Kayonos žemė (26)

Epilogas


Praėjo nemažai laiko, bet ne tiek, kad viskas būtų kardinaliai pasikeitę. Ir visgi pakankamai, kad nebereikėtų skaičiuoti dienų.
Iš Nokosa – kaip vėliau iš savo gentainių sužinojau jų naujos gyvenvietės pavadinimą, – su Neitanu išvykome be atsisveikinimų. Ne todėl, kad nebūtų kam jų sakyti, o todėl, kad niekas to nereikalavo. Maja suprato.
Džolyn apkabino trumpai, tvirtai ir be žodžių. Neitanas susidėjo daiktus taip, lyg tai būtų buvę nuspręsta seniai, net jei apie tai nekalbėjome garsiai.
Mėnulio žvaigždė išvyko kartu su manimi. Kalebas Morisonas pasirūpino dokumentais ir tuo, ko aš nebūčiau norėjusi tvarkyti pati. Jis neklausė, kodėl. Jam pakako žinoti, kad arklys turi priklausyti tam, kas jį iš tiesų mato.
Paryžius mus pasitiko taip, kaip visada. Miestas nieko nežadėjo ir nieko neatėmė. Gatvės buvo tos pačios. Kvapai tie patys. Tik aš jau neskubėjau eiti – galėjau sau leisti tiesiog būti tarp žmonių.
Mama padėjo rasti vietą arklidėse.
– Laikinai, – sakė ji.
Aš linktelėjau. Laikinumas manęs nebebaugino.
Neitanas pradėjo nuo mažos kepyklėlės. Ji nekvepėjo sėkme, tik darbu. Nors to labai nenorėjo, tačiau įkalbėjau jį leisti padėti jam, todėl kiekvieną rytą mudu keldavomės anksčiau už Paryžių. Grįždavom pavargęs, bet žinojom, kad visa tai dėl bendro tikslo.
Vėliau, kai viskas susidėliojo savaime, Neitanas nusipirko rančą už miesto. Ten buvo arklidės. Mėnulio žvaigždė ten priprato greitai.
Neitanas man pasipiršo vieną vakarą, kai nebuvo jokios ypatingos progos. Be žiūrovų. Be kalbų apie ateitį. Jis tiesiog paklausė, ar noriu likti. Aš pasakiau taip.
Vėliau sužinojome, kad laukiuosi. Tai neatėjo kaip staigmena, bet ir nebuvo planuota. Kūnas nusprendė pats, o aš jo nestabdžiau. Sužinojusi naujienas, mano mama nieko neklausė. Ji tik ilgiau laikė mano rankas.
Kartais išeidavau prie vandens. Ne dėl prisiminimų. Tiesiog todėl, kad taip dariau visada. Upės čia buvo kitokios, bet jos irgi žinojo, kada nereikia klausti.
Aš negrįžau į Paryžių tam, kad pradėčiau iš naujo. Aš grįžau tada, kai nebereikėjo ieškoti.
Vakare, kai užgesdavo šviesa kepyklėlėje ir miestas sulėtėdavo, aš žinojau, kur esu. Ir man nereikėjo to sau aiškinti.