Švyturys užkampyje

1 skyrius: Katastrofa tuštumoje
Kosmoso giluma už periferinio sektoriaus Z-44 ribų buvo akla ir abejinga. Eksperimentinio tyrimų laivo „Ikaras-7“ valdymo tiltelyje spengė tyla, kurią staiga perplėšė gergždžiantis, metalo dejavimas. Tai buvo garsas, reiškiantis tik viena – laivo korpusas nebepakėlė vidinio spaudimo.
Raudonos avarinės šviesos pradėjo ritmiškai skrosti tamsą, dažydamos mokslininkų veidus kraujo spalva.
– Prarandame stabilizaciją! Antrasis ir trečiasis plazmos kontūrai visiškai sunaikinti! – per rėkiančią sireną šaukė jaunasis inžinierius Lukas, jo pirštai pašėlusiai lakstė virtualia valdymo panele. – Variklio kolapsas po trisdešimties sekundžių!
Dr. Elena Voronaitė, tvirtai įsikibusi į savo kapitono kėdės rankenos, jautė, kaip gravitaciniai kompensatoriai pradeda vibruoti. Tai buvo blogas ženklas. Jei jie atsisakys, laive esanti jėga tiesiog suplėšys juos į atomus.
– Lukai, izoliuok variklių skyrių! – griežtai, bet ramiai įsakė Elena. Jos balsas buvo vienintelis inkaras šioje panikoje. – Nukreipk visą likusią energiją į priekinius skydus. Mums reikia laiko.
– Kad nėra ką nukreipti, daktare! – atsiliepė prie gretimo pulto sėdintis pilotas Tomas. Jo kaktas sruvo prakaitas. – Šerdis... ji ryja viską. „Chronos“ destabilizuojasi. Jei ji pasieks kritinę masę, mes patys tapsime maža juodąja skyle.
Elena staigiai atsisuko į laivo galą, kur už trijų sluoksnių titaninio stiklo, specialioje magnetinėje pakaboje, pulsavo „Chronos“ šerdis. Tai buvo nedidelis, vos futbolo kamuolio dydžio sferinis objektas, spinduliuojantis akinamai baltą, melsvo atspalvio šviesą. Pirmasis žmonijos istorijoje dirbtinis energijos šaltinis, galintis sulenkti erdvėlaikį. Jų misijos tikslas. Jų pasididžiavimas. Ir dabar – jų mirties nuosprendis.
– Šerdis stabili, – nukirto Elena, pati tuo iki galo netikėdama. – Ji tiesiog reaguoja į variklio gedimą. Ji ieško iškrovos taško. Tomai, kur artimiausias kietas paviršius?
– Sektorius tuščias, daktare. Tik uolienų nuolaužos. Palaukite... – Tomas pašėlusiai priartino taktinį žemėlapį. – Už keturių tūkstančių kilometrų yra asteroidas. Kodas: AX-912. Negyvas uolos gabalas, jokios atmosferos, tik bazaltas ir geležis. Bet jis pakankamai didelis, kad atlaikytų smūgį.
– Suk pultą ten, – įsakė Elena.
– Bet daktare, mes judame trimis šimtais kilometrų per sekundę greičiu! – sušuko Lukas, atsisukęs į ją išsiplėtusiomis akimis. – Avariniai stabdžiai sudegė. Mes tiesiog išsitaškysime į tą akmenį!
Elena atsistojo, nepaisydama laivo siūbavimo, ir priėjo prie Luko. Ji uždėjo ranką jam ant peties. Jos ranka buvo šalta, bet visiškai rami.
– Lukai, tu esi geriausias inžinierius, kokį pažįstu. Jei kas nors gali suvaldyti likutinius jonų srautus ir sulėtinti mus tiek, kad išgyventume – tai tu. Tomai, paruošk laivą avariniam nusileidimui. Visiems pasiruošti smūgiui!
Laivas galingai trūktelėjo. „Ikaro-7“ uodegoje įvyko nedidelis sprogimas, nukirtęs paskutines navigacines gaires. Erdvėlaivis įskriejo į asteroido AX-912 gravitacinį lauką, palikdamas už savęs degančių degalų ir plazmos pėdsaką.
– Trisdešimt sekundžių iki kontakto! – rėkė Tomas, abiem rankomis griebdamas rankinį valdymo svirtį. – Skydai nuliniai! Lukai, duok man bent kiek traukos priešprieša!
– Bandau! Jungiu „Chronos“ grįžtamąjį ryšį... tai pavojinga, bet... – Lukas nuspaudė didelį raudoną jungiklį.
„Chronos“ šerdis trumpam sužibo taip ryškiai, kad tiltelyje tapo šviesu kaip vidurdienį Žemėje. Laivas pajuto milžinišką nematomą pasipriešinimą – erdvė aplink juos akimirkai susitraukė, drastiškai sumažindama greitį. Tai buvo akimirksnio stebuklas.
Tada sekė smūgis.
Metalo klyksmas, dūžtantis stiklas ir baisus kratymas išsviedė mokslininkus iš jų vietų. „Ikaras-7“ rėžėsi į uolėtą asteroido paviršių, šliauždamas juo ir keldamas pilkus kosminių dulkių debesis, kol galiausiai sustojo, pakrypęs ant šono.
Tyla grįžo, tik šįkart ją lydėjo šnypščiantis iš bako besiveržiantis deguonis ir sistemos gedimų garsiniai signalai.
Elena pramerkė akis. Burnoje jautė geležies skonį – buvo prasikirtusi lūpą. Ji lėtai atsistojo, nusivalė dulkes nuo skafandro ir apsidairė. Kompiuterių ekranai buvo sudužę, aplink mėtėsi laidai.
– Tomai? Lukai? Kas gyvas? – jos balsas per vidinį skafandro ryšį skambėjo užkimęs.
– Gyvas... atrodo, – pasigirdo Luko dejavimas iš po nuvirtusios konsolės. – Tik koja... man atrodo, kažkas sulaužyta.
– Nesijudink, aš tuoj, – Elena padėjo Lukui išsilaisvinti. Tada jie abu priėjo prie Tomo. Pilotas sėdėjo kėdėje, jo skafandro šalmas buvo sveikas, bet vyras buvo trumpam praradęs sąmonę. Po kelių sekundžių jis giliai įkvėpė ir sumiksėjo.
– Kur mes? – paklausė Tomas.
– Ant uolos. Gyvi. Tai svarbiausia, – Elena padėjo jam atsisegti diržus. – Lukai, pirma užduotis. Krovinys. Kas su šerdimi?
Lukas šlubuodamas priėjo prie rankinio diagnostikos ekrano, kuris dar rodė gyvybės ženklus. Jo pirštai drebėjo.
– Neįtikėtina... – sušnabždėjo jis. – „Chronos“ šerdis sveika. Korpusas nepažeistas. Ji perėjo į pasyvųjį režimą. Ji saugi, daktare.
Elena giliai iškvėpė. Pusė darbo atlikta. Žmonijos ateitis vis dar buvo jų rankose. Bet dabar prasidėjo kita išlikimo dalis.
– Tomai, ryšio sistema. Ar pavyko išsiųsti SOS? – paklausė ji, žiūrėdama pro sudužusį tiltelio langą į begalinę, juodą kosmoso tuštumą.
Tomas atsiduso, apžiūrėdamas visiškai sudegusį pagrindinį ryšio bloką. Iš jo rūko juodi dūmai.
– Pagrindinė antena sunaikinta smūgio metu. Sub-erdvinis siųstuvas sudegė dar prieš nusileidimą. Tačiau... – jis parodė į mažą, mirksinčią žalią lemputę laivo kampe. – Avarinis bujus išsivadavimo momentu spėjo atsijungti. Jis išmetė vieną vienintelį, silpną koduotą SOS signalą mūsų bazei prieš sudegdamas atmosferos likučiuose.
– Tik vieną? – Lukas sunerimo. – Ar jie jį išgirs?
– Signalas pasiekė tinklą, – rimtai pasakė Tomas. – Bet jis buvo toks silpnas, kad Žemei prireiks laiko jį išfiltruoti iš kosminio triukšmo. O mes esame Z-44 sektoriuje... tai pats Visatos užkampis.
Elena priėjo prie lango ir pažvelgė į žvaigždes. Jos žinojo, kad gelbėjimo operacija nebus greita.
– Kiek laiko mums reikės išsilaikyti, kol atskris pagalba, Tomai? Remiantis standartiniais protokolais? – paklausė Elena.
– Jei jie iškart suprato, kas nutiko, ir išsiuntė greičiausią kreiserį... mažiausiai trys paros. Septyniasdešimt dvi valandos, daktare.
– O kiek turime deguonies ir energijos gyvybės palaikymui? – Elena atsisuko į Luką.
Inžinierius greitai paskaičiavo duomenis savo rankiniame kompiuteryje.
– Su esamais pažeidimais... jei išjungsime viską, išskyrus būtiniausias funkcijas, ir sėdėsime ramiai – keturioms paroms. Deguonies užteks.
– Puiku. Vadinasi, tiesiog laukiame, – lengviau atsiduso Tomas.
– Ne, Tomai, nelaukiame, – Elena griežtai pažvelgė į vyrus. – Tas SOS signalas buvo koduotas, bet jo energijos pliūpsnį užfiksavo ne tik Žemė. „Chronos“ šerdis nusileidimo metu paliko tokį gravitacinį pėdsaką, kurį galima pastebėti iš už kelių šviesmečių. Šiame sektoriuje pilna klajoklių, piratų ir kitų rasių, kurios atiduotų viską už tokią technologiją. Mes ką tik įžiebėme švyturį pačioje tamsiausioje ir pavojingiausioje erdvės vietoje.
Lukas ir Tomas susižvalgė. Tyla tiltelyje vėl tapo slegianti.
– Ruoškite ginklus ir tyrimų įrangą, – ramiai, bet ryžtingai baigė Elena. – Svečiai jau pakeliui. Mūsų užduotis – išlaikyti šią uolą ir šerdį bet kokia kaina, kol čia atsidurs Žemės laivas. Darbas prasideda dabar.
2 skyrius: Pavojaus signalas
Žemės kosminių pajėgų strateginio komandavimo centras „Gajus“ skendėjo vėsioje, melsvoje šviesoje. Ši gigantiška orbitinė stotis, skriejanti aplink Mėnulį, buvo žmonijos plėtros į tolimąjį kosmosą smegenys. Pagrindinėje operacijų salėje tvyrojo rami, rutininė atmosfera – dešimtys operatorių tyliai stebėjo tolimųjų zondų duomenis.
Šią ramybę akimirksniu sugriovė aštrus, pulsuojantis garsinis signalas iš Z-44 sektoriaus stebėjimo pulto.
– Generole, turime anomaliją tolimajame perimetre! – sušuko vyresnysis ryšių karininkas Markas Vaitas, jo pirštai pašėlusiai lakstė holografine klaviatūra. – Filtrų algoritmas ką tik sugavo koduotą pliūpsnį. Tai sub-erdvinio bujaus signalas.
Generolas Adomas Valis, randuotas veteranas pilka uniforma, akimirksniu atsidūrė prie karininko konsolės. Jo veidas įsitempė.
– Identifikuokite šaltinį, – įsakė generolas. Jo balsas buvo gilus ir nepaliekantis vietos abejonėms.
– Kodas... „Ikaras-7“, generole, – karininkas išblyško, žiūrėdamas į ekrane iššokusius duomenis. – Signalas nutrūko po septynių milisekundžių. Jis buvo toks silpnas, kad jį vos pramušė foninis kosminis triukšmas. Bet koordinatės tikslios. Asteroidas AX-912.
Salėje akimirksniu įsiviešpatavo mirtina tyla. Visi žinojo, ką tai reiškia. „Ikaras-7“ nebuvo paprastas laivas.
– Velniai griebtų... Elena, – tyliai sumurmėjo generolas Valis, prisiminęs dr. Voronaitės ryžtingas akis prieš jai išskrendant. Tada jis staigiai atsisuko į salę. – Įveskite raudonąjį pavojaus lygį! Užrakinkite visus išorinės komunikacijos kanalus. Ši informacija neturi nutekėti į spaudą ar civilius tinklus. Markai, kas dar gauta su signalu?
– Telemetrijos nėra, generole. Tik avarinis kodas „Alfa-1“. Tai reiškia visišką laivo sistemų kolapsą, – pranešė Markas, valydamas prakaitą nuo kaktos. – Tačiau baisiausia ne tai. Mūsų ilgo nuotolio skeneriai užfiksavo, kad tame pačiame sektoriuje, vos už kelių šviesmečių, prieš pat signalo nutrūkimą įvyko masinis gravitacinis iškrovos pliūpsnis.
– „Chronos“ šerdis, – pasigirdo balsas iš tamsaus salės kampo. Į šviesą išėjo dr. Henrikas Kasparaitis, vyriausiasis projekto konsultantas ir buvęs Elenos kolega. Jo veidas buvo pilkas iš išgąsčio. – Jie nesunaikino šerdies. Ji aktyvavosi nusileidimo metu, kad sulėtintų laivą. Generole, tas pliūpsnis... jis sub-erdvėje šviečia kaip supernovos sprogimas. Kiekviena pažangesnė rasė tame sektoriuje jau žino, kad ten yra kažkas neįtikėtino.
– Kasparaiti, kalbėkite aiškiai, – nukirto Valis.
– Jei ta šerdis pateks į Krelų ar Sintetikų rankas, karas bus pralaimėtas dar jam neprasidėjus, – Henrikas priėjo prie centrinio taktinio stalo. – Ji gali sulenkti erdvėlaikį. Kas ją valdo, tas valdo akimirksnio keliones po Visatą. Jie gali materializuoti savo laivynus tiesiai virš Žemės per sekundės dalį. Elena ir jos komanda sėdi ant didžiausio trofėjaus galaktikoje.
Generolas Valis stipriai smogė kumščiu į stalo kraštą.
– Markai! Kur yra artimiausias mūsų kovinis vienetas, galintis vykdyti gelbėjimo operaciją?
Markas aktyvavo galaktinį žemėlapį. Ekrane pasirodė keli mėlyni taškai, bet visi jie buvo per toli. Tik vienas taškas mirksėjo arčiau pasienio zonos.
– Sunkusis kreiseris „Aris“, generole. Vadas – kapitonas Branas. Jie vykdo patruliavimą pasienio sektoriuje Z-40.
– Sujunkite mane su „Ariu“. Nedelsiant.
Po kelių sekundžių priešais generolą išvydo trimatė kapitono Brano holograma. Branas buvo griežtų bruožų vyras, matęs ne vieną mūšį.
– Generole Valis, klausau, – atidavė pagarbą Branas.
– Kapitone, jokių įžangų. Jūsų patruliavimo misija atšaukiama. Gavome „Ikaras-7“ avarinį signalą iš sektoriaus Z-44. Jie sudužo ant asteroido AX-912. Jūsų užduotis – skubiai vykti ten, evakuoti dr. Voronaitės komandą ir užsitikrinti „Chronos“ šerdies saugumą.
Kapitonas Branas suraukė kaktą, ekrane matėsi, kaip jis skaičiuoja maršrutą.
– Z-44? Generole, tai gilus užkampis. Jei išspausiu iš variklių viską, rizikuodamas perkaitinti plazmos injektorius... mums prireiks tiksliai septyniasdešimt dviejų valandų. Trys paros, generole. Mažiau niekaip.
– Jūs neturite trijų parų, kapitone, – įsiterpė dr. Kasparaitis, prieidamas prie hologramos. – „Chronos“ šerdies gravitacinis pėdsakas jau pritraukė dėmesį. Kol jūs skrisite, ten prasidės tikras pragaras.
Branas rimtai pažvelgė į mokslininką, tada vėl į generolą.
– Supratau. Mes pakeliame variklių apsukas iki šimto dešimties procentų. „Aris“ išskrenda po dviejų minučių. Bet generole... jei ten pasirodys Krelų klanai, trys paros mokslininkams ant negyvos uolos bus amžinybė. Jie neturi sunkiosios ginkluotės.
– Žinau, kapitone, – ištarė Valis, jo balsas buvo sunkus. – Todėl jūsų misija yra lenktynės su laiku. Jei atskrisite ir pamatysite, kad šerdies neįmanoma išgelbėti... jūsų įsakymas yra ją sunaikinti. Kartu su visu asteroidu. Ji negali patekti svetimiesiems. Ar supratote?
Branas akimirką tylėjo. Jis suprato, ką tai reiškia Elenos komandai. Sunaikinti asteroidą reikštų palikti juos mirti kosmoso dulkėse.
– Supratau, generole. „Aris“ pradeda hiper-šuolį. Ryšio pabaiga.
Holograma išnyko. Operacijų salėje vėl liko tik skaičiuojami laikmačiai. Didžiajame ekrane atsirado skaičius: 72: 00: 00. Laikas pradėjo nenumaldomai tirpti atgal.
Generolas Valis priėjo prie lango, žiūrėdamas į tolimas žvaigždes, kur kažkur tame juodame fone trys žmonės kovojo dėl savo gyvybės ir visos žmonijos ateities.
– Išsilaikyk, Elena, – tyliai sušnibždėjo jis. – Tik trys paros.
3 skyrius: Nepalankūs kaimynai
Asteroido AX-912 paviršius buvo visiškai sustingęs. Čia nebuvo nei vėjo, nei garso. Pro sudužusius „Ikaro-7“ valdymo tiltelio langus matėsi tik pilki, aštrūs bazalto gūbriai ir gili, žvaigždėta tuštuma. Tačiau laivo viduje virė darbas.
Lukas, stipriai suveržta ir įtvaru sutvirtinta koja, sėdėjo ant grindų prie išardyto skenerio bloko. Aplink jį mėtėsi spalvoti laidai ir optiniai kabeliai. Jo kaktą sruvo prakaitas, o rankos, laikančios lazerinį lituoklį, lengvai drebėjo.
– Daktare, man pavyko perrašyti artimojo nuotolio radaro programą, – sunkiai kvėpuodamas ištarė Lukas. – Naudoju „Chronos“ šerdies pasyvųjį rezonansą kaip stiprintuvą. Skenerio jautrumas padidėjo dešimt kartų, bet...
– Bet kas, Lukai? – Elena Voronaitė pakėlė akis nuo taktinio planšeto. Ji ką tik baigė skirstyti likusias maisto ir vandens atsargas.
– Bet tai reiškia, kad mes dabar matome viską. Ir viskas mato mus, – Lukas nurijo seiles ir parodė į mažą, atgyjusį ekraną. – Turime svečių. Dvylika astronominių vienetų nuo mūsų. Du objektai. Judėjimo vektoriai nukreipti tiesiai į AX-912.
Elena greitai prisiartino prie ekrano. Tomas, kuris iki šiol valė ir tikrino tris laive likusius avarinius lazerinius pistoletus, taip pat priėjo arčiau. Jo veidas akimirksniu apsiniaukė.
– Velniai griebtų, jie skrenda per greitai, kad tai būtų Žemės gelbėtojai, – sumurmėjo Tomas. – Kas jie?
– Pažvelk į šį šiluminį pėdsaką, – Elena pirštu perbraukė per ekrane mirksinčią raudoną liniją. – Netvarkinga plazmos iškrova, aukšta temperatūra, jokių slopinimo filtrų. Tai Krelų klanų kovinis kateris. Jie nemėgsta slėptis. Jie skuba, nes nori grobio pirmieji.
– O tas antrasis? – Tomas parodė į kitą, vos matomą melsvą tašką, judantį visiškai priešingoje pusėje. – Jis beveik neskleidžia šilumos.
– Sintetikų aljansas, – tyliai, su tam tikra baime balse ištarė Lukas. – Jie naudoja kvantinius variklius. Jų laivai šalti kaip pati erdvė. Jie čia skrenda ne plėšti. Jie skrenda analizuoti ir pasisavinti. „Chronos“ šerdis jiems yra trūkstama grandis jų evoliucijoje.
– Kiek turime laiko iki jų atvykimo? – Elena atsisuko į Tomą.
– Krelai bus čia maždaug po dviejų valandų. Sintetikai – dešimt minučių po jų, – Tomas patikrino laikmatį. – O „Aris“... Žemės laivas bus tik po šešiasdešimties valandų. Mes esame mėsos gabalas tarp dviejų vilkų, daktare. Kokie įsakymai?
Elena akimirką užsimerkė. Ji prisiminė „Chronos“ šerdies kūrimo metus, bemieges naktis laboratorijoje. Tai nebuvo ginklas. Tai turėjo būti žmonijos tiltas į žvaigždes. Ji neleis jo sugadinti.
– Mes nesiduosime be kovos, – Elena atsimerkė, jos akyse žibėjo šaltas ryžtas. – Ir mes neketiname vaidinti herojų atviroje kovoje. Mes esame mokslininkai, vyrai. Mūsų ginklas yra šis laivas ir šis asteroidas. Lukai, ar galime panaudoti atmosferos generatoriaus likučius?
Lukas akimirką sumiksėjo, o tada jo akys išsiplėtė iš supratimo.
– Generatorius turi didelį suspausto skysto azoto rezervuarą... Jei aš perkaitinsiu slėgio vožtuvus ir nukreipsiu vamzdžius į išorę, per uolos plyšius...
– Tiksliai, – linktelėjo Elena. – Mes galime sukurti dirbtinį geizerių lauką aplink laivo nuolaužas. Kai Krelų desantas nusileis, jie tikėsis rasti sutrikusius, pasidavusius žmones. Vietoj to jie paklius į kriogeninius spąstus.
– O kaip dėl Sintetikų? – paklausė Tomas, užtaisydamas savo lazerinį pistoletą. – Jų neapgausi sušaldytu azotu. Jie yra pusiau mašinos.
– Sintetikai pasikliauja savo kibernetiniais jutikliais ir nuotoliniu skenavimu, – paaiškino Elena. – Jie bandys prisijungti prie „Ikaro-7“ likučių iš orbitos ir perimti šerdies kontrolę programiškai. Lukai, man reikia, kad tu sujungtum pagrindinį laivo kompiuterį su „Chronos“ išorinio apvalkalo emiteriais. Sukurkime elektromagnetinį cunamį. Kai jie bandys mus nuskaityti, jų pačių jutikliai sudegs nuo grįžtamojo ryšio.
– Tai geniali beprotybė, daktare, – Lukas nusišypsojo pirmą kartą po katastrofos. – Tam reikės paaukoti paskutinius mūsų ryšio mazgų likučius, bet vis tiek neturime kaip kalbėti su Žeme. Pradedu montuoti grandinę.
– Tomai, tu padėsi Lukui su azoto vamzdžiais paviršiuje, – įsakė Elena. – Vilkitės skafandrus. Turime mažiau nei devyniasdešimt minučių iki tol, kai danguje pasirodys pirmieji ugnies pėdsakai. Judam.
Laikas vėl pradėjo sprausti juos į kampą. Už laivo ribų, visiškoje vakuumo tyloje, du žmonės skafandruose pradėjo ruošti spąstus, o fone, artėjančių žvaigždžių šviesoje, du priešiški laivynai skriejo link AX-912, pasiruošę pradėti karą dėl objekto, apie kurio tikrąją galią jie tik nutonė.
4 skyrius: Pirmasis kontaktas ir ugnis
Vakuumas neišdavė artėjančios grėsmės, tačiau prietaisai nemelavo. Virš pilko asteroido horizonto pasirodė trys tamsūs, kampuoti siluetai. Tai buvo Krelų desantinės kapsulės, atskilusios nuo orbitoje likusio motininio katerio. Jos leidosi be jokios elegancijos – ugnies liežuviai iš stabdymo variklių rėžėsi į bazalto uolas, keldami dulkių stulpus, kurie iškart nusėsdavo atgal dėl silpnos gravitacijos.
„Ikaro-7“ viduje tvyrojo mirtina tyla. Elena, Lukas ir Tomas gulėjo užspeisti už dešiniojo borto nuolaužų, sukuriančių natūralią uolos slėptuvę. Visi trys buvo su skafandrais, jų kvėpavimas sunkiai aidėjo vidiniame radijo ryšyje.
– Jie nusileido sektoriuje B-2, – pranešė Tomas, rankose spausdamas lazerinį pistoletą. – Tiksliai virš mūsų azoto linijos. Drgiai keturi šimtai metrų nuo čia.
– Matau juos per išorinę kamerą, – sušnibždėjo Lukas, žiūrėdamas į mažą nešiojamą ekraną. – Keturi kariai. Sunkūs šarvai, kinetiniai šautuvai. Jie juda link laivo šliuzo. Jie tikisi lengvo grobio.
– Leiskite jiems prieiti arčiau, – ramiai pasakė Elena. Jos širdis plakė pašėlusiu ritmu, bet protas išliko šaltas. – Lukai, ar Sintetikai jau orbitoje?
– Taip, daktare. Jų skenuojantis zondas ką tik įėjo į stabilią orbitą virš mūsų. Jie pradeda zondavimą. Jaučiu, kaip mūsų kompiuterio terminalai pradeda kaisti. Jie ieško įėjimo į „Chronos“ sistemą.
– Puiku. Tegul ieško, – Elena pasiruošė paleidimo pultą. – Tomai, kai tik duosiu ženklą, aktyvuok azoto vožtuvus. Lukai, elektromagnetinis cunamis paruoštas?
– Tik jūsų komandos, daktare.
Ekrane matėsi, kaip keturi Krelų kariai, milžiniški, keturrankiai humanoidai su grubiais, tamsiais šarvais, priartėjo prie laivo nuolaužų. Vienas iš jų pakėlė sunkų plazminį pjaustytuvą, pasiruošęs rėžti per „Ikaro-7“ korpusą. Jie buvo tiksliai virš uolos plyšio, kurį Tomas prieš valandą užsandarino azoto vamzdžiais.
– Dabar, Tomai! – sušuko Elena.
Tomas nuspaudė gaiduką ant savo valdymo bloko.
Asteroido plutoje įvyko nematomas, bet baisus slėgio sprogimas. Skystas azotas, akimirksniu išsilaisvinęs iš požeminių talpų, vakuume virto plečiančiu, lediniu dujų ir ledo krištolo geizeriu. Kadangi aplink nebuvo atmosferos, azotas akimirksniu sušaldė viską, prie ko prisilietė, plėsdamasis kosminiu greičiu.
Vieno iš Krelų karių koja akimirksniu virto trapiu ledo gabalu ir, neatlaikiusi kūno svorio, subyrėjo į smulkias šukes. Kitas karys, praradęs pusiausvyrą, nukrito tiesiai į verdančio azoto srovę – jo šarvų sandarikliai neatlaikė kritinės temperatūros pokyčio, ir vidinis skafandro slėgis tiesiog suplėšė jį iš vidaus.
Likusieji du kariai sutriko. Vakuume jie negalėjo girdėti savo draugų riksmų, tik matė, kaip jų komanda per kelias sekundes buvo sunaikinta nematomo priešo. Jie pradėjo chaotiškai šaudyti į visas puses iš savo kinetinių šautuvų, trupindami bazalto uolas aplink „Ikarą-7“.
– Jie traukiasi! – sušuko Tomas.
– Neilgam, – nukirto Elena. – Lukai, dabar jūsų eilė. Sintetikai tuoj supras, kad čia kažkas ne taip. Aktyvuok šerdies emiterį!
Lukas sujungė du stambius kabelius tiesiai prie „Chronos“ išorinio apvalkalo.
– Atsijunkite nuo visų skaitmeninių tinklų! – sušuko inžinierius.
„Chronos“ šerdis laivo viduje trumpam pulsavo gilia, violetine šviesa. Vietoj energijos generavimo, Lukas privertė ją išmesti masinį elektromagnetinį impulsą (EMP), nukreiptą tiesiai į viršų, naudojant laivo nuolaužas kaip milžinišką parabolitinę anteną.
Orbitoje esantis Sintetikų zondas, kuris tuo metu intensyviai bandė įsilaužti į laivo kompiuterį, gavo milžinišką atgalinį energijos smūgį. Kvantiniai Sintetikų procesoriai, nepritaikyti tokio masto fizinei perkrovai, tiesiog išsilydė. Mažas melsvas zondas orbitoje akimirksniu užgeso ir tapo dar vienu negyvu metalo gabalu, skriejančiu aplink asteroidą.
Tačiau džiaugtis nebuvo kada.
– Daktare! – Tomas sugrąžino Eleną į realybę, rodydamas į dangų. – Pažvelkite į viršų!
Krelų motininis laivas orbitoje, pamatęs savo desanto nesėkmę, apsisuko. Jo priekinėje dalyje pradėjo kauptis sunki, žalia plazmos energija. Jie nebėra bandė elgtis atsargiai. Jie nusprendė tiesiog išdeginti visą sektorių, kad po to pasiimtų tai, kas liks iš šerdies.
– Jie ruošiasi orbitiniam bombardavimui! – sušuko Lukas, bandydamas paslėpti galvą po šarvų plokšte. – Mūsų azoto spąstai nuo to neapsaugos!
Pirmasis plazmos užtaisas rėžėsi į asteroidą už šimto metrų nuo laivo. Žemė po jų kojomis baisiai sudrebėjo, o uolos skeveldros lėtai pakilo į kosmoso tuštumą. Mokslininkai buvo prispausti prie žemės, jautę, kaip kiekvienas smūgis artėja prie jų slėptuvės.
– Elena! – per radijo trikdžius pasigirdo Tomo balsas. – Jei jie pataikys tiesiai į mus, šerdis išgyvens, bet mes virsime pelenais!
Elena, gulėdama po uolos gūbriu, pakėlė akis į mirksintį „Chronos“ energijos monitorių. Elektromagnetinis impulsas išnaudojo paskutines laivo kompiuterio atsargas. Jie buvo visiškai belyčiai, o danguje žibo priešų ugnis.
– Mums reikia radijo ryšio, – staiga ištarė Elena, jos balse nebuvo baimės, tik šaltas skaičiavimas. – Lukai, ar liko nors viena veikianti antena?
– Tik avarinis rankinis siųstuvas, bet jo nuotolis per mažas, kad pasiektume Žemę! – atsakė Lukas.
– Žemės mums ir nereikia, – Elena pažvelgė į viršų, kur danguje pradėjo ryškėti dar vienas, kur kas didesnis laivas – pagrindinis Sintetikų kreiseris, atvykęs keršyti už sunaikintą zondą. – Mums reikia, kad jie pradėtų kalbėtis tarpusavyje. Tomai, paruošk siųstuvą. Mes pradėsime derybas, kurių jie nesitiki.
5 skyrius: Trilypė diplomatija
Aplink sudužusį „Ikarą-7“ virė pragaras. Plazminiai Krelų užtaisai toliau trupino asteroido paviršių, o iš kitos pusės į orbitą įskriejęs galingas Sintetikų kreiseris jau pradėjo atsakinėti ugnimi. Du ateivių laivynai kosmoso tyloje pradėjo chaotišką susišaudymą, tačiau jų abiejų pagrindinis taikinys liko tas pats – nedidelė uola su brangiu žmonijos kroviniu.
Laivo likučiuose Lukas drebančiomis rankomis sujungė paskutinius rankinio siųstuvo kontaktus su avariniu energijos elementu.
– Ryšys paruoštas, daktare, – sunkiai kvėpuodamas pranešė jis. – Bet dažnis atviras. Jus girdės visi: ir Krelų karo vadas, ir Sintetikų centrinis procesorius.
– To man ir reikia, – Elena Voronaitė pasitaisė skafandro šalmą ir paėmė rankinį mikrofoną. Ji giliai įkvėpė, priversdama savo balsą skambėti kuo tvirčiau ir oficialiau. – Dėmesio visoms orbitinėje erdvėje esančioms pajėgoms. Čia kalba dr. Elena Voronaitė, Žemės tyrimų laivo „Ikaras-7“ vadovė.
Susišaudymas orbitoje staiga susilpnėjo. Abu priešininkai laukė, ką pasakys jų grobis.
Po kelių sekundžių siųstuvas sutrūkčiojo, ir pasigirdo du skirtingi balsai. Pirmasis buvo gergždžiantis, gilus ir kupinas pykčio – Krelų vadas Vargšas:
– Žmoge, tu neturi jokių kortų savo rankose. Jūsų laivas sunaikintas. Atiduok „Chronos“ šerdį, ir mes paliksime tavo komandą gyvą. Priešingu atveju mes išdeginsime šį akmenį iki pelenų.
Antrasis balsas buvo visiškai monotoniškas, sintetinis, sklindantis be jokių emocijų:
– Žmonių biologiniai vienetai, jūsų išgyvenimo tikimybė šioje situacijoje yra 0, 04%. Atiduokite technologinį artefaktą Sintetikų aljansui. Mes garantuojame jūsų gyvybinių funkcijų palaikymą ir perkėlimą į saugią zoną.
Tomas ironiškai nusijuokė per vidinį ryšį:
– Na va, Elenute, abu žada gyvybę. Kurį melą pasirenkam?
Elena pakėlė ranką, liepdama tylėti. Ji tvirtai paspaudė siųstuvo mygtuką.
– Jūs abu klystate, – ramiai pradėjo Elena. – Jūs manote, kad mes esame įstrigę ir išsigandę. Tačiau jūs pamirštate, ką mes turime savo laive. „Chronos“ šerdis nėra tiesiog energijos baterija. Tai aktyvus erdvėlaikio lankstymo įrenginys. Mes ką tik sujungėme jos perkrovos grandinę su laivo reaktoriumi.
Lukas išplėtė akis ir norėjo kažką sakyti, bet Tomas laiku uždėjo jam ranką ant peties, supratęs, kad Elena pradėjo didžiausią savo gyvenimo blefą.
– Ką tai reiškia? – suurzgė Krelų vadas.
– Tai reiškia, kad jei bet kuris jūsų laivas pabandys nusileisti arba paleis dar vieną šūvį į mūsų perimetrą, aš asmeniškai išjungsiu magnetinius šerdies stabilizatorius, – tęsė Elena, jos balsas buvo šaltas kaip kosmoso vakuumas. – Šerdis nesprogs kaip paprasta bomba. Ji sukurs lokalią juodąją skylę. Šis asteroidas, jūsų desantinės kapsulės ir abu jūsų orbitiniai laivai bus įtraukti į singuliarumą per mažiau nei tris sekundes. Mes esame pasiruošę mirti už savo technologiją. O ar jūs pasiruošę mirti dėl to, ko net nemokate valdyti?
Siųstuve įsiviešpatavo tyla. Sintetikų laive akivaizdžiai vyko greita duomenų analizė.
– Jūsų pareiškimas turi loginių spragų, – po pauzės prabilo Sintetikų balsas. – Tokio masto singuliarumas sunaikintų ir jūsų pačių rūšies gelbėjimo laivą, jei jis artėja.
– Mūsų laivas „Aris“ jau atliko kurso korekciją ir laukia saugiu atstumu, – nė nemirktelėjusi sumelavo Elena. – Jie įeis į sektorių tik tada, kai aš duosiu saugumo signalą. O dabar siūlau jums abiems sandorį.
– Kalbėk, žmoge, – nekantriai nukirto Krelas.
– Mes žinome, kad Sintetikai nori šerdies tik dėl jos kvantinių duomenų, o Krelai ieško neapdorotos galios, – Elena pradėjo manipuliuoti jų tarpusavio nesantaika. – Jei jūs dabar pradėsite tiesioginį mūšį vieni su kitais orbitoje, nugalėtojas vis tiek gaus tik juodąją skylę, nes aš nuspausiu mygtuką. Tačiau, jei jūs abu atsitrauksite už AX-912 gravitacinės zonos ir leisite mums saugiai laukti, aš pažadu, kad prieš atvykstant Žemės laivui mes perduosime Sintetikams šerdies telemetrijos duomenis, o Krelams – dalį sugeneruotos plazmos energijos formulių. Jūs abu gausite tai, ko norite, nerizikuodami savo laivynais.
Lukas tyliai pažiūrėjo į savo rankinį kompiuterį. Iki gelbėjimo laivo „Aris“ atvykimo buvo likusios tik 12 valandų. Elenos blefas turėjo laimėti būtent šį laiką.
Orbitoje virš asteroido galingi ateivių laivai lėtai pradėjo keisti savo pozicijas. Krelų ir Sintetikų vadovybė suprato, kad rizika prarasti viską yra per didelė. Laivų ginklai užgeso, ir jie lėtai atsitraukė į stebėjimo pozicijas tolimajame perimetre.
Elena atleido siųstuvo mygtuką ir susmuko ant žemės. Jos kakta buvo šlapia nuo prakaito.
– Geniali... tu visiškai geniali, daktare, – sušnibždėjo Lukas, nusiimdamas šalmą laivo viduje, kur dar buvo likę šiek tiek oro. – Jie patikėjo.
– Jie patikėjo tik tam kartui, Lukai, – sunkiai kvėpuodama pasakė Elena. – Sintetikai nėra kvaili. Jų superkompiuteriai tikrina mano žodžius ir skaičiuoja tikimybes kiekvieną sekundę. Jie greitai supras, kad „Chronos“ šerdis pasyviame režime negali sukurti singuliarumo be išorinio paleidiklio, kurio mes neturime. Laimėjome kelias valandas. Bet kai jie supras tiesą... prasidės tikrasis įniršis.
Tomas patikrino savo lazerinį ginklą ir pažvelgė į tamsų dangų:
– Na, bent jau dabar turime laiko pasiruošti paskutiniam jų sugrįžimui. Nes kai blefas žlugs, jie puls abu iškart.
6 skyrius: Kritinis lūžis
Laikrodis rankiniame Luko terminale nenumaldomai skaičiavo minutes. Iki Žemės kreiserio „Aris“ atvykimo buvo likusios vos dvi valandos. Tačiau kosminėje tyloje virš asteroido AX-912 ramybė baigėsi.
– Daktare, blefas žlugo! – Luko balsas per vidinį ryšį skambėjo paniškai. – Sintetikų kreiseris ką tik atliko pakartotinį giliojo rezonanso skenavimą. Jie suprato, kad mūsų laivo reaktorius visiškai miręs ir negali perkrauti „Chronos“ šerdies. Jie žino, kad mes neturime paleidiklio!
Elena Voronaitė staigiai atsistojo prie sudužusio tiltelio lango. Danguje vėl įsižiebė ugnies pėdsakai. Krelų ir Sintetikų laivai, supratę, kad buvo apgauti paprastų žmonių, puolė vienu metu, nebelaukdami ir nebesitardami. Jie skriejo tiesiai į žmonių stovyklą, o jų orbitiniai ginklai vėl pradėjo kosminį bombardavimą.
Pirmasis sunkus užtaisas rėžėsi vos už penkiasdešimties metrų. Smūgio banga buvo tokia stipraus, kad paskutiniai „Ikaro-7“ korpuso likučiai pasisuko, o viršutinis lubų kupolas įskilo. Pasigirdo baisus šnypštimas.
– Pažeistas skafandro slėgio vožtuvas! Prarandame deguonį! – sušuko Tomas, ranka spausdamas skylę savo šarvuose. Jo veidas mėlo. – Daktare, jei kitas šūvis pataikys į mus, mes uždusime dar prieš sudegdami plazmoje!
Elena apsidairė. Aplinkui viskas griuvo. Jų sukurti azoto spąstai jau buvo sunaikinti, ginklai vakuume buvo beverčiai prieš orbitinį puolimą. Likimas paliko tik vieną vienintelį kelią. Ji atsisuko į „Chronos“ šerdis, kuri saugiai pulsavo savo magnetiniame narve.
– Lukai, – Elena priėjo prie inžinieriaus ir sugriebė jį už pečių. – Mums reikia aktyvuoti „Chronos“ šerdį. Tikrai.
Lukas iš siaubo išplėtė akis.
– Daktare, jūs išprotėjote?! Mes neturime laboratorinių stabilizatorių! Jei mes paleisime ją nevaldomą, ji gali sukurti ne šiaip skydą, o destabilizuoti visą asteroidą! Mes visi pavirsime subatominėmis dalelėmis!
– Mes vis tiek mirsime po dviejų minučių, Lukai! – Elena nukirto, jos balsas per rėkiančias sirenas buvo tvirtas kaip deimantas. – Bet jei mes nukreipsime jos pirminę gravitacinę iškrovą per laivo išorinius emiterius, galbūt pavyks sukurti laikiną erdvėlaikio iškraipymo skydą. Tai atstums bet kokius plazmos ar kinetinius užtaisus. Tai mūsų vienintelis šansas išgyventi šias dvi valandas!
Tomas, viena ranka vis dar spausdamas pažeistą skafandro vietą, kita ranka padavė Lukui rankinį lituoklį.
– Daryk tai, vaikine. Geriau sprogti su mokslo stebuklu nei leisti tiems ateivių padarams mus išdeginti.
Lukas nurijo seiles, sukando dantis ir puolė prie šerdies valdymo pulto. Jo pirštai judėjo greičiau nei bet kada gyvenime. Jis tiesiogiai sujungė avarinius laivo akumuliatorius su šerdies uždegimo elektrodais.
– Pasiruoškite! – sušuko Lukas ir nuspaudė pagrindinį paleidimo svertą. – Trise... du... vienas... Aktyvavimas!
„Chronos“ šerdis akimirksniu pakeitė spalvą iš melsvos į akinamai baltą. Visame laive dingo įprasta gravitacija – mokslininkai sekundei pakilo į orą. Tada pasigirdo žemas, viską virpinantis garsas, kurį buvo galima jausti tiesiai kūnu, o ne girdėti ausimis.
Iš „Ikaro-7“ nuolaužų į visas puses išplito nematoma, bet vizualiai erdvę iškraipanti banga. Tai buvo sferinis gravitacinis skydas.
Tą pačią akimirką Krelų paleistas sunkusis plazmos užtaisas pasiekė stovyklą. Tačiau vos palietęs šį nematomą skydą, jis tiesiog nuslydo erdvės kreive ir nuskriejo atgal į kosmosą, pataikydamas į vieną iš Krelų desantinių laivų. Sintetikų paleisti lazerio spinduliai aplink žmonių stovyklą lūžo ir virto keistomis šviesos vaivorykštėmis, nepadarydami jokios žalos.
– Pavyko! – sušuko Tomas, besilaikydamas už sienos. – Mes saugūs!
– Ne visai, – Lukas žiūrėjo į raudonai mirksintį terminalą. – Šerdis ryja savo pačios masę, kad išlaikytų šį iškraipymą. Gravitacinis slėgis asteroido viduje auga. AX-912 uolos pradeda skeldėti iš vidaus. Daktare, šis skydas atlaikys dešimt, galbūt penkiolika minučių. Po to arba šerdis išsijungs, arba pats asteroidas subyrės į kosmines dulkes.
Elena priėjo prie Tomo, padėjo jam užklijuoti skafandro skylę avariniu hermetiku ir pažvelgė į viršų. Per gravitacinio skydo iškraipytą vaizdą danguje matėsi, kaip įniršę Krelų ir Sintetikų laivai pradėjo suktis ratu aplink uolą, supratę, kad jų grobis ką tik užsidarė neperšaunamoje tvirtovėje. Tačiau tvirtovės laikas sparčiai tirpo.
– Mūsų laikas baigiasi, – tyliai pasakė Elena, stebėdama, kaip po jų kojomis esančioje bazalto uoloje pradeda vertis gilios, šviečiančios erdvės plyšys. – Viskas priklauso nuo „Ario“. Jie turi pasirodyti dabar arba niekada.
7 skyrius: Gelbėjimas šviesos greičiu
Asteroidas AX-912 dūsavo ir skeldėjo iš vidaus. „Chronos“ šerdies sukurta lokali gravitacinė anomalija spaudė bazalto uolienas tokiu jėga, kad po mokslininkų kojomis vėrėsi gilios, melsva šviesa pulsuojančios prarajos. Vakuume nebuvo garso, tačiau per skafandro padus Elena jautė kiekvieną žemės virpesį.
– Skydo stabilumas – aštuoni procentai! – per radijo trikdžius rėkė Lukas, viena ranka įsikibęs į magnetinį narvą, kita bandydamas subalansuoti nykstančius energijos srautus. – Po dviejų minučių laukas sugrius, o uola po mumis tiesiog subyrės!
Tomas, sunkiai kvėpuodamas pro avarinius skafandro filtrus, nukreipė savo pistoletą į dangų, nors žinojo, kad tai beviltiška. Virš jų, tiesiai už iškraipyto erdvės skydo ribos, Krelų flagmanas ir Sintetikų sunkieji kreiseriai rikiavosi lemiamam smūgiui. Jie laukė, kol žmonių technologija išseks.
– Žiūrėkite! – staiga sušuko Tomas, rodydamas pirštu į tamsųjį sektoriaus pakraštį.
Pačiame juodos tuštumos fone erdvė akimirkai suplėšė. Pasigirdo akinantis, baltas blyksnis – iš hiper-erdvės šuolio tiesiai į kovos sūkurį įskriejo milžiniškas, kampuotas Žemės kosminių pajėgų sunkusis kreiseris „Aris“. Jo titaninis korpusas buvo paženklintas Žemės aljanso emblema, o varikliai švietė ryškia, agresyvia ugnimi.
– Kapitonas Branas nevėluoja, – Elena giliai iškvėpė, jos akyse sužibo viltis.
„Aris“ nelaukė nei sekundės. Vos pasirodęs sektoriuje, Žemės laivas paleido masinę torpedų salvę. Galingi kinetiniai užtaisai ir antimaterijos raketos rėžėsi į nepasiruošusį Krelų flagmaną, paversdami jo dešinįjį bortą degančių nuolaužų krūva. Sintetikų laivai skubiai pradėjo persigrupuoti, nukreipdami savo melsvus lazerius į naująjį priešą.
– Čia kreiseris „Aris“, dr. Voronaite, ar girdite mus? – per gergžiančius trikdžius pagaliau prasiveržė kapitono Brano balsas. – Mes atvykome jūsų pasiimti. Bet šis sektorius tuoj virs kapinynu. Pasiruoškite skubiai evakuacijai!
– Kapitone, mes negalime pajudėti! – atsakė Elena. – Asteroidas griūva, o „Chronos“ šerdis veikia kritiniu režimu. Jei ją tiesiog išjungsime, gravitacinis smūgis sunaikins mūsų skafandrus. Mums reikia tiesioginio transportavimo spindulio!
– Supratau. Lukas paruošė nukreipimo dažnį. Mūsų desantinis šatlas jau pakeliui, bet jūs privalote išlaikyti šerdį aktyvią dar šešiasdešimt sekundžių!
Tie šešiasdešimt sekundžių atrodė kaip amžinybė. Orbitoje virė baisus mūšis – „Aris“ narsiai atrėmė abiejų ateivių rasių ugnį, manevruodamas tarp skriejančių asteroidų nuolaužų. Žemės laivo skydai sproginėjo nuo Sintetikų lazerių smūgių, tačiau kreiseris nesitraukė nė per žingsnį.
Tada gravitacinis laukas aplink „Ikarą-7“ galutinai sugriuvo.
Akinantis energijos pliūpsnis nusviedė Tomą ir Luką ant žemės. Tą pačią akimirką iš dangaus, skrosdamas pilkus dulkių debesis, nusileido juodas Žemės pajėgų šatlas. Jo hidraulinės durys atsidarė dar laivui nepalietus uolos.
– Greičiau! Judam! – rėkė Tomas, griebdamas Luką už pečių ir tempdamas jį link šatlo rampo.
Elena pribėgo prie magnetinio narvo. Šerdis degė nebe balta, o kraujo raudonumo šviesa. Ji buvo neįtikėtinai karšta – net per storas skafandro pirštines Elena jautė svilinantį karštį. Ji abiem rankomis išplėšė konteinerį iš jungčių ir, prispaudusi jį prie krūtinės, pasileido bėgti link gelbėjimo laivo.
Po jos kojomis uola galutinai lūžo. Asteroidas AX-912 pradėjo skeltis į dvi dalis. Elena pašoko, vakuume tarytum sulėtintame kine skriedama link šatlo durų. Tvirtos desantininkų rankos sugriebė ją už pečių ir įtraukė į vidų likus vos akimirkai iki tol, kai šatlo durys užsivėrė.
– Kylam! – sušuko pilotas, ir gelbėjimo laivas galingu pagreičiu šovė atgal į kreiserio „Aris“ angarą.
Pro mažą šatlo iliuminatorių Elena pamatė paskutinį vaizdą: asteroidas AX-912 visiškai subyrėjo, o jo vietoje liko tik mirganti kosminių dulkių ir ledo žiedo liekana. Krelų ir Sintetikų laivai, praradę taikinį ir supratę, kad žmonės paspruko, pradėjo chaotiškai trauktis
Po kelių minučių „Ario“ medicinos skyriuje Elena sėdėjo ant lovos, gurkšnodama karštą sintetinę arbatą. Lukas ir Tomas jau buvo prižiūrimi gydytojų, jų gyvybei pavojus nebegrėsė. Šalia Elenos, ant specialaus apsauginio stalo, stovėjo saugiai užrakinta ir vėl nurimusi „Chronos“ šerdis.
Į palatą įžengė kapitonas Branas, nusisėmęs savo sunkų šalmą. Jo veidas buvo pavargęs, bet lūpose žaidė palengvėjimo šypsena.
– Daktare Voronaite, tai buvo pati beprotiškiausia gelbėjimo operacija mano karjeroje, – ištarė jis, atiduodamas pagarbą. – Bet jūs tai padarėte. Šerdis saugi. Žemė jus pasitiks kaip herojus.
Elena pažvelgė į šerdį, o tada pro kreiserio langą į tolimas, ramias žvaigždes. Ji žinojo tiesą, kurios kapitonas dar pilnai nesuvokė.
– Mes išgelbėjome technologiją, kapitone, – tyliai pasakė Elena. – Bet mes ką tik parodėme visai galaktikai, ką sugebame. Krelai ir Sintetikai nepamirš to, kas įvyko ant AX-912. Žmonija ką tik peržengė slenkstį į naują, kur kas pavojingesnę erą. Ir šįkart mes esame pačiame dėmesio centre.
„Aris“ apsisuko ir pradėjo hiper-šuolį link Žemės, palikdamas Z-44 sektorių tuščią, tačiau Visatos istorija po šių trijų parų jau buvo pakeista negrįžtamai.