Toli, toli

Metų metus, gydytojai privačiuose dokumentuose rašinėjo
apie mano paranojinę šizofreniją, panikos atakas. Gėriau
lėto atpalaidavimo tabletes, kurios privertė pradėti šią kroniką,

o tada nusijuokti: juk ką tik pasakojau Jums šią istoriją, ar ne?
Nepažįstami žmonės vartydavo akis. Bet buvau mėgiamas,
ir patikdavo bendrauti su gyvaisiais.

Pabusdavau ir skaičiuodavau valandas, kol
galėsiu vėl grįžti į lovą. Sirgau liga, kurią sukėlė
saulė ant mano kaklo. Aštri vasaros vabzdžių opera

privertė mane norėti būti tėvu, kaip senis, kurį turėjau –
tėvukas, kuris nelipdavo iš lovos.
Vakarienių metu žmonės ieškodavo mano skurdo ženklų,

kai pasakodavau, kad ištekėjau
dvidešimt trejų metų karštą birželio aštuntos dieną.
Kaip paaiškinti, kad valstybė visą mano gyvenimą

užfiksavo tardymuose, namų vizituose, nuotraukose,
medicininiuose tyrimuose, mokesčių įrašuose, šeimos istorijoje,
skolų banke. Penkeri metai pažeminimo,

kol žalioji kortelė atkeliavo nepaženklintame voke.
Žalia kortelė – ne mano.
Žalia kortelė kiekvienam žmogui,

Kurį kada nors mylėjau, bet neturėjau.
Ar negalėčiau pakeisti numerių, nuotraukų, vardų,
kiekvieno nuskeldinto veido skenavimo? Negalėjau,

bet įsivaizdavau. Prisiekiau niekada daugiau tiek savęs neatiduoti
nepažįstamiesiems. Bet tai padariau. Atiduodavau save
vėl ir vėl. Femme, šokanti kumbiją virtuvėje,

niekada negrįžo. Jokia bendruomenė manęs nepriėmė,
todėl bendraudavau su šaukštu šleikščių vaistų
po liežuviu. Po skaitymo pilnai auditorijai,

moteris per mikrofoną manęs paklausė:
Pasakykite šiame kambaryje esantiems jaunimui, ką darote dėl savęs priežiūros.
Pasakiau jai: praleidžiu ilgą laiką tyloje,

kuri padeda man išgyventi dar vienerius metus.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti toli, toli nuo namų.