Projektas: Žemė

1 SKYRIUS: Pirmasis elementas – Pelenai virš Tokijo
Šiuolaikinis Tokijas nemiegojo – jis mirgėjo milijonais reklaminių neonų, skendėjo tūkstančių automobilių gausme ir traukė žmones į požemines metro stotis. Niekas Shinjuku rajono gatvėse netuštino akių į dangų. Niekas neįtarė, kad virš debesų, elektromagnetinių bangų šešėlyje, jau kabojo svetimos rasės žvalgai.
Tokijo universiteto Seismologijos instituto rūsyje Kenas Sato sėdėjo priešais dešimtis monitorių. Ekranais bėgo plonos, raudonos sinusoide linijos – požeminių virpesių telemetrija. Kenui buvo dvidešimt aštuoneri, jo veidą vagojo nuovargio šešėliai, o akyse tvyrojo paslaptis, kurios jis pats negalėjo paaiškinti.
Kenas žinojo tai, ko nerodė joks prietaisas. Likus dešimčiai minučių iki bet kokio žemės smūgio, jo paties rankų pirštai pradėdavo dilgčioti, o oda pasidengdavo smulkiomis, pilkomis dulkėmis. Tai nebuvo liga. Tai buvo fizinis ryšys su pačia planetos pluta.
„SISTEMOS PRANEŠIMAS: FIKSUOJAMAS ANOMALUS SEISMINIS AKTYVUMAS KODU 0-0. KOORDINATĖS: TIESIAI PO INSTITUTU. “
– Nesąmonė... – sušnibždėjo Kenas, liesdamas ekraną. – Čia nėra jokio lūžio.
Staiga laboratorijos durys atsidarė be jokio garso. Į patalpą žengė trys vyrai. Jie vilkėjo idealiai prigludusius, juodus verslo kostiumus, o jų veidus dengė tamsūs akiniai. Tačiau jų judesiai buvo keisti – per daug sinchroniški, per daug mechaniški, tarsi jų kūnai nepaklustų Žemės gravitacijai.
– Kenas Sato? – paklausė vidurinis vyras. Jo balsas skambėjo per garsiakalbio membraną, nors jo lūpos net nejudėjo. – Jūs privalote sekti paskui mus. Direktoratas reikalauja jūsų kseno-kodo.
– Kas jūs tokie? Apsauga? – Kenas atsistojo, jo pirštai akimirksniu pradėjo degti nelyg įkaitusios anglys. Pilkšvos dulkės pasipylė iš jo delnų tiesiai ant stalo. – Išeikit. Čia uždara zona.
Juodasis kostiumas neištarė nė žodžio. Jis pakėlė ranką. Jo delne nebuvo ginklo – tik mažas, žalvarinis krumpliaratis, kuris staiga pradėjo suktis neįtikėtinu greičiu. Patalpoje akimirksniu dingo gravitacija. Kenas pajuto, kaip jo kojos atsiplėšia nuo grindų, o visi popieriai, monitoriai ir kavos puodeliai pakyla į orą, vakuume plūduriuodami aplink jį.
Ateiviai nenaudojo žmonių ginklų. Tai buvo Archonų gravitacinė technologija, skirta biologiniam pavyzdžiui neutralizuoti be kraujo praliejimo.
Kenas paniro į laukinį panikos priepuolį, bet kartu su baime jo viduje prabudo kažkas sena, užrakinta jo genetiniame kode nuo pat žmonijos aušros. Jo įniršis virto fizine jėga. Jis sukando dantis, nukreipė savo dešinę ranką žemyn į betonines grindis ir mintimis sušuko pačiai planetai.
„Pabusk! “
BUM.
Laboratorijos betoninis grindinys pratrūko. Milžiniškos, aštrios uolienų ir granito lytys išsiveržė iš po žemės, sudraskydamos Archonų gravitacinį lauką. Pastatas aplink juos sudejavo, sienos ėmė skeldėti, o Keno iššauktas lokalus žemės drebėjimas akimirksniu sugriovė visą viršutinį instituto aukštą. Juodieji kostiumai buvo prispausti po tonomis krintančio betono, jų mechaniniai krumpliaračiai sudužo, o iš jų kūnų pasipylė tirštas, sidabrinis skystis – ne žmogiškas kraujas.
Kenas nukrito ant kelių,  gaudydamas orą. Aplinkui tvyrojo dulkės, griuvėsiai ir gaisro dūmai. Shinjuku rajono gatvėse kaukė tūkstančiai automobilių signalizacijų – Tokijas manė, kad juos ištiko paprastas gamtos kataklizmas.
– Tai nebuvo protinga, Sato, – pasigirdo naujas balsas už jo nugaros.
Kenas staiga apsisuko. Tarp degančių laidų ir griuvėsių stovėjo vyras su senu, purvinu odiniu apsiaustu. Jo rankose žibėjo keistas kseno-detektorius.
– Kas tu toks? Dar vienas iš tų monstrų? – sušuko Kenas, jo rankos vėl buvo pasiruošusios pakelti betonines lytis.
– Mano vardas Renas. Aš esu stebėtojas iš tos rasės, kurią Archonai bando sunaikinti savo kosminiame kare, – vyras priėjo arčiau ir sugriebė Keną už peties. – Tie vyrai juodais kostiumais sugrįš po dešimties minučių. Ir kitą kartą jie neatsisiųs trijų agentų. Jie atsiųs kreiserį. Tu esi ne seismologas, Kenai. Tu esi elementų ginklo dalis. Ir mes turime surasti likusius keturis, kol Archonai nepavertė jūsų visų savo baterijomis.
Renas paspaudė mygtuką ant savo riešo, ir abiejų vyrų kūnai akimirksniu ištirpo šviesos dalelėse, palikdami Tokiją skęsti pelenuose ir nežinioje.
Šviesos dalelės vėl susijungė tamsioje, drėgnoje erdvėje. Kenas suklupo, jo batai pavažiavo ant slidžių samanų. Aplinkui tvyrojo aklina tamsa, o orą spaudė sunkus, pelėsiu ir senu cementu dvelkiantis šaltis. Tolumoje aidėjo žemas, ritmingas traukinio dundėjimas – jie buvo giliai po Tokijo žeme, viename iš tūkstančių apleistų Antrojo pasaulinio karo bunkerių.
Renas priėjo prie sienos, spragtelėjo jungiklį ir patalpą užliejo silpna, gelsva senos volframo lemputės šviesa. Viduryje stovėjo surūdijęs stalas, apverstas keliais monitoriais, kurie buvo modifikuoti keistais, organiniais kseno-kabeliais.
– Kur mes? – Kenas  dairėsi, jo rankos vis dar buvo pilnos pilkų dulkių, o širdis daužėsi nelyg pakvaišusi. – Kas įvyko universitete? Tie žmonės... jie neturėjo akių!
– Tai nebuvo žmonės, – šaltai atsakė Renas, nusimesdamas savo purviną odinį apsiaustą. Po juo matėsi keisti metaliniai implantai, susiūti tiesiai į jo kūną palei stuburą. – Tai Archonų infiltrantai. Jų biologiniai apvalkalai yra užauginti laboratorijose, kad idealiai imituotų žmones ir nesukeltų panikos jūsų primityviame pasaulyje. Bet po ta dirbtine oda jie yra gryna, energiją siurbianti tamsa.
Kenas nukrito ant medinės kėdės, jo rankos drebėjo.
– Jie norėjo mano „kseno-kodo“. Ką tai reiškia? Aš esu seismologas. Aš tiesiog jaučiu žemės plutos judesius!
Renas atsirėmė į stalą ir įžiebė vieną iš monitorių. Ekrane pasirodė tridantė spiralė, panaši į žmogaus DNR, tačiau jos gijose mirgėjo keisti, nežemiški simboliai.
– Žmonija mano, kad ji evoliucionavo iš beždžionių, – ciniškai nusišypsojo Renas. – Tiesa ta, kad prieš dešimt tūkstančių metų Žemė buvo genetinė laboratorija. Archonai ir mano rasė – Sintetikai – jau tada kariavo. Archonai sukūrė jus. Jie paėmė vietinius primatus ir jų genetinėje matricoje užrakino penkis fundamentalius šios planetos elementus: Žemę, Vandenį, Ugnį, Orą ir Kvantinį eterį. Jūs buvote suprojektuoti kaip penkios vaikščiojančios baterijos. Šarvai, kuriais jie planavo apsaugoti savo imperiją.
– Baterijos? – Keno balsas užlūžo. – Tu nori pasakyti, kad aš esu ginklas?
– Tu esi tik penktadalis to ginklo, Kenai, – Renas pasilenkė arčiau, jo akys fiksavo jaunuolio veidą su visišku rimtumu. – Kai mes – Sintetikai – prieš tūkstantmečius sunaikinome jų pirmuosius avangardus, Archonai bėgo iš šios sistemos, palikdami jus čia. Elementų genas per tūkstančius metų pasidalyto, išsibarstė ir liko miegoti jūsų DNR. Žmonės statė miestus, skraidė į kosmosą ir nežinojo, kad jų gyslomis teka svetimas kodas. Bet dabar Archonai pralaimi karą mūsų galaktikoje. Jų planetos dega. Jie sugrįžo į Žemę, nes jiems desperatiškai reikia aktyvuoti „Projektą: Žemė“.
Renas paspaudo mygtuką, ir ekrane pasirodė baisus simuliacijos vaizdas: penkios žmonių figūros, sujungtos švytinčiais energijos srautais į vieną milžinišką kosminį spindulį, kuris vienu smūgiu išdegina ištisas planetų sistemas.
– Jie nori surasti jus penkis, – tęsė Renas. – Suvaryti į vieną kseno-konvejerį ir išsiurbti jūsų elementų energiją iki paskutinio lašo. Tai nužudys jus, o jūsų planetą pavers negyvu akmeniu. Bet svarbiausia – jie naudos šį spindulį, kad sunaikintų mano civilizaciją.
Kenas žiūrėjo į ekraną, jo protas atsisakė priimti šią tiesą. Viskas, kuo jis tikėjo – mokslas, jo karjera, ramios Tokijo gatvės – buvo tik plona uždanga, po kuria slėpėsi kosminis košmaras.
– Kodėl tu man padedi? – staiga paklausė Kenas, įtariai žvelgdamas į Reną. – Jei tu esi kita ateivių rasė, kodėl tu tiesiog neišpjauni mūsų, kad Archonai negautų savo ginklo?
Reno veidas akimirkai sustingo, jo metaliniai implantai ant kaklo trumpam sužibo žalsva šviesa.
– Nes mes, Sintetikai, esame logiški. Mes suprantame, kad ginklas, nukreiptas į mus, yra grėsmė. Bet jei mes padėsime jums penkiems pabusti ir sujungti savo jėgas prieš Archonus... jūs galite sunaikinti jų laivyną iš vidaus. Mes nesiūlome jums gelbėjimo operacijos, Kenai. Mes siūlome jums aljansą. Jūs ginate savo namus, mes giname savo rasę.
Kenas giliai įkvėpė. Jo pirštai vėl paliko pilkų dulkių žymes ant stalo, o po žeme esantis bunkerio betonas nežymiai suvirpėjo, paklusdamas jo vidiniam įniršiui. Jis suprato, kad kelio atgal į laboratoriją nebėra.
– Kur yra kiti keturi? – paklausė Kenas.
Renas nusigręžė į monitorių ir įvedė naujas koordinates, kurios rodė tolimą šiaurę.
– Antrasis elementas ką tik pabudo. Norvegijos fjordai. Vandens valdytoja. Archonų medžiotojų laivas jau skrieja virš Atlanto vandenyno. Mes turime judėti.
2 SKYRIUS: Vandenynų šauksmas
Šviesos dalelės vėl susijungė, bet šįkart Keną pasitiko ne bunkerio šaltis, o laukinis vėjo kaukimas ir lediniai vandens purslai. Jie stovėjo ant stačios, samanomis apaugusios Norvegijos fjordo uolos. Apačioje, tarp milžiniškų uolėtų sienų, šėlo tamsiai pilka, putojanti Šiaurės jūra. Dangų virš jų aklinai dengė žemi, švinu svėrę debesys, o galingi bangų smūgiai į uolas aidėjo nelyg tolimi patrankų šūviai.
– Kur ji? – rėkė Kenas, bandydamas peršaukti vėtrą. Jis spaudėsi prie akmeninio atbrailos krašto, jo batai slydo ant drėgnos žolės.
Renas pakėlė savo kseno-detektorių. Prietaiso ekranas pulsavo ryškiai mėlyna spalva, o po to akimirksniu sužibo purpuriniai įspėjamieji kodai.
– Ten, – Renas ranka parodė gilyn į fjordą.
Maždaug už puskilometrio nuo kranto, pačioje audros šerdyje, laukinėse bangose mėtėsi nedidelis, medinis žvejybinis traleris. Tačiau bangos nebuvo didžiausia problema. Tiesiai virš laivo oras keistai virpėjo. Šviesa ten lūžo nelygiais, dantytais trikampiais, atverdama milžinišką, geometrinį šešėlį. Tai buvo Archonų medžiotojų laivas, naudojantis optinį kamufliažą. Jis kybojo vakuume virš tralerio be jokio garso, nelyg virš aukos pakibęs plėšrus paukštis.
Tuo metu tralerio denyje dvidešimt ketverių metų žvejė Maja Hansen laukiniu žvilgsniu stebėjo jūrą. Jos rankos buvo įsikibusios į denyje esančius turėklus, o jos kūną krėtė ne šaltis, o nevaldoma jėga. Kaskart, kai jos širdis suplakdavo iš baimės, vanduo aplink laivą reaguodavo. Milžiniški vandens stulpai kilo į dangų nelyg gyvos, pulsuojančios kolonos, paklusdamos jos emocijoms. Ji buvo antrasis elementas – Vanduo.
– Jie jau pradėjo pagrobimo fazę! – sušuko Renas, jo mechaniniai implantai ant kaklo  sužibo. – Jie naudoja kvantinį traukos spindulį!
Iš nematomo Archonų laivo dugno išsiveržė tanki, žalsva šviesos linija. Ji perskrodė audrą ir smogė tiesiai į tralerio denį. Kenas per savo detektoriaus telemetriją matė, kaip traleris kartu su Maja pamažu pradėjo kilti iš vandens, paklusdamas ateivių traukai. Mergina  rėkė, baisios bangos aplink laivą stiepėsi į viršų, bandydamos sugriebti tralerį ir sugrąžinti jį jūrai, bet Archonų technologija buvo stipresnė.
– Kenai, tau reikės numesti tą laivą žemyn! – užriko Renas.
– Kaip?! Jie danguje, o aš valdau Žemę! – Kenas pažvelgė į savo rankas, kurios akimirksniu pasidengė pilkomis dulkėmis.
– Fjordas yra uola! Sunaikink jų stabilizatorius!
Kenas giliai įkvėpė, pajusdamas tūkstantmetį skaičiuojantį Norvegijos kalnų granitą po savo kojomis. Jis priklaupė, abiem delnais įsirėžė į drėgną žemę ir užsimerkė. Jo sąmonė perskrodė uolos gilumą, pasiekė fjordo dugną po vandeniu. Su baisiu įniršiu jis trūktelėjo rankas į viršų.
KRAŠ!
Iš abiejų fjordo pusių, nelyg milžiniškos akmeninės ietys, į dangų iššovė dvi gigantiškos uolienų lytys. Jos praskriejo pro tralerį ir su baisiu trenksmu rėžėsi tiesiai į nematomo laivo korpusą. Optinis kamufliažas akimirksniu sudužo. Virš jūros išryškėjo baisus, juodo metalo kseno-kreiseris, kurio dešinysis sparnas buvo visiškai sutrupintas Keno iššauktų akmenų.
Archonų laivas sudejavo, žalsvas traukos spindulys išsijungė, ir traleris su baisiu trenksmu nukrito atgal į šėlstančias bangas.
– Maja! – sušuko Kenas, kai Renas aktyvavo jų abiejų transportavimo mazgą.
Ateivių kreiseris, praradęs stabilumą, pradėjo žemėti, iš jo korpuso pasipylė degančios sidabrinės kibirkštys. Tačiau iš laivo šoninių liukų jau skubiai bėgo dešimtys Archonų agentų juodais kostiumais, pasiruošusių šokti tiesiai į vandenį, kad pabaigtų medžioklę.
Maja, stovėdama degančio laivo denyje, pamatė link jos artėjančias šviesos daleles, kuriose ryškėjo Keno ir Reno veidai. Ji pakėlė rankas, paruošusi visą fjordo vandenį gynybai, nežinodama, ar šie nauji atvykėliai yra draugai, ar dar viena kosminio karo banga.
3 SKYRIUS: Ugnis dykumoje
Šiaurės jūros šaltį ir giliausius fjordų klyksmus akimirksniu pakeitė sausas, gerklę deginantis karštis. Kai Reno transportavimo mazgo dalelės vėl susijungė, Kenas, Renas ir vis dar šlapia, drebanti Maja stovėjo ant smėlėto Nevados dykumos pylimo. Saulė spino tiesiai virš jų galvų, o horizontas raitėsi nuo kylančių karščio bangų. Tolumoje, tarp surūdijusių konteinerių ir apleistų angarų, aidėjo kurtinantis modifikuotų variklių riaumojimas.
– Kur mes?! – Maja apsižvalgė, laukiniu judesiu spausdama rankas prie krūtinės, tarsi vis dar ieškotų Norvegijos vandens. – Kas tie padarai danguje? Kas tu toks?!
– Ramiai, – Kenas sugriebė ją už pečių. – Mes tokie patys kaip tu. Žemė ir vanduo. O čia, – jis parodė į tolumoje kylančius dulkių stulpus, – ieškome trečiojo.
Renas greitai suvedė duomenis į savo kseno-detektorių. Ekranas mirgėjo perspėjančia geltona spalva.
– Archonai jau infiltravosi į vietines JAV karines bazes. Jie panaudojo savo neuro-kodavimą, kad įtikintų generolus, jog mes esame tarpžvaigždiniai teroristai. Turime judėti. Leo yra ten.
Bėgliai nusileido nuo pylimo ir pasiekė nelegalių dykumos lenktynių trasą. Viduryje dulkėto ovalo ratu skriejo modifikuoti, juodi raumenų automobiliai. Vienas iš jų – senas Dodge Charger – skriejo pirmoje vietoje. Prie jo vairo sėdėjo dvidešimt penkerių metų Leo. Jo akys blizgėjo ne azartu, o tikru termodinamišku karščiu. Kaskart, kai jis perjungdavo pavarą, iš automobilio išmetamųjų vamzdžių veržėsi ne dūmai, o gryna, balta plazminė ugnis. Jis buvo Ugnies elementas, nors pats manė, kad tiesiog idealiai suderino variklį.
Staiga giedrame dykumos danguje pasigirdo sunkus, ritmingas sparnų plakimas. Iš už kalnų išniro keturi JAV karinių oro pajėgų sraigtasparniai Apache. Tačiau jie neskrido įprastu būdu – jų propeleriai judėjo nelygiai, o ant jų korpusų žibėjo sunkūs, Archonų pritaisyti gravitaciniai moduliai.
– Jie čia, – nukirto Renas.
Per sraigtasparnių garsiakalbius pasigirdo griežtas komandinis balsas, valdomas ateivių kodo:
– Visiems objektams trasoje. Jūs esate užblokuoti. Pasiduokite Direktorato pajėgoms arba būsite sunaikinti.
Lenktynininkai trasoje pamišo, automobiliai pradėjo suktis smėlyje, bandydami bėgti. Sraigtasparniai paleido pirmąsias kseno-raketas. Jos smogė į trasos centrą, sukeldamos milžiniškus, žalius energijos sprogimus.
Leo Dodge Charger apsisuko vietoje, automobiliui sustojus tiesiai priešais Keną ir Mają. Jaunuolis iššoko iš kabinos, jo delnai tiesiog liepsnojo, o smėlis po jo batais akimirksniu vėso, virsdamas stiklu.
– Kas per velniava čia vyksta?! – sušuko Leo, nukreipdamas degančius delnus į artėjančius sraigtasparnius. – Kas tie ginklai danguje?!
– Leo! – užriko Renas, stumdamas jį atgal. – Jie atskrido pasiimti tavęs! Tu esi jų ginklas, o ne šis automobilis! Suvaldyk jų variklius!
Vienas iš sraigtasparnių nusileido žemiau, jo kulkosvaidis atsisuko tiesiai į bėglių grupę. Kareiviai, kurių akys po šalmais buvo aklai juodos, jau laikė pirštus ant gaidukų.
Leo nebevaldė savęs. Jo įniršis iššaukė milžinišką šiluminį pliūpsnį. Jis ne šovė ugnimi – jis tiesiog mintimis sugriebė Apache sraigtasparnių variklių degimo kameras ir pakėlė jose temperatūrą iki dešimties tūkstančių laipsnių.
BOOM! BOOM!
Dviejų sraigtasparnių varikliai akimirksniu išsilydė, virsdami skysto metalo mase danguje. Karinės mašinos su baisiu trenksmu nukrito į dykumos smėlį, sukeldamos tikras ugnies jūras.
– Judam! – Renas sugriebė Leo už rankos, o Maja ir Kenas jau stovėjo transportavimo zonos centre. – Archonai kontroliuoja visą šios šalies karinį tinklą. Kitą minutę čia atskries taktinės raketos.
Dykuma už jų nugarų paskendo ugnies ir degančio metalo dūmuose, o keturi bėgliai vėl išnyko šviesos dalelėse, palikdami Nevados dykumą skęsti slaptame kosminiame kare..
Šviesos dalelės vėl sutankėjo vos už kelių mylių nuo degančios trasos, apleistų Nevados sidabro kasyklų šešėlyje. Šešiabriaunis kseno-transportavimo laukas išsijungė, palikdamas ketvertą tarp surūdijusių vagonėlių ir pūvančių medinių pastolių. Dykumos vėjas čia nešė ne tik smėlį, bet ir juodus ugnies dūmus iš tos vietos, kur ką tik nukrito JAV kariniai sraigtasparniai.
Leo iškart atšoko atgal, jo nugara atsirėmė į uolėtą kasyklos sieną. Jo delnai vis dar nežymiai švytėjo raudona spalva, o po jo kojomis esantys akmenukai spragsėjo nelyg laužo anglys.
– Nespauskit manęs! – Leo balsas buvo užkimęs nuo streso ir dulkių. Jis žiūrėjo tai į Keną, tai į Mają, kurios šlapi drabužiai dykumos saulėje jau pradėjo garuoti. – Kas per velniava čia įvyko? Aš sudeginau du kariuomenės sraigtasparnius tiesiog... tiesiog apie tai pagalvojęs. Kas jūs tokie? Hakeriai? Slaptosios tarnybos?
– Mes esame tie, kurie tave supranta, Leo, – žengė pirmyn Kenas.
Seismologas ištiesė ranką delnu į viršų. Akimirksniu iš jo odos porų pasipylė pilki dulkių srautai, o šalia riogsantis stambus uolos gabalas pakilo nuo žemės per kelis colius ir ėmė suktis ore.
– Mano vardas Kenas. Aš iš Tokijo. Galiu judinti žemę. Štai ji – Maja iš Norvegijos. Jos emocijos valdo vandenynus. O tu valdai karštį. Mes nesame nusikaltėliai.
Leo žiūrėjo į plūduriuojantį akmenį, jo burna prasižiojo, bet jis nesugebėjo ištarti nei žodžio.
– Tu nesi pamišęs, vaike, – įsiterpė Renas, aktyvuodamas holografinį savo detektoriaus ekraną, kad parodytų Leo jo paties genetinius duomenis. – Tu turi kseno-kodą. Tavo DNR yra užrakinta fundamentali šios planetos jėga. Šiuo atveju – termodinaminė ugnies energija. Jūs esate penki žmonės visame pasaulyje, turintys šį kodą.
– Kodėl kariuomenė mus puola? Kodėl tas sraigtasparnis turėjo tas keistas... žalias šviesas? – paklausė Leo, jo delnų švytėjimas pamažu blėso, virsdamas paprastu odos karščiu.
– Tai nebuvo kariuomenė, – paaiškino Maja, jos balsas vis dar virpėjo nuo patirto šoko fjorde. – Tai ateiviai. Archonai. Jie atrodo kaip žmonės, bet valdo mūsų pasaulio vyriausybes iš šešėlio. Jie užpuolė mane mano laive Norvegijoje. Virš manęs kabojo milžiniškas, nematomas metalinis laivas. Jie nori mus sugauti.
– Jie nori jus sujungti į vieną ginklą, – Renas išdidino hologramos vaizdą, rodydamas, kaip penki elementai sąveikauja tarpusavyje. – Žemė, Vanduo, Ugnis, Oras ir Eteris. Archonai pralaimi tūkstantmetį trunkantį kosminį karą kitoje galaktikos pusėje. Jie sugrįžo į Žemę, nes jūs esate jų paskutinė viltis – gyvos baterijos, galinčios sukurti ginklą, kuris išdegina planetų sistemas. Jei jie jus gaus, Žemė taps tuščiu, mirusiu akmeniu.
Leo kelias sekundes tylėjo, žiūrėdamas į savo rankas. Jis prisiminė visas tas naktis gamykloje, kai prisilietimu galėdavo suvirinti metalą be jokio aparato, ir kaip jo automobiliai niekada neperkaisdavo, nesvarbu, kaip stipriai jis spausdavo akceleratorių. Jis manė, kad jam tiesiog sekasi.
– Tai reiškia, kad mano gyvenimas baigėsi? – paklausė lenktynininkas, pažvelgdamas į horizontą, kur toli dykumoje pasigirdo naujos karinės sirenos. – Mes dabar bėgliai?
– Mes esame pasipriešinimas, Leo, – tvirtai pasakė Kenas, padėdamas ranką jam ant peties. – Ir mes turime rasti likusius du, kol šie „Archonai“ nesugriovė visko, ką mes mylime.
Renas staiga išjungė hologramą, jo kseno-detektorius pradėjo skubiai pypsėti, o implantai ant kaklo susitraukė.
– Palydovų ryšys fiksuoja taktinį dronų būrį iš šiaurės. Jie nuskaitė mūsų šiluminius pėdsakus. Turime judėti dabar. Ketvirtasis elementas laukia Šveicarijoje.
Smėlis aplink juos vėl pradėjo suktis, o ketvertas paniro į transportavimo šviesą, palikdamas degančią Nevados dykumą už nugaros.
4 SKYRIUS: Oro gniaužtai
Nevados dykumos smėlio žarijas akimirksniu pakeitė stingdantis speigas ir retinantis kalnų oras. Transportavimo mazgo šviesa išsisklaidė ant siauro, apledėjusio uolos kyšulio Šveicarijos Alpėse, daugiau nei trijų kilometrų aukštyje. Kenas, Leo ir Maja akimirksniu susigūžė nuo ledinio vėjo, kuris plėšė drabužius nelyg skustuvas. Aplinkui stūksojo stulbinančios, snieguotos viršūnės, o apačioje plytėjo tamsi, debesų užklota praraja.
– Kas čia per logistika?! – rėkė Leo, bandydamas paslėpti degančias rankas po plona Nevadoje vilkėta striuke. – Mes tuoj pat sustingsim į ragą!
– Žiūrėkit viršūnėje, – sušuko Renas, rodydamas į futuristinį sidabrinį kupolą, įsitaisiusį ant gretimos uolos keteros. – Tai Sfinkso observatorija. Sara yra ten.
Sara, dvidešimt dvejų metų profesionali alpinistė ir meteorologė, stovėjo ant observatorijos išorinės platformos. Ji nevilkėjo sunkios žieminės aprangos. Mergina tiesiog kvėpavo ritmingai, o aplink jos kūną oras judėjo keistu, matomu spiraliniu srautu. Kaskart jai iškvepiant, vėjo gūsiai aplink observatoriją paklusdavo jos valiai, kurdami nematomą aerodinaminį skydą. Ji buvo ketvirtasis elementas – Oras.
Staiga giedrame kalnų danguje pasirodė trys tylūs, juodi trikampiai laivai. Jie neturėjo propelerių nelyg JAV sraigtasparniai – tai buvo Archonų taktiniai naikintuvai, naudojantys vakuuminę trauką. Iš jų dugno išsiveržė ne raketos, o tankūs, purpuriniai aerozoliniai debesys.
– Biologinis ginklas! Neuro-paralyžius! – užriko Renas, griebdamas kseno-detektorių. – Jie nori ją išjungti neužmušdami! Jei tas debesis pasieks mus, jūsų nervų sistemos tiesiog sudegs!
Purpurinės dujos, sunkesnės už kalnų orą, pradėjo sparčiai leistis žemyn nelyg mirtina lavina, rydama uolas ir artėdama prie Saros platformos. Mergina pamatė artėjantį pavojų, jos akys išsiplėtė, o rankų judesiai tapo laukiniai. Ji bandė nupūsti dujas paprastu vėju, tačiau Archonų cheminis junginys buvo pritaikytas atlaikyti audras.
– Mums reikia laiko! Leo, pakaitink orą! Maja, sukurk ledinį barjerą! – sukomandavo Kenas, pats abiem rankomis įsikibdamas į apledėjusį kalno granitą.
Kenas išspjovė pilkas dulkes ir privertė uolą po observatorija pakilti, sukurtas masinis akmeninis skydas laikinai sulaikė dalį dujų. Leo nukreipė visą savo termodinaminį įniršį į dangų, paversdamas artėjantį oro sluoksnį degančia siena, o Maja, sugriebusi sniego masę, pavertė ją storu, krištoliniu ledo kupolu virš jų galvų.
Tačiau purpurinis debesis vis tiek skverbėsi pro plyšius. Sara, supratusi, kad įprastas vėjas nepadės, žengė prie pat platformos krašto. Ji nukreipė abiejų rankų delnus tiesiai į savo pačios krūtinės ląstą, o tada laukiniu judesiu išskėtė juos į šonus.
Mergina nesukūrė uragano. Ji atliko tai, ko ateiviai nesitikėjo – ji akimirksniu sukūrė visišką vakuumo burbulą pusės kilometro spinduliu aplink observatoriją.
Oras dingo. Purpurinės dujos tiesiog subliuško ir išsisklaidė kosminėje tuštumoje, neturėdamos terpės, kuria galėtų plisti. Trys Archonų naikintuvai, praradę aerodinaminį stabilumą vakuume, ėmė laukiškai suktis ir su baisiais sprogimais rėžėsi į kalno šlaitus.
Bėgliai nukrito ant kelių,  gaudydami likusius oro gurkšnius, kai Sara vėl leido atmosferos slėgiui sugrįžti į normą. Ji atsisuko į Keno grupę, jos veidas buvo išbalęs, o iš nosies bėgo siaura kraujo srovė – vakuumo sukūrimas pareikalavo paskutinių jos jėgų.
Vieno iš sudužusių laivų liukas atsidarė, ir iš jo išlindo Archonų elito vadas, kurio juodas kostiumas buvo pusiau sudegęs, atverdamas po juo esančią metalinę, pulsuojančią šerdį. Jis pakėlė kseno-komunikatorių ir jo balsas nuskambėjo tiesiai herojų protuose:
– Jūs nesate šios žemės vaikai. Jūs esate mūsų pamestas ginklas. Penktasis elementas jau mūsų rankose Keiptaune. Projektas bus užbaigtas.
Vadas akimirksniu ištirpo sidabriniame skystyje, o Renas pašoko ant kojų, jo detektorius  pulsavo ryškiai raudona spalva.
– Lukas... Penktasis elementas. Jie jį sugavo. Turime skristi į Pietų Afriką, kol jie neišskraidino jo iš planetos!
5 SKYRIUS: Kvantinis nulis
Alpių speigą akimirksniu pakeitė sunkus, drėgnas Keiptauno karštis. Renas sugebėjo juos perkelti tiesiai ant Stalo kalno  atbrailos. Apačioje, nelyg ant delno, plytėjo naktinis miestas, mirgantis milijonais elektrinių šviesų, o jį supo juodas Atlanto vandenyno šešėlis. Tačiau miesto žiburiai nelygiai pulsavo.
– Čia pat, po uolomis, – kvėpuodamas retu oru nukirto Renas ir parodė į kseno-detektorių. – Archonų ryšio mazgas paslėptas giliai požeminiame bunkeryje, po pat miesto finansiniu centru. Lukas įkalintas ten. Jo kvantinis eterio elementas yra sujungtas su jų energijos tinklu. Jie naudoja jį, kad stabilizuotų Mėnulio laivyno ryšį.
– Mes negalime tiesiog įeiti pro duris, tiesa? – Leo delnai nežymiai sužibo raudona spalva, o aplink jį esantis smėlis ėmė lydytis.
– Ne. Mes turime pralaužti uolą. Maja, Sara, Leo – jūsų jėgų reikės, kad nukreiptumėte jų apsaugos dėmesį. Aš ir Kenas prasiversime kelią iš apačios, – suplanavo Renas.
Po penkiolikos minučių Keiptaune prasidėjo tai, ką žiniasklaida vėliau pavadino „Teismo diena“.
Miesto fone keturi elementai sujungė savo galias į vieną mirtiną simfoniją. Kenas Sato žengė į uolos gilumą, suklupdamas ant kelių. Jis įsirėžė rankomis į granito plokštes, ir Stalo kalno šlaitas pratrūko. Milžiniškos akmenų lavinos ir tektoniniai lūžiai ėmė skrosti požeminės bazės betoninius skliautus, versdami slaptos Archonų stoties sienas trupėti nelyg popierius.
Tuo pat metu Maja Hansen išskleidė rankas link vandenyno pakrantės. Atlanto vandenynas paklusniai pakilo – milžiniškas, trisdešimties metrų cunamio liežuvis užplūdo Keiptauno uosto rajoną, akimirksniu užliedamas Archonų viršžeminius ryšio bokštus ir elektros pastotes. Miestas paniro į visišką tamsą.
– Sara, duok man deguonies! – užriko Leo.
Sara, suvaldžiusi oro slėgį, sukūrė milžinišką, aukšto slėgio vėjo sūkurį, kuris nukreipė visą aplinkinį deguonį tiesiai į Leo pusę. Gavęs neribotą kuro šaltinį, Leo išspjovė tokią plazminės ugnies bangą, kuri akimirksniu pradegino dešimties metrų storio apsauginius plieno liukus, vedančius į požeminį bunkerį. Balti ugnies stulpai nušvietė tamsų, skęstantį miestą.
Archonų agentai juodais kostiumais bėgo iš požemių, tačiau juos pasitiko Saros sukurti vakuumo koridoriai, kuriuose ateivių biologiniai apvalkalai tiesiog sprogo dėl vidinio slėgio skirtumo.
Kenas ir Renas įsiveržė į pačią sugriautos bazės šerdį. Salės centre, apsuptas dešimčių pulsuojančių kseno-kabelių, kabojo prikaustytas dvidešimt trejų metų programuotojas Lukas. Jo akys švietė skaitmenine, balta šviesa, o aplink jo kūną erdvėlaikis  raitėsi. Jis buvo penktasis elementas – Kvantinis eteris. Kaskart, kai jo širdis suplakdavo, aplinkiniai kompiuteriai ir Archonų ginklai patirdavo mikrosekundinius laiko poslinkius, išsijungdami ir vėl įsijungdami.
– Lukai! Mes atėjome tavęs ištraukti! – sušuko Kenas, dantyta uolos atplėša nukirsdamas pirmąjį kseno-kabelį.
Lukas pakėlė galvą, jo veidą vagojo skaitmeniniai randai.
– Jūs pavėlavote... – jo balsas nuskambėjo tiesiai Keno smegenyse, sumišęs su statiniu triukšmu. – Tinklas jau aktyvuotas. Tai buvo spąstai. Jie norėjo, kad jūs visi susirinktumėte vienoje vietoje.
Staiga visoje sugriautoje bazėje ir virš Keiptauno tamsaus dangaus sužibo milžiniškas, šešiabriaunis purpurinis kupolas. Tai buvo elito Archonų pajėgų aktyvuotas kvantinis tinklas. Kenas pajuto, kaip jo pirštai sustingo, pilkos dulkės nukrito ant žemės, o jėga, jungusi jį su planeta, buvo nukirsta. Viršuje Maja, Leo ir Sara suklupo ant kelių, jų elementų energija akimirksniu užgeso, prispausta nematomos kosminės jėgos.
Archonų elito pajėgos, vilkinčios sunkius, sidabrinius šarvus, išniro iš šešėlių, nešinos mechaniniais narvais. Visi penki elementai buvo sugauti vienu metu.
6 SKYRIUS: Sugauti ginklai
Kvantinis paralyžius užrakino penkių herojų kūnus. Šalta, purpurinė šviesa veržėsi pro jų odą, blokuodama neuronų sinapses ir atskirdama juos nuo Žemės elementų. Kenas Sato nematė savo paties kūno judesių, kai Archonų kariai sidabriniais šarvais įstūmė juos į tamsias, metalines kapsules.
Pasaulis užgeso su giliu, žemo dažnio kvantiniu dūzgimu.
Žemėje, Keiptauno pakrantėje, viskas nutilo. Nors Stalo kalno šlaitas buvo apgadintas, o uosto rajoną trumpam užliejo neįprastai didelė banga, vietos valdžia ir žiniasklaida situaciją suvaldė žaibiškai. Infiltruoti Archonų agentai žmonijos vyriausybėse pasirūpino, kad incidentas būtų nurašytas „precedento neturinčiam seismologiniam lūžiui ir jo sukeltam lokaliam cunamiui“. Pasaulio žiniasklaida transliavo reportažus apie techninius elektros tinklų gedimus ir nukentėjusių rajonų evakuaciją. Žmonija liko akla. Milijardai toliau gyveno savo kasdienį gyvenimą, visiškai neįtardami, kad penki jų giminės nariai šią akimirką palieka planetos atmosferą.
Kai Keno sąmonė pamažu sugrįžo, purpurinis paralyžius buvo nuslopęs iki sunkaus, maudžiančio skausmo raumenyse. Jis gulėjo ant pusiau skaidraus, kseno-metalo grindinio. Aplinkui tvyrojo spengianti tyla, o patalpa buvo tokia milžiniška, kad jos lubos skendo tirštoje, melsvoje migloje.
Šalia jo ant grindų spaudėsi Maja, Leo, Sara ir naujasis jų bendražygis Lukas. Renas, jų stebėtojas, gulėjo šiek tiek toliau – jo mechaniniai implantai ant kaklo buvo visiškai išjungti, o iš jų tekėjo tamsus, sidabrinis skystis.
– Kur... kur mes? – Maja sunkiai pakėlė galvą, jos balsas aidėjo milžiniškoje erdvėje. Ji bandė sušaukti bent lašą drėgmės, tačiau oras čia buvo idealiai sausas, sterilus. – Mano elementas... aš jo nebejaučiu.
– Pažvelkit pro grindis, – sušnibždėjo Lukas. Jo akys, anksčiau švietusios skaitmenine šviesa, dabar buvo užgesusios, pilnos gilaus nuovargio.
Kenas pasilenkė ir priglaudė delnus prie kseno-metalo. Grindys nebuvo akmuo. Tai buvo poliruotas, šviesą praleidžiantis kseno-stiklas. Giliai apačioje, vakuume, plytėjo baisus ir kartu nuostabus vaizdas. Tai buvo tamsioji Mėnulio pusė – pilka, krateriais nusėta, negyva dykynė. O tiesiai virš jos, nelyg gigantiškas, dygliuotas juodas voras, sklandė Archonų motininis laivas. Šio kosminio monstro mastelis gniaužė kvapą: jis buvo kelių dešimčių kilometrų ilgio, o jo korpusu bėgo milijonai purpurinių energijos gijų.
O dar toliau, kosminėje tamsumoje, kabojo Žemė. Mėlyna, trapi, apgaubta baltais debesų sūkuriais. Ji atrodė tokia tolima ir pažeidžiama.
– Mes Mėnulyje... – Leo suspaudė kumščius, tačiau iš jo delnų neišsiveržė net menkiausia kibirkštis. – Mano ugnis užgeso. Šitas laivas... jis siurbia mus.
– Archonų motininio laivo korpusas veikia kaip izoliacinis skydas, – silpnu balsu ištarė Renas, bandydamas atsisėsti. Jo sintetinės akys vos mirksėjo. – Jie nukirto jūsų ryšį su Žemės elementų lauku. Čia nėra uolų, nėra vandenyno, nėra atmosferos. Jūs esate vakuume, apsupti svetimos technologijos. Jie ruošia jus konvejerio fazei.
Staiga salės gale esančios milžiniškos, geometrinės durys išsilydė, ir į patalpą įžengė Archonų aukščiausiasis komandinis sąstatas. Jie nebevilkėjo žemiškų juodų kostiumų. Tai buvo jų tikrieji pavidalai – aukšti, liekni padarai, kurių kūnai buvo sudaryti iš nepermatomos, pulsuojančios juodos energijos ir sidabrinių eksoskeleto plokščių. Jų veidų vietose mirgėjo keisti, vertikalūs kseno-simboliai.
– Kseno-kodas: stabilus, – nuskambėjo jų choru skambantis balsas tiesiai herojų protuose. – Elementų suderinamumas: devyniasdešimt du procentai. Paruošti sujungimo mechanizmą. Sintetikų avangardas jau pasiekė šios sistemos pakraščius. Žemės ginklas turi iššauti.
Keli sidabriniai kariai priėjo prie herojų, jų rankose žibėjo magnetinės grandinės. Kenas Sato paskutinį kartą pažvelgė į Žemės rutulį pro stiklines grindis. Pasaulis ten, apačioje, vis dar ramiai miegojo, net nežinodamas, kad jų vienintelis skydas ką tik buvo prikaustytas prie kosminio ginklo šerdies.
7 SKYRIUS: Kūrėjo pamoka
Aukščiausiasis Archonų komandinis lyderis žengė arčiau, jo sidabrinės eksoskeleto plokštės tyliai sužvangėjo vakuume. Virš penkių herojų galvų iš kseno-metalo lubų nusileido milžiniškas, pulsuojantis puslankis – konvejerio šerdis. Jos žiotyse atsivėrė penki neapdirbto žalvario lizdai, pasiruošę priimti jų kūnus.
Ateivio veido vietoje vertikalūs purpuriniai simboliai ėmė keistis vis greičiau, ir herojų protus užplūdo šaltas, choru skambantis balsas. Tai nebuvo garsas – tai buvo tiesioginis minčių ir vaizdinių srautas, kuris brutaliai perrašė jų žmogiškąjį suvokimą.
– Jūs žiūrite į mus su pasibjaurėjimu, Žemės vaikai, – transliavo Lyderis, jo juodos energijos kūnas nežymiai tįso. – Jūs laikote mus grobikais. Tačiau tiesa ta, kad jūsų planeta niekada nebuvo jūsų. Ji buvo mūsų gamykla, o jūs – mūsų sėkmingiausias pramoninis eksperimentas.
Kenas Sato bandė pakelti galvą, tačiau magnetinės grandinės spaudė jį prie kseno-stiklo.
– Mes nesame jūsų nuosavybė, – mintimis atrėžė seismologas. – Mes sukūrėme savo civilizaciją.
Ateivio juoduose kontūruose pasirodė kažkas panašaus į šaltą kosminę patyčią. Herojų protuose akimirksniu išsiliejo trimatės hologramos: vaizdai iš Žemės prieš dešimt tūkstančių metų. Jie išvydo laukinius primatus, klajojančius po ledynmečio nualintas lygumas, o virš jų – dešimtis tokių pačių Archonų motininių laivų.
– Jūsų protėviai buvo tik biologinis molis, – tęsė Lyderis. – Kai Sintetikai – tie bejausmiai, mechaniški monstrai iš kito galaktikos pakraščio – pradėjo naikinti mūsų pirmąsias imperijas, mes supratome, kad technologija mūsų neišgelbės. Sintetikai nulaužia bet kokį skaitmeninį kodą, jie sugeria bet kokią dirbtinę energiją ir paverčia ją savo dalimi. Jų neįmanoma nugalėti mašinomis. Reikėjo ginklo, kuris būtų gyvas. Ginklo, kurio šaltinis būtų ne mašinos elementas, o pati planetos siela.
Holograma pasikeitė. Kenas, Maja, Leo ir Sara pamatė, kaip Archonų laboratorijose tų laukinių primatų DNR buvo brutaliai pjaustoma. Ateiviai paėmė penkias esmines Žemės ekosistemos jėgas ir įskiepijo jas tiesiai į gyvą mėsą.
– Mes paėmėme planetos tektoninį įniršį ir įkalinome jį Žemės elemente. Supylėme visų vandenynų gilumą į Vandenį. Suplakėme atmosferos uraganus į Orą, o termodinaminį žvaigždžių karštį – į Ugnį. Ir galiausiai, sujungėme juos Kvantiniu eteriu, kad jėgos nesudegintų jūsų trapių kūnų. Jūs buvote sukurti kaip penkios tobulos, organinės baterijos. Sintetikai negali nuskaityti ar perimti jūsų energijos, nes ji yra chaotiška, laukinė ir gyva. Tai vienintelis ginklas visatoje, kurio jų algoritmai negali numatyti.
– Bet jūs bėgote, – prabilo Lukas, jo skaitmeniniai randai ant veido suvirpėjo. – Jūs palikote mus.
– Mes atsitraukėme, kad išsaugotume likusius išteklius, – nukirto Lyderis. – Mes leidome ginklui subręsti. Elementų genas jūsų DNR tūkstančius metų miegojo, dalijosi, evoliucionavo kartu su jumis, kol pasiekė maksimalų tankį. Ir dabar, kai Sintetikų laivynas stovi prie jūsų Saulės sistemos vartų, laikas baigėsi. Mums nereikia jūsų pritarimo ar jūsų herojiškumo. Šis laivas išsiurbs jūsų elementų energiją, sujungdamas jus į vieną mirtiną kvantinį spindulį. Tai išdegins Sintetikų avangardą, bet kartu... jūsų planeta neteks savo esmės. Žemė taps tuščiu, mirusiu akmeniu be atmosferos ir vandenynų. Tai nedidelė kaina už mūsų imperijos išlikimą.
Sidabriniai kariai suėmė Keną už pečių ir jėga pastatė jį į pirmąjį konvejerio lizdą. Leo, Maja ir Sara buvo stumiami iš paskos. Grandinės pradėjo jungtis su žalvarinėmis mechanizmo gijomis, o iš lubų nusileidęs puslankis ėmė  švytėti purpurine, mirtina spalva.
8 SKYRIUS: Sintetikų pelenai
Kseno-mechanizmas suveikė su baisiu, metaliniu dejavimu. Penki herojai buvo prikaustyti prie žalvarinių lizdų, o jų kūnų gyslomis pasipylė deginanti purpurinė srovė. Archonų technologija brutaliai pralaužė jų genetinius blokus. Motininis laivas, kybojęs tamsiojoje Mėnulio pusėje, pradėjo siurbti penkias fundamentaliausias Žemės jėgas.
Kenas Sato pajuto, kaip jo kaulai ima trupėti, nelyg virstantys smulkiu granito žvyru – iš jo buvo gręžiamas tektoninis Žemės įniršis. Šalia jo Maja Hansen išsilenkė klykdama, kol jos akių vyzdžiai virto pilkai mėlyna vandens mase, o kūno skysčiai buvo traukiami į energijos konvejerį. Leo delnai pratrūko ne šiaip ugnimi, o tūkstančių laipsnių plazminiu karščiu, kuris pradegino jo paties šarvus. Sara gaudė orą, jos plaučių slėgis šokinėjo, o uragano jėga plėšė aplinkinius kabelius. Centre stovintis Lukas virto gryna, skaitmenine Eterio energija, sujungiančia visus keturis elementus į vieną mirtiną, pulsuojančią visumą.
Sujungti per kseno-mechanizmą, visi penki herojai akimirksniu susiliejo savo protais.
„Kastini... tai yra, Kenai! Aš jaučiu tavo skausmą! “ – jų sąmonėse sušuko Majos mintis. „Jie mus žudo! Jie išdegina viską, kas mes esame! “
„Laikykitės skaičių! Laikykitės logikos! “ – bandė juos raminti Lukas, jo eterio jėga tvyrojo tarp jų nelyg nematomas tinklas. „Ginklas pasiekė maksimalią įkrovą. Jie nusitaikė. “
Pro skaidrias kseno-stiklo grindis jie išvydo, kaip kosminėje tamsumoje atsivėrė hiper-erdvės plyšiai. Į Saulės sistemą įsiveržė Sintetikų laivynas. Tai buvo šalti, geometriškai idealūs sidabriniai kubai ir trikampiai, kurie judėjo be jokios gyvybės žymės, valdomi tobulo, mechaniško algoritmo. Jie skriejo tiesiai link Mėnulio orbitos, pasiruošę sunaikinti Archonų motininį laivą.
– Projektas „Žemė“: ŠŪVIS! – nuskambėjo Archonų lyderio choras tiesiai herojų galvose.
Iš motininio laivo priekinio rumbio išsiveržė tai, ko kosmosas nebuvo matęs milijonus metų. Penkių elementų ginklas iššovė.
Tai nebuvo paprastas lazerio spindulys. Tai buvo laukinė, gyva, organinė naikinimo banga, kurioje susipynė Norvegijos vandenynų giluma, Tokijo tektoninis įniršis, Nevados dykumos karštis ir Alpių uraganai. Spindulys skrodė vakuumą nelyg pulsuojantis, degančių akmenų, verdančio vandens ir plazminės ugnies drakonas, kurį kvantinis eteris veda tiesiai į taikinį.
Sintetikų laivynas bandė prisitaikyti. Jų kompiuteriai akimirksniu paleido milijonus obskuracinių skydų algoritmų, tačiau jie buvo sukurti kovoti su mašinomis. Jie negalėjo numatyti chaotiškos, gyvos Žemės sielos jėgos.
BOOM! BOOM! BOOM!
Kai penkių elementų spindulys pasiekė Sintetikų avangardą, įvyko absoliutus kosminis išvalymas. Milžiniški sidabriniai kubai akimirksniu virto garuojančiu metalo likučiu. Ugnis sudegino jų procesorius, tektoninis slėgis sutrupino kvantinius skydus, o vanduo ir oro vakuumas užpildė jų vidines sistemas, paversdamas visą tobulą ateivių laivyną kosminiais pelenais. Per kelias sekundes kosmoso tamsa virto švytinčia, degančio sidabro ir kseno-metalo laužaviete. Sintetikų grėsmė buvo visiškai sunaikinta.
Archonų salėje kariai iškėlė rankas, švęsdami pergalę. Tačiau konvejerio mechanizmas nesustojo. Purpuriniai kabeliai toliau godžiai siurbė gyvybę iš Keno ir kitų, o ginklas pradėjo persikrauti antrajam šūviui – šįkart nukreiptam tiesiai į pačią Žemę, kad išdegintų likusius planetos išteklius.
„Mes nemirsime kaip jų baterijos, “ – Keno mintis perskrodė sujungtus protus, jo tektoninis pyktis vėl prabudo. „Sintetikai mirė. Dabar mūsų eilė sugriauti šį laivą. “
9 SKYRIUS: Šaltas pasitraukimas
Purpurinės kseno-gijos dingo iš herojų protų su tokiu pačiu staigiu, šaltu trenksmu, kaip ir buvo pasirodžiusios. Kenas Sato  susmuko savo žalvariniame lizde, jo plaučius užplūdo laukinis, deginantis kosminio laivo deguonis. Šalia jo Maja, Leo ir Sara parkrito ant skaidrių grindų,  gaudydami orą, o Lukas centre nežymiai švytėjo blėstančiomis eterio iškrovomis.
– Kodėl... kodėl jie nespaudžia gaiduko dar kartą? – Leo pakėlė savo sudegusias rankas, jo oda vis dar garavo nuo plazminio karščio.
Tolumoje, už kseno-stiklo, kosminis Sintetikų pelenų laukas pamažu sklaidėsi, o jų laivyno likučiai tolo link Oorto debesies. Tikslas buvo pasiektas – avangardas sunaikintas. Archonų lyderis žengė atgal, jo juodos energijos kontūrai susitraukė, o veido vietoje mirgantys purpuriniai simboliai išsidėstė į šaltą, nekintančią geometrinę liniją.
– Užteks, – nuskambėjo ateivio choras penkių herojų galvose. – Ginklas stabilizuotas. Antrasis šūvis atšaukiamas. Mums nereikia tuščio akmens vakuume, jei šis šaltinis gali būti panaudotas ateityje.
Archonai suprato baisią tiesą: jei jie būtų išlaikę maksimalią įkrovą dar kelias minutes, Žemės šerdis būtų visiškai išsilydžiusi, o jos magnetinis skydas sudegęs. Tai būtų sunaikinę patį genetinį konvejerį. Jie išjungė ginklą ne dėl gailestingumo žmonijai, o dėl gryno, šalto strateginio išskaičiavimo.
Sidabriniai kariai šiurkščiai atkabino magnetines grandines. Visi penki elementų valdytojai ir suluošintas jų stebėtojas Renas buvo įmesti į atgalinį transportavimo šliuzą.
– Karas nesibaigė, Žemės vaikai, – buvo paskutinė Archonų lyderio mintis, pasirodžiusi Keno sąmonėje, prieš užsiveriant metalinėms durims. – Sintetikų imperija yra begalinė. Šis laivynas buvo tik pirmasis jų algoritmas. Kai jūsų genai vėl atsistatys, o šis ginklas išsikraus po būsimų mūšių... mes atsikrisime papildyti elementų. Jūs esate mūsų arsenalas. Ir mes visada grįžtame savo nuosavybės.
10 SKYRIUS: Šešėlių sargyba
Transportavimo šviesa išsisklaidė virš naktinio Tokijo, palikdama penketą ant tos pačios Seismologijos instituto stogo atbrailos, nuo kurios viskas prasidėjo. Miestas apačioje mirgėjo milijonais reklaminių neonų, gatvėmis judėjo tūkstančiai automobilių, o žmonės metro stotyse skubėjo namo. Pasaulis buvo idealiai ramus.
Žmonija taip ir nesužinojo, kad jų civilizacija buvo vos per kelias sekundes nuo visiško sunaikinimo. Niekas neįtarė, kad švytintys žybsniai virš Mėnulio atmosferos buvo ne meteorų lietus, o dviejų kosminių rasių karas. Žiniasklaida ramiai transliavo reportažus apie „laikinąsias magnetines audras kosminėje erdvėje“ ir „techninius palydovų sutrikimus“. Žmonės liko saugūs savo pačių aklume, nežinodami, kad jų planetos gyvybę išgelbėjo penki jų pačių giminės nariai, tapę kosminio naikinimo spindulio elementais.
Kenas Sato stovėjo prie stogo turėklų, jo pirštai vis dar buvo pilni pilkų uolienų dulkių, o po jo kojomis esantis betonas nežymiai pulsavo, paklusdamas jo raminančiai sąmonei.
– Jie sugrįš, tiesa? – paklausė Maja, jos akys tamsoje blizgėjo nelyg du gilūs fjordų ežerai.
– Taip, – atsakė Renas, jo mechaniniai implantai ant kaklo vėl buvo aktyvuoti, nors ir švietė silpna, žalsva šviesa. – Archonai ir Sintetikai tęs savo karą kitoje galaktikos pusėje. Žemė jiems dabar yra slaptas amunicijos sandėlis. Jie lauks, kol jūsų kūnų kseno-kodas vėl regeneruosis ir sukurs naują elementų įkrovą.
– Mes būsime pasiruošę, – Leo suspaudė kumščius, ir iš jo delnų šįkart išsiveržė maža, bet visiškai suvaldyta, ryškiai balta plazmos liepsna. – Kitą kartą, kai jie čia nusileis, jie ras ne baterijas. Jie ras ginklą, kuris šaus į juos pačius.
Sara ir Lukas žengė arčiau, visi penki elementai atsistojo ratu virš naktinio Tokijo neonų šviesos. Jie nebebuvo paprasti žmonės – jie tapo planetos sargais, šešėlių armija, saugančia nieko neįtariančią žmoniją nuo to, kas slepiasi kosmoso gelmėse.
Projektas „Žemė“ buvo baigtas, tačiau tikrasis pasipriešinimas tarp žvaigždžių tik prasidėjo.