Mylėjau moterį.

Mylėjau moterį, kuri kasdien sugebėdavo mane apvogti.
Mačiau, kaip ji žiūrėjo į mano mašinos ratus, į priekinį stiklą.
Jos mėlynose akyse atsispindėjo gerumas.
Nosis virpėjo, gaudė pinigų kvapą, o kūnas buvo pasiruošęs šuoliui, smūgiui, judesiui.
Naktis.
Mylimosios nagai nulakuoti taip lygiai, kad mėnulio šviesa atsispindėjo kiekviename nagų milimetre.
Vakaro tamsoje mano ranka sudėjo pinigus į mėlyną voką.
Juos gavau kasoje, pasirašiau ir įvykdžiau tai, ką buvome vienas kitam prisiekę.
Vardan šeimos pinigus laikyti mėlyname voke nuo aviabilietų.
Miegojau lovoje prieš lentyną, kurioje gulėjo mėlynas vokas.
Ar tie blizgantys nagai mane pažadino, ar slaptos, gudrios minties energija, sklindanti iš moters galvos?
Ryte pinigų nebuvo.
Kaip nujaučiau.
Perskaičiavau tris kartus. Sudrėkinu pirštus – perskaičiuoju. Sudrėkinu – perskaičiuoju.
Trečdalio nėra.
Moteris vaikščiojo pasunkėjusi, lėtai dėliodama kojas.
Akis atsargiai nuleidusi, net nebandė atvirai pažvelgti man į veidą.
Ji nežinojo, kad tuoj bus pagauta už rankos.
Nejautė, kad jos dienos suskaičiuotos – ji vaikščiojo stiklu.
Pinigai atsirado kitą dieną.
Staiga.
Pluoštas pinigų mėlyname voke nuo aviabilietų.
Atsidusau ir atsipalaidavau nuo įtampos.
Klaida.
Mano budrumas užmigo.
Po tokios įtampos galėjo užmigti sąžiningo žmogaus sąžinė.
Kelias dienas nevarčiau mėlyno voko – naiviai patikėjau pasauliu, žmonėmis.
Kai ramiai paėmiau į rankas voką, pinigų nebuvo.
Iškėliau voką virš galvos ir sušukau:
– Mes – bankrotas!
Mylimoji parodė į valgiais nukrautą stalą: agurkai, kiauliena, vištiena.
Didelės, sočios porcijos.
Norėjau paklausti: o kur kiti pinigai?
Ji pjaustė kiaulieną, o ant jos rankos žaižaravo auksinis žiedas su briliantu.
Akimirksniu pradingo noras klausti, kur dingo mūsų pinigai.
Pinigai niekur nedingo: aš buvau sotus, o ji turtinga.
Dienos šviesoje spindėjo moteriški nagai.