Šiaurine, meldžiu

Nei velnio pūgos, nei jo rūkai
Nenuramins, nenuplaus spindinčios menkai
Blyškios, begalinės, tvinksinčios skaudžiai
Delčios, dovanotos kas naktį ramiai…

Akys drėgnos stebi vidurnakčio garais
Padengtų žvaigždžių blizgėjimą mainais
Nerandu aš tos, vienos, užslėptos pilkais pūkais
Kadaise nespoksojau, o alsavau po ja kietai.

Laukiu, kol viltis išdegs, surys man kaulus,
Kad ir ką po dangumi būčiau padarius.
Nereikia atleisti, tik nuramink alkius.
Jog tu žinai, ne dėl vėjo mano oda trūks.

Nupudruok širdį, Šiaurine,
Mano šaltoji, Sidabrine
Vien dėl tavęs nykstu, dangaus lelija…
Paleisk, nuneški vėjais man vis šilčiausią,
vis mylimiausią kitos širdies plakimą.