Kayonos žemė (17)

17. Svetima upė

Mudfordą pasiekiau ne greitai, tačiau tą padariau savomis kojomis. Ten prie traukinių stoties stovėjo karieta, tad paprašiau vadeliotojo nugabenti mane į Saint Aveline. Atidaviau jam paskutinius savo pinigus, kurių jam neužteko, tačiau kažkuriuo momentu vyrukas nusprendė manęs pasigailėti.
Kelias į Saint Aveline buvo lengvesnis nei atgal. Ne todėl, kad būčiau stipresnė. Todėl, kad nebesipriešinau.
Uostas mane pasitiko garsais, kurie nežeidė. Metalas, vanduo, balsai – viskas turėjo savo vietą. Didelis laivas stovėjo prieplaukoje lyg miestas mieste. Jo korpusas buvo tamsus, sunkus, o viršuje – vėliavos, kurių dar nemokėjau perskaityti.
Aš stovėjau atokiau, stebėdama žmones. Kai kurie juokėsi. Kai kurie ginčijosi. Kai kurie laikėsi vienas kito taip, lyg bijotų išsiskirti dar prieš išplaukiant. Ir tada aš ją pamačiau.
Motina stovėjo šone, šiek tiek pasitraukusi nuo minios. Ji buvo apsirengusi tvarkingiau nei parke, dabar jau arčiau civilizuoto pasaulio. Ji žiūrėjo į laivą taip, kaip žiūrima ne į daiktą, o į kryptį.
– Tu vis dėlto atėjai, – pasakė ji, pamačiusi mane ir priėjusi arčiau.
– Vajos nebėra tarp gyvųjų, – atsakiau. – Todėl manęs ten niekas nebelaiko.
– O kaip tas vyras, kuris visada buvo šalia tavęs? Kaip jį ten vadina? Yona? – mama paklausė nekaltai, bet aš iškart supratau, kad ji turi omeny Zinjią.
Nieko neatsakiau, bet skausmingai sukandau dantis ir susiraukiau.
– Europa nebus švelni, – mama suprato mano reakciją, tad pakeitė temą. – Bet ten mūsų neieško taip, kaip čia.
– Man nereikia švelnumo, – pasakiau. – Man reikia erdvės.
Ji linktelėjo. Tai buvo sutikimas, ne pažadas.
Mes ėjome kartu link laivo. Niekas mūsų nestabdė. Bilietai buvo jos rankose. Mano rankose buvo tik odinis krepšys, o ant kaklo karoliai, paslėpti po drabužiais.
Kai užlipau trapu, atsisukau paskutinį kartą. Saint Aveline atrodė gražus. Švarus. Svetimas. Už jo – Amerika. Didelė. Skausminga. Užauginta iš kraujo ir tylos. Žaliajame slėnyje vis dar manęs laukianti ir sielvartaujanti Mėnulio Žvaigždė. Ant Dvasių kalno sudegintas ir pelenais ore pavėjui skriejantis Vajos kūnas. Aš nejaučiau nei pykčio, nei ilgesio. Tik tuštumą ir nuovargį.
Kai laivas pajudėjo, vanduo po juo nesusvyravo. Jis tiesiog priėmė svorį ir paleido. Stovėjau šalia motinos, žiūrėdama, kaip krantas tolsta.
Pabudau Paryžiuje nuo nuolatinio judesio – tarsi miestas kvėpuotų per arti. Pro langą sklido ratų dundėjimas, metalinis girdždesys, balsai, kurių negalėjau atskirti. Viskas susiliejo į vieną garsą, kuris neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Káyonoje rytas visada ateidavo iš žemės. Čia jis krito nuo viršaus.
Aš sėdėjau lovoje nejudėdama, ranka automatiškai ieškodama vietos ant dilbio, kur buvo randas. Oda ten buvo grublėta, o po ja – kieta ir vis dar skausminga.
Kambarys buvo per aukštas ir per siauras. Lubos – toli. Sienos – per arti. Langas atrodė kaip plyšys, ne kaip atviras kelias. Oras nekvepėjo nei naktimi, nei lietumi. Tik akmeniu ir muilu.
Motina jau buvo pabudusi. Ji judėjo tyliai, bet užtikrintai. Kaip žmogus, kuris žino, kur eina, net jei kelias ne jo.
– Reikia eiti papusryčiauti, kol miestas dar neįsibėgėjo, – ji su šypsena veide pažvelgė į mane. Pasakė taip, lyg Paryžius būtų gyvas padaras, kurį galima aplenkti tik iš inercijos.
Mes išėjome į gatvę.
Pirmas žingsnis ant grindinio buvo kaip smūgis per kojas. Akmuo nepriėmė mano pėdų. Jis grąžino kiekvieną žingsnį atgal į kūną. Aš instinktyviai sutrumpinau žingsnį, bet tai nepadėjo. Miestas nebuvo pritaikytas kūnui, kuris gyveno kartu su žeme.
Šviesa krito iš visur. Nuo langų. Nuo balkonų. Nuo vitrinų. Ji nešildė – ji spaudė. Nebuvo horizonto. Tik sienos ir stogai, ir dangus tarp jų – siauras, kaip nebaigtas sakinys.
Žmonės judėjo greitai. Per arti vienas kito ir pernelyg greitai. Jų žvilgsniai slydo per mane taip, lyg aš būčiau objektas, kurį reikia įvertinti ir skubiai pamiršti. Nieko asmeniško, bet ir nieko gyvo.
Moterys su pirštinėmis. Vyrai su lazdomis. Laikrodžių grandinėlės blizgėjo saulėje. Korsetai laikė kūnus tik tam, kad palaikyti formą.
Kvapai buvo per stiprūs. Kava, arkliai, šlapias akmuo, kvepalai, kurie slėpė prakaitą, bet jo nepanaikino. Viskas maišėsi, bet niekas neišnyko. Aš instinktyviai ieškojau dūmo nuo laužo. Žolės. Drėgnos žemės. Nieko panašaus čia nebuvo.
– Tu eini per lėtai, – pastebėjo mama.
Tramvajus sučirškė taip arti, kad aš nevalingai krūptelėjau. Metalas perėjo per stuburą. Kūnas reagavo anksčiau nei protas. Motina tai pastebėjo.
– Priprasi, – tarė ji. – Visi pripranta.
Aš pažvelgiau į ją. Ji čia ėjo tvirtai. Ne laisvai, bet tiksliai. Jos kūnas žinojo, kur statyti koją, kada pasisukti, kada sustoti. Aš supratau: šiame mieste ji buvo išgyvenusi daugiau nei aš. Ir tai manęs nežeidė, bet dar labiau atitolino.
Mes sustojome prie upės. Vanduo tekėjo, bet ne taip, kaip namuose. Jis buvo įrėmintas. Sulaikytas. Net jo paviršius atrodė tvarkingas. Aš staiga pajutau, kaip man trūksta vietos, kur vanduo gali išeiti iš krantų ir niekas dėl to nesistebi.
– Čia mes pradėsime naują gyvenimą, – pasakė motina. – Čia lengviau kvėpuoti.
Aš linktelėjau, nors kvėpuoti man buvo vis dar sunku. Supratau tik viena: Paryžius suteikė man nematomumą. Minia galėjo mane praryti. Bet šis miestas atėmė pojūtį, kad žemė mane atpažįsta.
Ir tą rytą, stovėdama tarp akmens, vandens ir svetimų balsų, aš pirmą kartą aiškiai pagalvojau: net jeigu ir kada nors teks grįžti į Ameriką, ten aš jau nebebūsiu tokia, kokia išvykau.
Vakare motina pasakė, kad eisime pasilinksminti. Mums abiem tai buvo skirtingos reikšmės, bet aš nesiginčijau. Ne todėl, kad sutikčiau. Todėl, kad neturėjau jėgų dar vienam mūšiui tą pačią dieną.
Suknelė man buvo parinkta per greitai. Per tiksliai. Tamsaus, gilaus mėlynumo, sunkesnio audinio, kuris krito nuo pečių taip, lyg būtų pratęs laikyti kūną, kuris neturi teisės judėti per laisvai. Drabužis varžė mane ne fiziškai – labiau priminė, kad kiekvienas judesys čia turi būti apgalvotas.
Motina atrodė... kitaip. Ne jaunesnė. Ne gražesnė. Bet susikaupusi. Tarsi šiame mieste ji būtų radusi savo vietą po saule. Jos suknelė buvo šviesesnė, su subtiliais siuvinėjimais, kaklas atviras, bet ne pažeidžiamas. Ji žiūrėjo į save veidrodyje be abejonės.
– Tu atrodai kaip iš paveikslo, – pasakė ji man.
Aš pažvelgiau į savo atvaizdą. Mergina veidrodyje buvo pernelyg rami. Pernelyg tyliai stovėjo. Aš jos nepažinojau. O gal net ir nenorėjau pažinti.
– Aš atrodau kaip kažkas, kuo nesu, – atsakiau.
Motina švelniai nusišypsojo.
– Kartais to ir reikia, – tarė ji.

...

Puota vyko pastate, kuris atrodė per didelis žmonėms. Aukštos lubos, sunkios užuolaidos, šviesa, kuri ne šildė, o demonstravo. Muzika slinko ore taip, kad negalėjai jos išvengti – ji nebuvo garsi, bet skambėjo visur.
Žmonės stovėjo grupelėmis, judėjo tarsi pagal nerašytas taisykles. Juokėsi trumpai, kalbėjo per arti vienas kito, bet niekada per giliai. Taurės skambėjo dažniau nei tikri žodžiai. Man buvo per ankšta. Ne suknelėje – visame tame.
Stovėjau šalia motinos, klausiausi, kaip ji kalba su žmonėmis, kurių vardai man nieko nereiškė. Ji kalbėjo laisvai. Su šypsena, kuri žinojo, kada pasirodyti ir kada dingti. Aš supratau: šita jos dalis niekada nebuvo dingusi, tik laukė progos pasirodyti.
– Tu pernelyg rimta, – pasakė ji man tyliai. – Čia to nereikia.
– O kur man tai padėti? – paklausiau.
Ji neatsakė. Aš pasitraukiau keliais žingsniais į šalį. Prie sienos. Ten, kur šešėliai laikėsi ilgiau ir kur maniau, kad bus lengviau kvėpuoti. Ir tada jis priėjo.
Ne staiga. Ne drąsiai. Tiesiog taip, lyg būtume stovėję toje pačioje erdvėje jau kurį laiką.
– Atleiskite, – pasakė. – Bet jūs atrodote taip, lyg norėtumėte būti bet kur kitur, tik ne čia, todėl negalėjau jūsų neužkalbinti.
Aš pakėliau akis. Jis nebuvo išskirtinis. Ne aukštas, ne pernelyg tvirtas. Paprastas kostiumas, šiek tiek padėvėtas šiai vietai, bet jo akys buvo žydros – ne ryškios, o ramios. Plaukai pelenų spalvos, kiek per ilgi, lyg jis dar neapsisprendė, ar nori atrodyti tvarkingas.
– Jūs neklystate, – atsakiau.
Jis nusišypsojo. Ne plati šypsena. Trumpa. Kaip ženklas.
– Neitanas Vestas, – prisistatė. – O jūs?
– Yara, – pasakiau po akimirkos.
– Skamba taip, lyg būtų iš kitos vietos, – tarė jis.
– Nes ir yra, – atsakiau.
Jis linktelėjo, lyg tai būtų visiškai pakankamas paaiškinimas.
– Man irgi čia dar ne vieta, – pasakė jis. – Bet sakoma, kad Paryžius pats nusprendžia, kas jame liks.
– O jūs? – paklausiau. – Norite likti?
– Noriu atidaryti kepyklą, – atsakė jis paprastai. – Tikrą. Su duona, kuri kvepia ne prabanga, o rytais. Kol kas... – jis gūžtelėjo pečiais. – Kol kas sunkiai verčiuosi.
Tai buvo pirmas sakinys tą vakarą, kuriuo kažkas nebandė manęs įtikinti.
– Jums čia patinka? – paklausė jis.
Aš pažvelgiau į salę. Į sukneles. Į veidus. Į šviesą, kuri nieko neslėpė.
– Ne, – pasakiau. – Bet, matyt, dar per anksti spręsti.
– Galbūt, – sutiko jis. – Paryžius mėgsta apsimetinėti.
Mes patylėjome. Leidome naujai pažinčiai eiti savo keliu, nors ši mintis manęs ir nežavėjo. Aš pagalvojau, kad šis jaunas vyras man nieko neprimena. Ir būtent tai buvo keista. Nes pastaruoju metu viskas arba skaudėjo, arba buvo per arti.
– Jeigu norėsite išeiti anksčiau, – tarė jis, – aš parodysiu vietą, kur miestas šiek tiek nutyla.
Aš pažvelgiau į jį ilgiau nei reikėjo. Ir karštai palinksėjau. Pirmą kartą tą vakarą pajutau ne džiaugsmą, ne smalsumą, o labai trumpą, bet tikrą atokvėpį. Ne dėl jo. Dėl to, kad kažkas manęs netraukė atgal į praeitį.
Mes išėjome ne iš karto. Reikėjo palaukti, kol muzika taps judresnė. Pažvelgiau į motiną ir ji trumpam linktelėjo – tai buvo ne leidimas, o supratingumas. Neitanas padėjo man apsivilkti paltą ir mes kartu išėjome į lauką. Durys už mūsų užsivėrė tyliau, nei tikėjausi.
Lauke oras buvo vėsesnis, bet sąžiningesnis. Kvapas pasikeitė iš karto – mažiau kvepalų, daugiau akmens, drėgmės ir kepinių kvapo netoliese. Gatvė buvo apšviesta žibintais, kurių šviesa neakino, tik žymėjo ribas.
– Čia viskas kitaip, – pasakė jis, eidamas šalia, bet ne per arti. – Naktį miestas nusimeta dalį veidų.
– Jis jų turi per daug, – atsakiau.
Jis tyliai nusijuokė.
– Taip. Bet kai kurie lieka.
Mes ėjome lėtai. Ne dėl to, kad nebūtų kur skubėti. Tiesiog nebuvo prasmės. Grindinys po kojomis buvo lygus, bet ne šaltas. Kiekvienas žingsnis skambėjo atskirai, nepasimesdamas minioje.
– Iš kur jūs atvykote? – paklausė Neitanas po kurio laiko.
– Iš vietos, kur naktį būna tamsu, – atsakiau. – Iš tikrų naktų.
Jis linktelėjo, lyg tai jam ką nors paaiškintų.
– Man Paryžius kartais atrodo kaip miestas, kuris bijo užmigti, – tarė jis. – Tarsi jei nustos judėti, kažkas jį pasivys.
– O kas galėtų jį pasivyti?
– Tyla, – pasakė jis po pauzės. – Arba tiesa.
Šitie žodžiai nusėdo manyje sunkiau, nei turėjo.
Mes pasukome į siauresnę gatvę. Čia žibintų buvo mažiau, langai žemesni, o garsai – tylesni. Kažkur aukščiau kažkas juokėsi, kažkur už sienos grojo smuikas, bet viskas skambėjo taip, lyg būtų skirta ne parodymui, o sau.
– Ar jums ne per tylu? – paklausė jis.
– Man per garsiai buvo anksčiau, kai buvome tame pastate, – atsakiau. – Dabar kur kas geriau, nors ir ne iki galo.
Mes sustojome prie tilto. Vanduo apačioje judėjo lėtai, nešdamas šviesos atspindžius taip, lyg jie būtų per sunkūs jam išlaikyti. Aš atsirėmiau į akmeninį turėklą. Akmuo buvo šaltas, bet tikras.
– Su visa derama pagarba, bet pastebėjau, kad jūs atrodote taip, lyg būtumėt ilgai ėjusi, – pasakė jis. – Ir dar nespėjusi sustoti.
Aš pažvelgiau į vandenį.
– Aš sustojau, – pasakiau. – Tik ne ten, kur reikėjo.
– Gal čia ir yra ta vieta, – tarė jis. – Ne galutinė, bet laikina.
Aš giliai įkvėpiau. Krūtinėje kažkas susitraukė, bet neišsiveržė. Ne skausmas. Greičiau nuovargis, kuris pagaliau rado vietą atsisėsti.
– Aš nežinau, kiek laiko čia būsiu, – pasakiau.
– Aš irgi, – atsakė jis. – Bet kol kas... – jis mostelėjo į miestą. – Mes abu čia.
Tai nebuvo pažadas. Ir todėl jis man tiko.
Mes dar kurį laiką stovėjome tylėdami. Aš jaučiau, kaip suknelė man buvo vis dar per daug svetima, bet kūnas po ja – mano. Kaip randas ant rankos, kuris tyliai priminė, kad viskas, kas išgyventa, lieka, bet ne viskas turi skaudėti amžinai.