Smilgynuose, o ir paliegėlis dar...

Atsibudau smilgynuose...

Pramerkiau akis ir žiūriu. Vaizdas, mano žvilgsnis, vertikalus. Tada supratau, kad guliu ant šono. Kitaip būčiau nesuvokęs, kur esu.

Šiaip ne taip priverčiau kūną judėti. Juk knygutėje rašė: „Tavo kūnas klauso tavo proto ir atvirkščiai. “

Tai dabar aš šeimininkas. Pats sau bosas. Ne šiaip bosas, o didysis bosas.

Na, nesvarbu. Pabliausiu sau apie save vėliau... Dabar reikia išsiaiškinti, kur randuosi.

Pasiųsiu signalą į savo pasąmonę. Gal ši kažką atsimins iš vakar...

Išlipau iš tų s*pistų smilgų, bet buvo taip bloga, kad prisėdau ant kranto. Negana to, kad bloga ir skauda b*bį, tai dar ir vėjas pučia...

„Opa. “

Nušvitimas akyse. Raudonas šauktukas užsidegė virš galvos.

Prisiminiau, kad važiuojant dviračiu pajūryje visada pučia vėjas. Tada supratau, kad esu kažkur netoli namų.

Netoli, tai svarbu. Kažkur šitame regione, bent jau...

Pabandžiau vėl atsistoti... Ir ką? Pavyko.

Bet balansą sunku išlaikyti...

Nesuprantu. Atrodo, lyg ir nevartojau vakar nieko...

Supratau tik tiek, kad kūnas dar išsibalansavęs ir niekur aš nenueisiu.

Priklaupiau ir nuropojau iki akmens, kuris, akivaizdu, jau ilgą laiką buvo įklimpęs į ežero krantą.

Prisiminiau filmą, kuriame vyrelis lėktuvu skrido. Berods, pilotavo gal... Bet ne tas su juoduku. Tas irgi neblogas... Tas, kuriame jis negyvenamoje saloje kelis metus išgyveno...

Nu kaip ten... Su Vilsonu! Taip, taip. Tas pats!

Ten jis dantį išsimušė su pačiūža...

Tai šitą prisiminęs pasižiūrėjau į akmenį ir dūriau kakta tiesiai į jį.

Kai tik trenkiau, akmuo skilo...

Sėdėjau nesupratęs. Man visai neskaudėjo.

Akmuo skilo į keturias dalis, o iš jo vidurio sklido šviesa...

Lyg neoninė... Po to žalia...

Ir iš jo iššovė vaivorykštė... O Iš vandens žiūriu...

Nesvarbu, ką aš ten mačiau. Supratau, kad sapnuoju. Pasirodo, po to smūgio aš išsijungiau.

Žodžiu, rašydamas šį prisiminimą, jį čia ir pabaigsiu.

Pratęsiu realybėje... Kažkam tamsioje... Kažkam šviesioje...

Kažkas šią minutę raudoja, o kažkas kvatoja...

Kažkas godžiai leidžia pinigus, o kažkas išvis nedirba...

Kažkieno šuo paprašė su juo pažaisti ir tau po kojomis numetė kamuoliuką.

O tu, užsidėjęs kvadratinius akinius, ausines iš Akropolio už 180 eurų ir paltą vasaros viduryje, vos parideni jį.

Ne tik šuo tave paliegėliu laiko, bet ir visi tie visatos dėsniai, apie kuriuos tiek daug skaitei ir kurių prašei, kad atneštų tau sėkmę.

Betrūko, kad tas šuo atsistotų ant dviejų kojų, pažiūrėtų į tave ir nusispjautų per petį.

„Tfu... Šuva... “ - Ir ne.. Čia jis apie tave, o ne, tu.

Ir kol stovi drebančiomis kinkomis, lyg per žemės drebėjimą, jis dar ir tavo simpatijai už tave parašys...

Bet dabar tai nesvarbu... Nes kaip ir minėjau...

Kam pilkoje, o kam spalvų kupinoje realybėje, svarbiausia yra balansas.

Jeigu dabar sėdi šiltai ir jaukiai ir skaitai šitą knygą, kažkas dabar šąla, žiūri į dangų ir galvoja apie maistą.

Todėl tau neturėtų kilti klausimų.

Kas?

Kaip?

Ir kodėl?