Per atspindį

Langas kambary
nemoka užsimerkti,
žiūri,
kaip miestas, prieš eidamas miegoti,
nusiima veidą.

Už lango — mėnulis,
tarsi užmirštas šviesos svarmuo,
linguoja vėjo mintimis,
kurios nepasiekia žemės.

O miestas —
lyg atversta krūtinė,
kurioje šviesos plaka
netvarkingu ritmu.

Sėdžiu —
apglėbęs kėdę,
lyg tai būtų vienintelis žmogus,
kurio dar nesu nuvylęs.

Tyla čia tiršta kaip naktis,
į kurią žodis krinta
ir net nepalieka bangų.

Kai ryto pirštai
paliečia stiklą,
langas krūpteli —
ne nuo šalčio,
o dėl to, kad viską matė:
kaip buvau,
kaip nelikau,
kaip vėl mokausi būti
tik per atspindį.