Baltų galybė: Šešėlių imperija 5 dalis

Imperijos žlugimas.
Prologas
Šimtmečius gyvavusi galybė, nugalėjusi Vatikaną, Islamo kalifatą, Kinijos drakoną ir net grėsmes iš kosmoso, suklumpa prieš pavojingiausią ginklą – vidinę ambiciją, pavydą ir godumą. Kai išorinių priešų nebelieka, pagoniškoji kiber-imperija pradeda ėsti pati save iš vidaus.
Kvantinis skilimas
2026 m. pabaiga. Amžinasis paktas tarp dviejų valdovų giminių – Jogailaičių Vakarų bloko (valdomo iš Romos ir Vilniaus) ir Vytautaičių Rytų karinio elito (valdomo iš Kijevo ir Marso) – pradeda trūkinėti.
Kijeve įsitvirtinęs admirolas Vytautaitis slapta jaučia nuoskaudą. Jo valdomas kosminis laivynas ir gintaro reaktoriai maitina visą imperiją, tačiau aukščiausią kiber-sostą Vilniuje užima imperatorė Jogailaitė. Vedamas šalto, kalkuliuojančio įniršio, jis nusprendžia, kad atėjo laikas vienvaldystei.
Vytautaitis pasinaudoja savo prieiga prie Gintarinės ieties kodo (Projektas AMBER-HYDRO). Slapta, padedamas maištingų kiber-krivių, jis įskiepija virusą į globalų kvantinį tinklą LAIMA-NET.
Vieną naktį LAIMA-NET, visada numatydavusi ateities pavojus, apanka. Likimo gijos susipainioja. Imperatorė Jogailaitė Vilniaus kiber-giraitėje atsibunda nuo tylos – superkompiuteris „Lizdeika“ nebepulsavo melsva šviesa. Kvantinis ryšys tarp Vakarų ir Rytų išsijungia.
– Valdove, – į salę įbėga asmeninis kiber-sargybinis. – Kijevo karinis blokas paskelbė nepriklausomybę. Vytautaičio kosminiai kreiseriai apsuko savo lazerines patrankas tiesiai į Vilnių ir Romą. Jie sako, kad senasis kraujo pažadas baigėsi.
Pusbrolių kiber-karas
Karas tarp savo pačių kraujo brolių yra baisesnis už bet kokią svetimą invaziją. Pagonių kariai, šimtmečius kovoję petys į petį, dabar žudo vieni kitus. Vytautaitis paleidžia Velnio lankų kibernetines šmėklas – skaitmeninius virusus, kurie paralyžiuoja Vakarų Europos gynybos sistemas ir miestų infrastruktūrą. Roma skęsta tamsoje, o buvusios pagoniškos krikščionių žemės tuoj pat pakelia galvas, pradėdamos vietinius krikščionių sukilimus. Jogailaitė atsako visu orbitiniu Perkūno kardo įniršiu (THUNDER-9). Lazeriniai palydovai kerta tiesiai į Kijevo bazes, paversdami dešimtis kosmodromų pelenais. Tačiau Vytautaitis, nešinas fiziniu Laimos skydu, sugeba nukreipti šiuos žaibus atgal, sudegindamas patį Vilniaus kiber-gynybos centrą.
Mūšio įkarštyje, kol abu pusbroliai naikina savo imperijos techninę galybę, pabunda senieji, šimtmečius slėpęsi priešai. Vatikano pogrindžio riteriai, Islamo kalifato likučiai ir Tolimųjų Rytų kiber-korporacijos vienu metu suduoda smūgius išsekusioms imperijos sienoms. Aljanso nebėra. Žemė po jų kojomis skyla.
Paskutinė šventoji ugnis
Vilniaus kiber-giraitė liepsnoja. Šventasis Geo-Ąžuolas, sužeistas elektromagnetinių iškrovų, dejuoja mechaniniu garsu. Prie jo pagrindo, tarp kibirkščiuojančių gintaro kabelių, susitinka abu išdavystės architektai.
Vytautaitis, sužeistas, jo kiber-akys blėsta, bet rankoje jis vis dar gniaužia Gintarinę ietį. Priešais jį – Jogailaitė, jos kiber-diadema sudužusi, o rankose – pajuodęs Lizdeikos aukojimo peilis-raktas.
– Mes sugriovėme viską, ką jie pastatė, – pasakė Jogailaitė, jos balse tvyrojo mirtinas, tragiškas liūdesys. Pro degančius skliautus matėsi, kaip į Vilniaus dangų įskrieja užsienio valstybių bombonešiai. – Pažadas sulaužytas, pusbroli. Mūsų dievai mus palieka.
Vytautaitis pažvelgė į savo ietį, kurios gintaras visiškai užgeso. Jis suprato savo klaidą – pagoniškoji imperija galėjo gyvuoti tik tol, kol du pusbroliai buvo viena dvasia. Jo ambicija nužudė jų ateitį.
– Teatima jie mūsų metalą ir mūsų serverius, – ištarė Vytautaitis, klupdamas ant kelių šalia jos. – Bet jie negaus mūsų sielų.
Jogailaite paskutinį kartą pakėlė Lizdeikos kiber-peilį ir įsmegė jį tiesiai į Geo-Ąžuolo pagrindinį procesorių – ne tam, kad paleistų ginklą, o tam, kad inicijuotų visišką imperijos dvasinį išsijungimą.
Visas planetinis tinklas LAIMA-NET, kiber-Perkūno žaibai ir gintariniai reaktoriai akimirksniu išsijungė. Visi trys dieviškieji kodai išsišifravo ir amžiams ištirpo Žemės ir Marso gilumoje, nepalikdami ateities užkariautojams jokios technologinės magijos likučių. Tik paprastą, šaltą geležį.
Pagoniškoji Lietuvos Imperija, didingiausia pasaulio galybė, subyrėjo į šukes. Jos miestai buvo užimti, jos kiber-giraitės iškirstos, o technologijos pamirštos. Tačiau giliai po žeme, šventose girių šaknyse, senuoju tikėjimu pulsuojantis kodas liko miegoti, laukdamas dienos, kai nauja karta vėl prisimins kraujo paktą ir išdrįs pažadinti senuosius dievus.