***

manęs nebešauki taip švelniai kaip anksčiau
kai žaidėme likimą tyliame name
kur net šešėliai judėjo lėtai
o žvakė koketavo su židiniu
jau nieko nesakai net naktimis
kai susitinkame sapnų alėjoje
lyg pirmą kartą
jau nešaukiu tavęs vardu
net laiškuose kurių tau nerašau
ir gudobelės žiedlapius
kita kryptim jau neša vėjas
skendo žvilgsniai stiklo taurėse
tik akimirkai susitikę
skubėjome išsaugoti
ilgam ilgam
tą trapų be apgaulės jausmą
dabar belieka prisiminti
ir paleisti
lyg aitvarą į giedrą dangų
visas akimirkas
ir tylėjimą tavo
nors skauda taip
tarsi mylėtume jau
paskutinį kartą