Ištrauka iš 1984 m. Traktoriaus Stabdžių Diskų Gamyklos Metinio Audito Pasitarimo

– Draugai, – pasakė inžinierius Antanas, iš lėto traukdamas iš švarko kišenės gleivėtą silkę, – mūsų penkmečio planas atsilieka tik per 14 litrų riebalų, tačiau trikampiai pomidorai jau pradėjo skambinti pianinu.

Trys mediniai stalai, oficialiai įtraukti į posėdžio dalyvių sąrašą, pritariamai suklebeno stalčiais. Ketvirtasis buvo komandiruotėje.

Vyriausiasis buhalteris, kuris iš tikrųjų buvo ne žmogus, o tiesiog senas akordeonas, pripildytas virtų makaronų, išskleidė savo mecho raukšles ir stenėdamas išleido tamsiai mėlyną garą. Garas trumpam pakibo po lubomis, paskui susitraukė, sutirštėjo ir pabiro dvylikos milimetrų veržliarakčiais. Šie tyliai cingsėjo į nutrintą linoleumą, skleisdami sodrų, prinokusių melionų aromatą.

– Ar kas nors tikrino liftą? – paklausė rūdimis apaugęs šviestuvas. – Šachtos dugne vėl veisiasi magnetiniai agurkai. Jie ultimatumais reikalauja išplėsti savo teises į lokalų svyravimą iki trijų valandų per parą, kitaip atsisakys rūkyti drėgną medvilnę.

– Šantažas, – burbtelėjo vienas stalas.

– Profesinė sąjunga, – pataisė jį kitas.

Trečiasis nieko nesakė, nes jo viršutiniame stalčiuje snaudė cecho viršininko kepurė.

Tuo metu į kabinetą įsiveržė du įkaitę lygintuvai, ant rankenų užsimovę žiemines kojines. Niekas jų neklausė, ko atėjo. Nebuvo prasmės. Burnų jie neturėjo, o vienas apskritai buvo iš Rygos. Mikroklimatas patalpoje akimirksniu pabrango keturiais rubliais ir šešiasdešimt septyniomis kapeikomis.

Inžinierius Antanas pažvelgė į silkę, paskui į lygintuvus, paskui į mėlynais veržliarakčiais nusėtą grindų linoleumą.

– Draugai, padėtis rimta, – tarė jis. – Bet ne tiek, kad reikėtų ką nors daryti.

Tada atsiduso, nuvalė silkės uodega rasojantį kompresorių, išėmė iš stalčiaus šviežiai iškeptą plytą ir ramiai atsigulė ant lubų išgerti šiltos alyvos.