Netikras gedulas

Ar kada nors gedėjai žmogaus, kuris dar gyvas?
Jis vis dar kvėpuoja. Vis dar vaikšto šia žeme.
Bet manyje jis mirė jau seniai.
Gedžiu ne jo. Gedžiu žmogaus, kuriuo tikėjau.
Prisimenu tą ugnį širdyje. Prisimenu juoką, svajones, rankas, kurios kadaise buvo namai.
Prisimenu, kiek gėrio davei. Kiek dar galėjai duoti.
Bet vieną dieną tu pasirinkai nužudyti visa, kas mus jungė.
Ne save.
Mus.
Bandžiau atiduoti viską, ką turėjau.
Bandžiau išmokyti tave, kaip mylėti mane taip, kad neskaudėtų.
Bet tavo liežuvis, aštresnis už peilį, perpjovė paskutinį siūlą, laikiusį mus kartu.
Ir vis dar... kartais taip trokštu, kad viskas sugrįžtų.
Kad dar kartą norėčiau jausti tave šalia.
Bet kaip sugrąžinti žmogų, kurio širdis seniai pavirto ledu?
Tu toks šaltas, kad net mano meilė nebesugebėjo tavęs sušildyti.
Todėl šiandien aš gedžiu.
Ne tavęs.
O žmogaus, kurį kadaise mylėjau.