Ne beprotis aš

Ryte atsikeliu laiku.
Laikas — ne.

Bandau pasivyti,
bet jis eina priekyje,
atsisukęs atgal,
lyg tikrintų, ar dar tikiu.

Išeinu į miestą.
Žmonės nešasi veidus,
kai kurie — po du.
Vienas nusiima šypseną
ir padeda ant suoliuko —
pailsėti.

Užeinu į parduotuvę.
— Ko norite? — klausia.
— Prasmės, — sakau.
— Neturim, bet galim pasiūlyti nuolaidą.
Nusiperku tylą.
Per didelė —
tenka neštis viduje.

Grįžęs randu ant stalo raštelį:
„Išeinu ieškoti tavęs. “
Parašas — mano.

Atsisėdu palaukti.
Ilgai nelaukiu —
priprantu.

Vakare susitinkam.
Klausiu:
— Na, radai?
Atsako:
— Buvo uždaryta.

Ir abu tylim,
lyg būtume pažinoję vienas kitą
tik iš nuogirdų.