iš ciklo "...per pasauli keliauja žmogus...":  Vizijos ir tikrovė mūsų kelyje į Europa

Mokytojai (jų mūsų pradinėje mokyklėlėje yra du) įnirtingai mane bara ir plūsta įvairiais nesuprantamais žodžiais (turbūt tarptautiniais). Nesuprantu ne tik žodžių, bet ir pačios plūdimosi priežasties. Ir taip jau ne pirmą kartą… O atrodo, kad nieko blogo lyg ir nepadariau – tik pamokiau vieną ketvirtoką elementarios kultūros! Na, tiesa, “ne visai leistinais būdais”, bet aš tam turėjau pilną teisę – jis prasivardžiavo, be to, niekas man neprikiš, kad mušiau jaunesnį (aš dar tik trečiokas, tiesa, kelerius metus mokiausi pirmoje klasėje…). Vos visa tai pabandžiau papasakoti Tamstai Mokytojai, ji tuoj pareiškė, kad prieš imdamasis mokyti kultūringumo kitus turiu išmokti jo pats.
Ši mintis apie kultūrą ir jos skleidimą nedavė man ramybės visą vakarą: namo nešdamas pieną, kurį primelžiau iš kaimynės karvės (mama tai vadino ne vagyste, o klasių kova), jį paliejau, todėl tėtis nusprendė, jog vietoj manų košės vakarienei man užteks beržinės jos pusseserės.
Vakare per “Žinias” išgirdau ir dar vieną įdomią mintį apie kultūrą. Reportažo pradžioje nuskambėjo devizas “Susikurk europietiškos kultūros dvasią savyje ir aplink save. Taip tu padėsi savo valstybei žengti didelį žingsnį Europos Sąjungos link! ”. Dėl gana garsaus tėvų pokalbio (tėtis eilinį sykį necenzūriniais žodžiais bandė paaiškinti mamai girtuokliavimo prasmę ir reikšmę) aš nesugebėjau aiškiai suprasti ir išgirsti to, ką kalbėjo žurnalistas. Nugirdau tik jo ilgo ir intelektualaus monologo nuotrupas: kažką apie praleidimą perėjoje, lygias teises ir galimybes, sąžiningumą…
Tą naktį ilgai neužmigau. Mintyse suksi paslaptingi žodžiai: Europa, žingsnis, valstybė, sąjunga… Gerai nesupratau, ką jie reiškia, bet viena buvo aišku – tai mano pašaukimas.
Rytą, vos tik nubudęs, nusprendžiau tuoj pat visomis išgalėmis imtis kaimo kultūrinio lygio kėlimo darbų. Kadangi buvo šeštadienis, tėvas liepė pakinkyti Kuiną įprastinei kelionei pas “gimines”. Eilinį kartą su juo važiuoti turėjau ir aš. Jis, be abejo, manęs nesitemptų į tas savo lindynes, bet kas gi daugiau, jei ne aš, įritins jį į vežimą tada, “kai jau kojos nebeklauso”. Ši kelionė būtų buvusi tokia kaip ir visos ligi šiol, bet dabar buvo vienas pasikeitimas – mano užsibrėžtas tikslas ir siekis, kurį vežiausi kartu su savimi. Netrukus atsirado ir proga pradėti to siekio įgyvendinimą: prie perėjos, ties mokykla (tai vienintelė perėja mūsų kaimelyje), sutikome senelį Šlubavilkį – tai turbūt pats seniausias žmogus, kuris dar vaikšto. O vaikšto jis lėtai. Aš, kaip kultūringas vadeliotojas, stabtelėjau ir praleidau vargšą žmogelį. Jis, žinoma, mano gražų gestą suprato ir pradėjo savo ilgą kelionę per kelią (jei tą purviną vieškelį galima taip pavadinti). Mano poelgio nesuprato tik tėtis, maloniai pavaišinęs mane saldžiomis “grūšiomis”. Tiesa, kaip vėliau sužinojau, mano geraširdiškas poelgis menkai pasitarnavo ir senukui: jis savo ilgą kelionę ir dar ilgesnį amželį baigė netikėtai išlindęs į kelią ir susidūręs su mūsų Girdvainio obuolmušiais žirgais. O dar sako, kad seni žmonės sunkiai pripranta prie naujovių! Kelionė atgal praėjo be jokių nuotykių. Tiesa, tėtis gulėdamas už nugaros visą kelią kažką neaiškiai murmėjo ir, kelissyk netikėtai susispardęs, iškrito iš mūsų senojo gerojo mėšlavežio. Teko kelti atgal…
Pirmosios dienos sunkumai ir nesėkmės nepakirto mano ryžto ir nesugriovė  naujo – kultūringo kaimo vizijos. Todėl kitą rytą vos tik prabudęs nutariau imtis švietėjiškos veiklos: pasirodžius pirmam mamos gaminamo pilstuko klientui išdrožiau jam ilgą paskaitą apie pilstuko žalą jo sveikatai ir mūsų valstybės biudžetui. Likau nesuprastas… ir su mėlyne paaky…
Ne ką geriau praėjo ir mano bandymas su “lygiomis teisėmis ir galimybėmis”. Buvau šventai įsitikinęs jog laikantis šios nuostatos aš neprivalau pro duris praleisti nei mergaičių, nei vyresnių žmonių. Viskas baigėsi tragiškai: tarpduryje susidūriau su Tamsta Mokytoja, dėl to teko “ pabūti ant kilimėlio” ir išklausyti ilgą paskaitą apie džentelmeniškumą ir etiketą.
Po visų tiek širdžiai, tiek ir kūnui skaudžių įvykių man tapo aišku: mūsų kaimas – žemas lygis. Aš supratau, kad visi šie įvykiai buvo klaida, kad tai, kada aš nuspręsiu vykti į Miestą, buvo tik laiko klausimas. Taip! Jūs neapsirikote – aš nusprendžiau važiuoti į Miestą! Į tą europietiškos kultūros oazę mūsų pilkoje padangėje, kurioje galėsiu drąsiai įgyvendinti savo kultūringos visuomenės viziją ir padėsiu savo valstybei žengti tą svarbų žingsnį.
Savo naująjį sumanymą nutariau pradėti įgyvendinti tuoj pat, nes žinojau, kad autobusas į miestą, kuris važiuoja tik kartą per savaitę, išvyksta šiandien. Greitai parbėgęs namo susikroviau mantą, susišlaviau visus pinigus, likusius nuo įvairių pašalpų ir pašalpėlių, kurias mums buvo išrūpinęs tėtis (šioje srityje jis buvo tikrai galvotas vyriškis). Viską atlikęs nulėkiau į stotelę. Pačiu laiku! Vos man atsisėdus ant žolės ir pasiruošus kantriai laukti, atvažiavo autobusas. Tik įlipęs į šią transporto priemonę supratau, kad pasukau tinkamu keliu: vairuotojas labai maloniai pasakė kelionės bilieto kainą ir itin paslaugiai pakišo po nosimi uostomosios druskos, kai išgirdęs, kiek pinigų teks sumokėti, aš nualpau (dar tik autobusas, ne pats Miestas, o jau tiek kultūros!).
Kelionės metu aš turėjau pakankamai laiko viską apmąstyti, todėl dar prieš išlipdamas iš autobuso buvau susidaręs detalų Miesto vaizdą. Tikrovė manęs nė kiek nenuvylė. Aš vos antrąkart nenualpau, kai prie perėjos dėl manęs, menko kaimiečio, sustojo visa eilė mašinų.
Nors man besikratant autobuse atėjo naktis, Miestas net ir šiuo tamsiu paros metu atrodė šviesus kaip dieną. Mane tai baugino. Todėl nusprendžiau susirasti tamsesnį skersgatvį, kad galėčiau ramiai suvalgyti iš namų pasiimtus lašinius. Tai buvo lemtinga klaida. Vos tik atklydus į tokią vietelę, mane apspito krūva keistų personų, kurios ėmė kažką aiškinti apie svetimas teritorijas. Visas jų aiškinimas baigėsi tuo, kad jie nusprendė pamokyti mane “ne visai leistinais būdais”. Po pamokos aš pabudau ligoninėje, malonių policininkų ir gražių seselių apsuptyje. Gerieji dėdės su uniformomis parvežė mane namo nuostabiais ir beveik naujais 75-ųjų gimimo “Žiguliais” (tokius kadaise turėjo tik, dabar jau amžinatilsį, senelis Šlubavilkis, buvęs kolūkio pirmininkas). Visas kaimas stebėjosi, kai mane vežė! Grįžus namo teko suvalgyti dvi beržinės košės porcijas: vieną nuo mamos, kitą nuo tėtės – už tai, kad priverčiau juos baisiai nerimauti. Jei ne paslaugieji policininkai, tėvai nebūtų manęs nė pasigedę – ką ten prisimins kiekvieną iš 7-8 (velnias juos ten suskaitys) savo snarglių.
Tačiau visa tai man jau buvo nė motais: nedžiugino pasivažinėjimas “Žiguliais”, neskaudino ir tėvų paruoštas “patiekalas” mano sugrįžtuvėms. Mintys sukosi tik apie tai, kaip beširdiškai šis despotiškas pasaulis sunaikino mano didžiąją svajonę ir kaip skaudžiai (lūžusius šonkaulius gydytis teko dvi savaites) priminė realias mūsų galimybes. Vakare, negalėdamas užmigti, suformulavau naują teiginį apie šiandieninę mūsų kultūrą: “PER DIDELIS KULTŪROS KIEKIS KENKIA SVEIKATAI! ”.