Dugnas

Mes, sveikstantys alkoholikai, dažnai vartojame žodį „dugnas“. Pasiekti dugną reiškia beviltiškai prasigerti. Tokių žmonių matome visur: prie šiukšlių konteinerių ir solidžiose įstaigose. Tai gali būti apsileidę benamiai arba tvarkingi verslo ir valdžios žmonės. Kiekvieno jų krūtinėje bailiai plaka alkoholio nuvarginta širdis.

Kartais atrodo, kad valkatai lengviau – jam jau nėra ko prarasti. O padorus žmogus visada stovi prie praradimų slenksčio. Yra socialinis dugnas, yra ir dvasinis. Kuris baisesnis? Jei alkoholikas išvengs pirmojo, antrojo neišvengs niekada.

Dažnai sakome: „Jis jau pasiekė dugną, jam reikia gydytis. “ Arba: „Aš jau pasiekiau dugną, nebegaliu gerti, bet nebegaliu ir ištverti be alkoholio. “ Gerai, kai žmogus pats pamato savo dugną. Tai reta. Dažniausiai jį parodo kiti – arba priverčia pamatyti.
Kai kas sako: „Gėriau, kol man dantis apsėmė. Buvau srutų duobėje iki kaklo, nedaug trūko ir būčiau paskendęs. “

Ar aš buvau pasiekęs dugną? Koks jis – manasis? Blogai, kai nežinai, kad esi dugne. Dar blogiau, kai viską žinai ir vis tiek geri. Toks dugnas baisiausias, nes reikia labai daug alkoholio, kad paskandintum sveiką protą, susitaikytum su blogėjančia materialine padėtimi ir pašlijusia sveikata. Ar aš buvau tokiame dugne? Taip.

Šiuo metu mano blaivybės stažas – 29 metai. Tačiau susimąstyti ir ieškoti išeities pradėjau gerokai anksčiau. Bandžiau viską: kodavausi, rijau vaistus dideliais kiekiais, o paskui vėl gerdavau, rizikuodamas sveikata. Akivaizdu, tai dariau ne dėl savęs, o dėl noro parodyti kitiems, kad nesu alkoholikas. Jei galiu negerti ilgiau – tai koks aš alkoholikas? Dėl tos pačios priežasties vėl pradėdavau gerti. Taip elgiasi tik alkoholikai.

Progų išgerti mūsų tauta turi daug. Ir štai sėdi tu tarp linksmų giminių ir draugų. Jautiesi nepilnavertis, nes negeri. Aplinkiniai tokį pasikeitimą pastebi akimirksniu.
– Klausyk, kodėl tu negeri?
Pradedi aiškinti, kad vartoji vaistus.
– Tai gal tu užsikodavęs ar užsisiuvęs? – klausia su keista užuojauta. Ir iš nukamuotos dvasios gelmių pakyla dar skaudesnė nepilnavertiškumo banga.

– Įpilk. Neužsikodavęs aš. Noriu – geriu, noriu – negeriu, – ir išgeri.
Neilgai išsėdi prie stalo, nes teturano reakcija veja lauk. Norėčiau paklausti skaitytojų: ar jūs esate gėrę skalbimo miltelių? Aš – esu. Netyčia, naktį, dar neišsiblaivęs, pajutęs baisų troškulį, apgraibomis susiradau stiklinę. Šviesos nedegiau, kad nepažadinčiau žmonos. Pasirodo, joje buvo atskiesti skalbimo milteliai. Pakišau po kranu, pripyliau pilną ir išgėriau. Kelias dienas burnoje jutau muilo ir šarmo skonį.

Lygiai tokį patį, gal net stipresnį, šleikštų skonį pajunti išgėręs nors mažą dozę alkoholio po teturano. Tų vaistų pavadinimų daug, cheminė sudėtis beveik ta pati. Jie vartojami įvairiais pavidalais, ir kol kas nieko geresnio farmacija nesukūrė. Jei būtų tik skalbimo miltelių skonis – dar būtų galima kentėti ir gerti nebėgant laukan.
Bet išgėrus pradeda dusinti, veidas pamėlynuoja, širdis padidina apsukas ir kala kaip kūjis, pajunti aštrų skausmą kepenyse ar kasoje. Gerai, jei lauke yra sniego – dedi jį abiem rankomis ant veido, ir atrodo, kad tirpsta akimirksniu. O ką darai toliau? Einu ir išgeriu dar vieną stikliuką degtinės. Ir vėl ta pati reakcija. Net po mėnesio burnoje vis dar jaučiasi tas prakeiktas skalbimo miltelių skonis.

Tokius fokusus su savo organizmu darai turėdamas vieną tikslą – įrodyti visiems: aš ne alkoholikas. Įrodinėji, nors jau savaites neišsiblaivai. Kas gali taip kvailai elgtis? Tik žmogus, turintis problemų su besaikiu alkoholio vartojimu. Tai alkoholikas – proto ligonis, sergantis viena iš sunkiausių, nepagydoma, progresuojančia, mirtina liga ir ją tokiu būdu neigiantis. Niekam nepavyko jos nuneigti. Kas neigė – tik anksčiau numirė, nugyvenęs net šuns nevertą gyvenimą.

Toks buvo mano kelias į dugną. Pagyvenau ir pačiame dugne, gerai žinodamas, kur esu. Net tada sugebėdavau save pateisinti. Geriu todėl, kad mane išdavė. Net Achmatova pasakė: „Šis pasaulis be širdies. “ Geriu, nes vienatvė dviese gera tik kapuose. Man skauda, aš pavargęs, nelaimingas, nuskriaustas – tokia nuostabiai graži savęs gailos puokštė. Man jau sakė, aš jau žinojau: „Neturi teisės gailėtis savęs. “

Bus daugiau