Šilumos dovana (tęsinys 6)

Baigęs darbus, Eimis neskubėdamas žingsniavo jaukia senamiesčio gatvele. Oras po lietaus buvo gaivus, nešalta, tad Eimis nusprendė užsukti į Bernardinų sodą, nes į namus eiti dar nenorėjo. Paskendęs savose mintyse apie Miglę, net nepastebėjo, kaip priėjo tą vietą, kur jie pirmą kartą susitiko. Suolas buvo tuščias. Eimis atsisėdo. Kurį laiką stebėjo, kaip Vilnelė linksmai čiurlena tolyn, o nuo jos sklindanti muzika stebuklingai ramino. „Koks nuostabus vakaras, tik gaila, kad nėra Miglės“. Pakilo eiti. „Bet, kas ten takeliu atskuba? Nejaugi ji? “
- Labas, kaip gerai, kad tave sutikau, - neslėpdama džiaugsmo, pasisveikino Miglė. Eimio veido išraiška ją prajuokino.
– Ar turi laiko? Aš noriu tave pakviesti į Užupį.
Eimis klausiamai pažiūrėjo į Miglę. Ji nesiteikė jam nieko aiškinti, tik trumpai atsakė:
- Pamatysi.
Eimis iš netikėtumo dar kurį laiką ėjo tylėdamas. Kai atsitokėjo, pajuto Miglės delno šilumą savajame delne. Pažvelgė jai į akis, nuoširdžiai nusišypsojo ir tarė:
- Aš labai džiaugiuosi, kad mes susitikome. Bet tu moki nustebinti. Iš kur žinojai, kad aš sode? – Nujaučiau. Gali patikėti?
– Tada tikiu.
Jiems besišnekučiuojant, Miglė stabtelėjo prie vieno namo ir atrakino duris.
– Prašau į vidų.
Eimis spėjo perskaityti užrašą: „Miglės dailės studija“.
Studija buvo nedidelė, jauki. Ant sienų kabėjo paveikslai. Juose labai meniškai nutapyti jūros, kopų vaizdai, saulėlydžiai, kituose - vingiuojančios senamiesčio gatvelės. Buvo paveikslų, kur keramikinėse vazose puikavosi skoningos gėlių puokštės.
– Tu mane tikrai nustebinai, - Eimis susižavėjęs apžiūrinėjo paveikslus.
– O šis tau, - Miglė jam įteikė vieną paveikslą, įvyniotą į dovanų popierių.
– O, ar galiu išvynioti dabar? – Eimis jau buvo beketinąs, bet Miglė sulaikė jo ranką.
– Išvyniok namie, taip bus įdomiau.
– Štai kaip! Sužadinai mano smalsumą, o dabar bandysi kantrybę?
– Tai ir bandysiu, - Miglė linksmai nusijuokė.
Gerai nusiteikę, jie darniai žingsniavo tomis pačiomis gatvelėmis, tapusiomis tokiomis artimomis ir mielomis, jog norėjosi, kad jos niekada nesibaigtų. Bet, kaip paprastai būna, kai du vienas kitam artimi žmonės nori kuo ilgiau pabūti drauge, jiems kad ir koks tolimas kelias bebūtų, atrodo labai trumpas, o laikas negailestingai greitai prabėga.
– Štai ir priėjome mano namus, - Miglė žvilgtelėjo į vieną langą antrame aukšte ir pamojavo. – Manęs laukia dukterėčia. Ji dabar apsistojusi pas mus, kol brolis remontuoja savo butą.
– Tai iki kito, - pakštelėjo Eimiui į skruostą ir nuskubėjo į namą.
– Iki!, - vos spėjo šūktelėti Eimis, bet nebuvo garantuotas, kad Miglė jį išgirdo.
Namie išvyniojęs paveikslą, pamatė tokį nutapytą vaizdą: ant suolo sėdėjo jauna, graži moteris. Jos liūdnos akys žvelgė į Vilnelę. Šalia stovintis vyras tiesia jai ranką su gintarėliais. Iš vyro saujos sklinda ryški geltona šviesa. Pageltę klevo lapai, nukloję taką, dar labiau išryškina tą šviesą. „Juk čia Miglė ir aš! “ – suprato Eimis, geriau įsižiūrėjęs į veidus. O kai, kabindamas ant sienos žvilgtelėjo į kitą paveikslo pusę, pamatė užrašą: „Šilumos dovana“.