Aš ne beprotis

Šiandien nusprendžiau pataisyti pasaulį.
Pasiėmiau atsuktuvą.
Pasaulis neturėjo varžtų.

Bandžiau kalbėtis gražiai —
jis tylėjo,
lyg būtų užsiėmęs svarbesniais reikalais:
suktis.

Užtat radau save.
Šiek tiek atsipalaidavusį,
vienoje vietoje net klibantį.
Prisukau.
Dar labiau kliba.

Išėjau į lauką —
ten žmonės ėjo rimtais veidais,
lyg būtų žinoję,
kur eina.
Paklausiau vieno:
— Kur jūs?
Jis atsakė:
— Jau beveik.

Grįžau namo.
Atsuktuvas dingo.
Matyt, kažkas taiso mane.

Atsiguliau ir galvojau:
jei viskas taip gerai sureguliuota,
kodėl taip girgžda?

Tada nustojau galvoti —
ir trumpam
viskas veikė be garso.