Ne tas kuris turi kryptį

Šią naktį rūkas pagaliau išsisklaidė, lyg būtų pavargęs slėpti tai, kas vis tiek išlenda į paviršių. Iš viršaus nusileido snieguota žvaigždė — ne šilta, ne paguodžianti, o tokia, kuri glosto veidą melsvu spinduliu, tarsi tikrintų, ar dar kvėpuoji, ar dar laikaisi. Šviesa buvo šalta, bet tikra. Ji krito ant manęs taip, kaip krinta tiesa: be užuolankų, be švelnumo.

Ir tada pajutau — tu manęs nebeprisimeni. Ne todėl, kad nenorėtum. Tiesiog atmintis kartais išsilydo kaip sniegas ant delno. Medžiai tai suprato pirmi: vos pažvelgus, jie apsivilko šerkšnu, lyg būtų apsirengę gedulo drabužiais. Jie visada žino anksčiau už mus. Jie mato, kaip keičiasi oras, kaip keičiasi žmogus, kaip keičiasi laukimas.

Kad būsi Penelopė, niekada netikėjau. Ne todėl, kad tau trūktų ištvermės ar švelnumo — tiesiog pasaulis nebėra toks, kuriame kas nors laukia. O aš — ne Odisėjas tau. Ne tas, kuris grįžta. Ne tas, kuris išplaukia. Ne tas, kuris turi kryptį. Aš tik tas, kuris stovi ant kranto ir žiūri, kaip vanduo lėtai traukiasi nuo kojų.

Jūra nurimo. Ji suvyniojo debesis į tylą, tarsi būtų užgesinusi paskutinį balsą, kuris dar galėjo ką nors pasakyti. Likęs dangus buvo šviesus, bet tuščias — scena, palikta mano skausmui, kuris nemoka kalbėti, tik švyti. Nėra žodžių, kurie jį paaiškintų. Nėra sakinių, kurie jį sumažintų. Jis tiesiog yra, kaip šerkšnas ant medžių, kaip melsvas žvaigždės spindulys, kaip tavo vardas, kurio nebeištari.

Ir vis dėlto — kažkur tarp šitos tylos ir šviesos, tarp šerkšno ir žvaigždės, tarp jūros ir dangaus — lieka vieta, kurioje aš vis dar stoviu. Negrįžtantis, nelaukiamas, bet vis tiek esantis. Nes neviltis kartais yra vienintelis dalykas, kuris iš tiesų išlaiko žmogų vertikalų.