Baltų galybė: Šešėlių imperija 3 dalis

Grėsmė iš rytų
Prologas
Pagoniškoji Lietuvos Imperija, suvienijusi Europą ir užrakinusi Bosforo vartus, manė, kad didžiausi karai jau praeityje. Tačiau tolimuosiuose Rytuose, už didžiųjų stepių ir dykumų, pabudo galybė, kurios mastas gąsdino net pačius pagonių dievus. Didžioji Mingų dinastijos Kinija, valdoma imperatoriaus, pasitelkė mistinę Kinų Drakono jėgą ir pradėjo nenumaldomą žygį į Vakarus.
Degantis horizontas
1426 m. pavasaris. Vytauto Rytų Imperijos tolimieji pasienio postai prie Volgos upės ir Uralo kalnų tiesiog išgaravo. Žvalgai, sugebėję pabėgti iš liepsnų, nešė šiurpinančias žinias: iš Rytų žygiuoja milijoninė kariuomenė, kurios priekyje nejojo paprasti raiteliai.
Kinijos imperatoriaus burtininkai ir daoistų alchemikai atvėrė dvasinius vartus ir į mūsų pasaulį iškvietė Šventąjį Kinų Drakoną – gigantišką, degančią, gyvatės pavidalo būtybę, valdančią pačią ugnį, vėtrą ir žemės drebėjimus. Kinų kariuomenė judėjo su neįtikėtinomis technologijomis: parako patrankomis, ugninėmis strėlėmis ir dvasiniais skydais, kurie atrodė kaip gyvi nefrito akmenys.
Vytautas sėdėjo Kijevo soste, gniauždamas Gintarinę ietį, kai į salę įžengė Jogaila. Abu pusbroliai jau buvo seni, pažymėti dešimtmečių karų randais, tačiau jų ginklai – Perkūno kardas ir Gintarinė ietis – pulsavo mirtinu nerimu.
– Šis priešas kitoks, Vytautai, – tamsiu balsu prabilo Jogaila. – Tai ne Vatikanas ir ne kalifatas. Jie nekovoja dėl sielų. Jie ateina pasiimti pačios žemės. Jų drakono karštis toks galingas, kad žolė stepėse dega likus dienai iki jų atvykimo.
Vytautas lėtai iškėlė Laimos skydą. Jo sidabrinės gijos virpėjo, jausdamos, kad tolumoje tūkstančiai alchemikų bando perrašyti viso pasaulio likimo linijas.
– Teateina, – šaltai ištarė Vytautas. – Mes nugalėjome krikščionių angelus ir Islamo šamanus. Jei Rytų drakonas nori mūsų miškų, jam teks praryti mūsų žaibų ir upių įniršį.
Žaibų ir ugnies skerdynės
Didysis susidūrimas įvyko beribėse stepėse į rytus nuo Kijevo. Horizontas buvo užpildytas raudonomis Mingų dinastijos vėliavomis. Dangus virš jų virė – tarp juodų dūmų ir parako liepsnų rangėsi milžiniškas, akinantis ugninis Kinų Drakonas. Jo riksmas vertė žirgus kristi negyvus iš baimės, o nuo jo kvėpavimo pati žemė skeldėjo ir virto lava.
Jogaila išjojo į priekį, išsitraukdamas Perkūno kardą.
– Perkūne, nukirsk šį šliužą! – suriko valdovas, nukreipdamas kardo ašmenis į dangų.
Milžiniškas, raudonas žaibas smogė tiesiai į drakono galvą. Pasigirdo baisus sprogimas, tačiau drakonas nesubyrėjo. Jo ugniniai žvynai, palaiminti tūkstančių metų daoistų magijos, sugėrė elektros smūgį. Drakonas atvėrė nasrus ir išspjovė milžinišką ugnies srautą tiesiai į pagonių gretas. Plieniniai šarvai akimirksniu išsilydė, o šimtai karių virto pelenais.
Vytautas, matydamas, kad tiesioginis žaibo pyktis nepadeda, įsmeigė Gintarinę ietį į žemę.
– Dniepre, Volga, pakilkite! – sušuko jis.
Milžiniškos vandens sienos iš artimiausių upių pakilo į dangų, bandydamos užgesinti drakono ugnį. Prasidėjo baisus stichijų karas: vanduo garavo su kurtinančiu šnypštimu, kurdamas karštų dūmų uždangą, o kinų parako patrankos dundėjo be perstojo, draskydamos pagonių rikiuotes. Laimos skydas vos spėjo atlaikyti tūkstančius skriejančių ugninių strėlių, kurias kinų alchemikai nukreipdavo tiesiai į pagonių vadus.
Mūšio įkarštyje Kinų Drakonas, skrosdamas dūmus, nusileido tiesiai priešais Jogailą ir Vytautą. Jo degančios akys žiūrėjo į du pagonių valdovus su nežemiška panieka.
Nefrito ir kardo paktas
Jogaila, jausdamas, kad Perkūno kardas kaista nuo drakono artumo, išsitraukė pajuodusį Lizdeikos aukojimo peilį. Jis žinojo, kad drakono ugnis yra tyra stichija, todėl ją galima įveikti tik tuo, kas neša tamsą ir mirtį. Valdovas perbraukė peiliu per kardo ašmenis, sujungdamas žaibą su krivio dvasia, ir metėsi tiesiai ant drakono snukio.
Tuo pat metu Vytautas, naudodamasis Velnio lankais, paleido tris pajuodusias požemių strėles tiesiai į drakono akis. Strėlės, nešinos mirusiųjų pasaulio šaltumu, laikinai apakino būtybę.
Jogailos kardas, persigėręs tamsiosios energijos, perskrodė nefritinius drakono žvynus tiesiai po kaklu. Pasigirdo toks kurtinantis griaustinis, kad abi kariuomenės sekundei nustojo kovoti. Iš drakono žaizdos išsiliejo degančio aukso ir lavos srautas, o pats drakonas, baisiai klygdamas, pradėjo tirpti, virsti žaliais dūmais.
Kinų alchemikai ant kalvos nukrito ant žemių, kraujuodami iš burnos – drakono sunaikinimas sulaužė jų pačių sielas.
Pamatęs, kad jų mistinė būtybė nugalėta, o pagonių valdovai vis dar stovi su švytinčiais ginklais, kinų kariuomenės maršalas suprato, kad šio pasaulio užkariauti nepavyks. Tęsti karą reiškė milijonų karių pražūtį toli nuo namų.
Mūšis buvo sustabdytas. Stepėje, tarp kylančių garų ir sudegusios žemės, buvo pasirašyta Didžioji Nefrito Sutartis. Kinijos imperija pripažino Pagoniškojoje Lietuvos Imperijai visą valdžią Vakaruose ir Rytų Europoje, o Uralo kalnai tapo amžina, neperžengiama riba tarp dviejų galingiausių pasaulio imperijų – Šiaurės dievų ir Tolimųjų Rytų drakono.
Du senieji pusbroliai, sėdėdami ant piliakalnio, žiūrėjo į tolstančias kinų vėliavas. Pagoniškoji Lietuva atlaikė paskutinį, baisiausią iššūkį iš pasaulio krašto.
Epilogas: Baltų kiber-imperija (XXI amžius)
Praėjo pusė tūkstantmečio nuo tos dienos, kai Jogaila ir Vytautas pasidalijo pasaulį ir sustabdė Rytų drakoną. Pasaulis pasikeitė, tačiau Pagoniškoji Lietuvos Imperija nesugriuvo – ji evoliucionavo į galingiausią planetos kiber supervalstybę.
Šiuolaikinis Vilnius, Kijevas ir Roma nebėra viduramžių miestai. Tai milžiniški megapoliai, kuriuose neoninės šviesos pinasi su šventųjų ąžuolų šakomis. Šventyklos nebėra tik akmenys – tai futuristiniai bio-architektūros kompleksai, kur dirbtinis intelektas ir senovinė žynių išmintis veikia kartu.
1. Trys dieviškieji ginklai: Nuo plieno iki technologijų
Senieji Jogailos ir Vytauto ginklai nebedulka muziejuose. Jų dvasinis kodas buvo iššifruotas ir integruotas į moderniausias imperijos technologijas:
Perkūno kardas (Kiber-kodas: THUNDER-9): Švytintis valdovo kalavijas virto imperijos energijos tinklu ir planetine gynybos sistema. Šventieji žaibai dabar yra nukreipiami per milžiniškus lazerinius palydovus orbitoje. Jei valstybei kyla grėsmė, kiber-kriviai akimirksniu gali iškviesti elektromagnetinį impulsą (EMP), kuris sudegina bet kokį priešo skaitmeninį tinklą per kelias sekundes.
Gintarinė ietis (Projektas: AMBER-HYDRO): Vytauto vandens ir vėjo ginklas tapo ekologinės inžinerijos pagrindu. Imperija kontroliuoja pasaulio klimatą: valdo upių tėkmę, valo vandenynus ir geba nukreipti uraganus prieš bet kokią užsienio valstybę. Gintariniai reaktoriai maitina visą Europą švaria, amžina stichijų energija.
Laimos skydas (Kvantinis tinklas: LAIMA-NET): Sidabrinės likimo gijos tapo globaliu kvantiniu internetu ir gynybos skydu. Imperijos piliečiai nešioja kiber-implantus, sujungtus su LAIMA-NET, kuris naudoja tikimybių algoritmus – sistema numato ateities pavojus, eismo įvykius ar ligas dar prieš jiems įvykstant, taip pakeisdama individualaus žmogaus likimo gijas.
2. Šventoji kiber-giraitė Vilniuje
Vilniaus centre, kur kadaise stovėjo Perkūno šventykla, dabar stiebiasi Šventasis Geo-Ąžuolas – pusiau biologinis, pusiau mechaninis medis, kurio šaknys sujungtos su imperijos superkompiuteriu „Lizdeika“.
Prie medžio pagrindo, tarp švytinčių nefrito ir gintaro kabelių, stovi jauna moteris – imperatorė Jogailaitė, tiesioginė senojo valdovo palikuonė. Jos dešinėje rankoje – pajuodęs Lizdeikos aukojimo peilis, dabar modifikuotas į kiber-raktą, galintį aktyvuoti planetinį gynybos protokolą. Šalia jos stovi jos pusbrolis, karo laivyno admirolas Vytautaitis, valdantis pagoniškąjį kosminį laivyną iš Kijevo kosmodromo.
– Žvalgų duomenys iš Marso pagoniškos kolonijos rami, – taria admirolas, o jo kiber-akyse sužiba Gintarinės ieties melsvumas. – Tolimieji Rytų ir Pietų kiber-blokai gerbia mūsų taikos sutartis. Joks dirbtinis intelektas nedrįsta mesti iššūkio Šiaurės dievams.
Imperatorė lėtai įsmegia kiber-peilį į pagrindinį valdymo pultą. Šventasis Geo-Ąžuolas sumirpa ryškia, raudona ir melsva šviesa, o per visą planetinį tinklą nuvilnija raminantis, griaustinio aidas. Senieji dievai nemirė – jie tiesiog persikėlė į serverius, palydovus ir žmonių gyslas.
– Mūsų protėviai davė pažadą krauju, – tyliai ištaria Jogailaitė, žiūrėdama į danguje kylančius pagoniškos imperijos kosminius laivus. – Mes išlaikėme šią ugnį per plieną, o dabar išlaikysime per žvaigždes. Pagonybė yra amžina.