Vėlės

Nedrįsiu linkti ligi Saulės
Kad ir kiek sunkiai bando siekti ji mano šakų
Vietoje lapų supasi tik vėlės
Vėjo kaukiančio nebaidomų šalnų

Supintom rankom jos laikos
Kamieno, trūnijančio jau ne pirmus metus
Senokai, vargšės jos, liko nebeklaikios
Apvijau šakas aplink ir jų liesus riešus

Kiek rauda, skauda, kaip vaitoja
Vos pakedenus švelniu vėjeliu
Kad ir šilta, širdys jų sustoja
Kai pajunta menką žodį po kaklu

Siūbuoja jos ir drebina kamieną
Jau moka pranešti, ką, jos žino - bus
Nemoka pripažinti, kai padaro klaidą
Nes nebeatskiria jos, kuris priėjęs bus žmogus

Atleidžiu joms, raminu, glostau plaukus
Sieloms mano ardomos būties
Atrodo, daugiau jų nei aš kadaise mačius
Bet neišeina nei viena, o duria lig širdies.