Poetiškai „jo sprandą“ man daug geriau, nes paskutinėse eilutėse žvėris tampa beveik realus.
Atsiranda labai aiškus plėšrūno ir grobio santykis. Jei būtų „jos“, šis vaizdas taptų abstraktesnis ir skaitytojas labiau grįžtų prie „dirvos“.
"Uosto jo sprandą“ yra gerokai stipriau mano manymu.
Čia grėsmė dar tik artėja. Šalna elgiasi kaip plėšrūnas: užuodžia grobį, priartėja, bet dar nepuola. Tai palieka įtampą.
"Kanda jo sprandą" vaizdas tampa daug tiesmukesnis ir agresyvesnis. Šalna jau įvykdė veiksmą, todėl dingsta tas „tuoj nutiks“ jausmas.
Taip pat miniatiūros pradžia yra: "šiaudų kailis
dar šiltas".Todėl: "uosto jo sprandą" sukuria puikų ryšį: žvėris dar šiltas, bet kažkas jau užuodė jo pažeidžiamumą.
Vienintelis žodelis kuris man nepatiko, tai "bet".
Turėjau mintį keisti į "tik", o dabar sutinku, kad galbūt paprasčiausiai yra geriau jo visai atsisakyti.