Jau į vasaros pabaigą Saulutė svydo.
Laukiu draugystės... Tik be pavydo...
Važiuoju dviračiu iš kaimo - pašonėj rugių laukai...
O tu nuo mano puokštikių paklaikai.
Tikėjau mintim. Tikėjau širdim.
Ir vis vyliausi nusiraminimo, tamsiomis naktim.
O jau sužydo Tečio saulėgrąžos...
Ir ąžuolo gilės jau bumbsi į stogą naktimis.
Po tokios nevilties - tikiuosi paguodos...
Tikiu kad domiesi, ne vien žvilgčioji į aruodus...
Dviratuką minu, ir šnarena linai...
O rinkti obuolius gal jau tu pavargai?


Krisčiukas Gudmonaitė





