Nuotykis poliklinikoje

Mylimosios motina pajuto drebančią laiko ranką ant turto raukšlėmis išvagotos kaktos.

Gyvenimo malonumai slydo jai iš rankų tarsi šventi Lurdo paveikslėliai.

Prasmė tirpo širdyje tarsi sviestas ant įkaitintos keptuvės.

Tuštėjo Antakalnio gatvė, vedanti į baltą polikliniką.

Kvapą gniaužiančiais laiptais ji priartėjo prie pagrindinio įėjimo.

Besisukančios durys stovėjo uždarytos. Veikė taupymo programa.

Elektra, sutaupyta nesukant durų, buvo nukreipiama į dienos chirurgijos palatą ir apšviesdavo tą vietą, kur duriami vaistai.

Senolė stovėjo ir kikeno, nes žinojo, kur nukreipiama sutaupyta elektra.

Juokinga pasidarė, kai ji pamatė, kur pataiko adata, kai durys sukasi ir šviesos nėra.

Aplinkiniai nustebę žiūrėjo į smagiai kikenančią senutę prie uždarų durų.

Senolė ėjo tuščiu koridoriumi. Jos blizgantis, nikeliuotas laikrodis rodė devynias ryto.

Žvilgtelėjo ir vietoje laikrodžio pamatė anūko verkiančias akis. Tai anūko laikrodis, kurį paėmė nuo jo miegamojo stalelio.

„Greitai grįšiu – atiduosiu su procentais. Man reikia padaryti turtingo žmogaus įvaizdį. Nežliumbk. “

Mergina, aptemptu megztuku, vedėsi už rankos stilingai apkirptą šešiametį.

Nešė analizes rankinuke.

– Mama, pas mano draugą toks pat laikrodis kaip pas šitą mirusią bobutę, – tampė už rankovės vaikas.

– Ignai, negražu vadinti mirusia bobute dar vis einančią kapų link. Ką pagalvos apie tave? Vėl lieps eiti pas akių daktarą.

– Mama, jos laikrodis netikras.

Mergina paspartino žingsnį ir koridorius vėl liko tuščias.

„O kas kalbėjo: laikrodis – gryno sidabro, turtingi nešioja išsišiepę. “

Senolė širdyje nušovė savo dukrą už tą gėdą dėl netikro laikrodžio.

Raudonskruostė daktarė, po baltu chalatu slepianti žalsvą megztuką ir dantų baltumo palaidinę, puošė kaklą auksine grandinėle ir taip pabrėžė saiką ir skonį.

– Kartoju, gerbiamoji, nėra nuo senatvės vaistų.

– Žinau, daktare.

Senolė atsistojo ir pasipurtė: pinigai ėmė skraidyti kabinete lyg medaus prisilaižiusios musės.

– Yra kremas...

– Kremas čia netinka – noriu atsikratyti noro praturtėti.

– Yra kamščiai...

– Taip, kamščiai tinka.

Senolė su nemažu kamščių ryšulėliu ėjo koridoriumi.

Ji pastebėjo paliktą, nepadoriai išsipūtusią raudoną piniginę.

Instinktyviai ji prisėdo ant netikra oda aptraukto suolo.

Rankas padėjo ant piniginės.

Žiūrėjo į kabineto duris, į degantį raudoną užrašą „Užimta“.

„Paskutinį kartą... paskutinį kartą paimsiu ir tik atsargiai pažiūrėsiu... pasidomėsiu... gal ji pilna man nereikalingų pinigų ar receptų... jeigu bus auksinis laikrodis – žvilgtelėsiu, kas gamino... man nereikia pigaus muliažo... bet jeigu bus... “

Senolė skubėjo koridoriumi, dairėsi išėjimo, tiksliau, išbėgimo į tualetą, kur galima viską įvertinti.

Raudona piniginė atsidarė sunkiai, tarsi langas po žiemos šalčių.

„Receptai... vėl receptai... invalidumas... pinigai... didesni pinigai... dar didesni pinigai... pagaliau aukso dantys... laikrodis... sunkus... deimantai? Platina? Auksas? Nikelis? “

Į kabiną pasibeldė.

Senolė tylėjo.

Drebančiais pirštais ėmė grūsti pinigus, aukso dantis.

Pabiro receptai ir pro durų apačią nusileido prie moters kojų.

– Dievuliau, Aukščiausiasis... Čia gi mano... mano receptai... – moters balse skambėjo nuosprendis.

Senolė staiga atidarė duris ir puolė į koridorių.

Prie išėjimo jos laukė vyriško sudėjimo sanitarės.

Senolė pasidavė, nors sanitarės laukė iškrauti tvarstomosios medžiagos.

Raudonos piniginės savininkė griebė senutės ranką.

– Galiu paskambinti? Dukrai?

Senutė laukė atsiliepiant.

– Mama, ar gavai tu to jaunystės eliksyro? – apsidžiaugė skambučiu dukra.

– Eliksyro nebuvo, davė kamščius. Paėmiau ir tau...

Vyriško sudėjimo sanitarės išėjo krauti tvarstomosios medžiagos.

Už durų stovėjo greitoji mašina.