Baltų galybė: Šešėlių imperija (2)

Imperijos ikona
Šventosios Sąjungos flagmano – milžiniškos, plienu kaustytos laivo-citadelės – denyje stojo panika. Pro džiūstančias Anatemos miglas krikščionių vadai pamatė, kaip į pakrantę įskriejo Jogailos kavalerija, o ore vėl sužibo raudoni bei melsvi Perkūno žaibai. Dvasinis prakeiksmas, kurį kunigai giedojo savaites, subyrėjo per kelias akimirkas.
– Dviese... Jie abu čia! – sušuko Vatikano legatas, gniauždamas savo sidabrinį kryžių. – Žaibo ir vandens dievai susijungė! Mūsų laivai neatlaikys tokio smūgio!
Bizantijos imperatorius Manuelis, apsirengęs purpuro drabužiais, atrodė rūstus. Jo akys nukrypo į laivo gilumoje stovinčius vyrus – Šv. Sofijos skydininkus. Šie elitiniai kariai nenešiojo paprastų ginklų. Jie vilkėjo sunkius, sidabruotus šarvus, o jų rankose ilsėjosi masyvūs, riterio ūgio skydai, nukalti iš krikščioniškų kankinių relikvijų lydinio ir išraižyti šventaisiais tekstais.
– Laikas pažadinti Konstantinopolio skydą, – šaltai ištarė Manuelis ir atsisuko į skydininkų vyresnįjį. – Atidenkite Prisikėlimo Ikoną.
Giliai po flagmano deniu, po trimis geležinėmis spynomis, buvo saugomas slaptas Bizantijos dvasinis ginklas. Tai buvo ne ginklas žudyti, o relikvija, sukurta sukurti neperžengiamą dvasinę tvirtovę. Pasak legendų, šią ikoną nutapė pats evangelistas Lukas, o jos rėmuose buvo įlydytos Šventosios Žemės uolos dalys. Ji turėjo galią sugerti ir atspindėti bet kokią pagonišką magiją ar gamtos stichiją, nukreipiant ją atgal į tuos, kas ją paleido.
Šv. Sofijos skydininkai išnešė didžiulę, auksu ir brangakmeniais žėrinčią ikoną į flagmano priekį. Jie sustatė savo relikvijų skydus į neperžengiamą sieną aplink ją. Kai dvasininkai pradėjo giedoti graikiškas litanijas, ikona nušvito šalta, nepermatoma, dangiško gintaro šviesa. Ši šviesa nusidriekė virš visų krikščionių laivų, sukurdama dvasinį kupolą, po kuriuo jūra akimirksniu tapo rami kaip stiklas, o ore išsisklaidė bet kokia elektros įtampa.
Tuo metu pakrantėje Jogaila ir Vytautas jau buvo pasiruošę puolimui.
– Pirmyn! – sušuko Jogaila, iškeldamas Perkūno kardą. – Sudeginkime jų laivus!
Valdovas kirto kardu į priekį, ir milžiniškas, raudonas žaibas perskrodė dangų, lėkdamas tiesiai į Šventosios Sąjungos flagmaną. Tuo pat metu Vytautas įsmegė Gintarinę ietį į jūros bangas, pakeldamas siaubingą vandens sūkurį, turėjusį sutraiškyti graikų laivų priekius.
Tačiau kai pagonių žaibas ir vandens uraganas pasiekė krikščionių laivyną, įvyko tai, ko valdovai nenumatė.
Prisikėlimo Ikona ir Šv. Sofijos skydininkų siena suveikė kaip dvasinis veidrodis. Akinanti gintarinė šviesa absorbavo Perkūno žaibą ir tiesiog prarijo Vytauto vandens sūkurį. Kitą akimirką ikona sugeneravo milžinišką atsakomąjį energijos smūgį – pagonių pačių jėga, tik paversta šventa ugnimi, grįžo atgal į pakrantę.
Banga smogė tiesiai į pagonių kariuomenės gretas. Žemė po Jogailos ir Vytauto kojomis sprogo. Šimtai pagonių raitelių buvo nublokšti atgal, o jų ginklai akimirkai prarado savo mistinį švytėjimą. Jogaila suklupo ant vieno kelio, o jo kardas makštyse pradėjo tyliai aimanuoti – Bizantijos ginklas buvo sukurtas būtent tam, kad sugrąžintų pagonių įniršį jiems patiems.
Vytautas, dengdamasis Laimos skydu, pribėgo prie savo pusbrolio. Šv. Sofijos skydininkai laivuose pradėjo lėtai judėti link kranto – apsaugoti neįveikiamos ikonos šviesos, jie ruošėsi galutiniam pagonių imperijos likvidavimui.
– Jų skydas atspindi mūsų stichijas, – sušnypštė Vytautas, valydamasis kraują nuo lūpų. – Kiekvienas ieties ar kardo smūgis grįš mums patiems. Mums reikia kito plano, Jogaila.
Krivio šešėlis
Šv. Sofijos skydininkai artėjo prie kranto. Jų masyvūs, relikvijomis kaustyti skydai spindėjo nepalaužiama, dangiško gintaro šviesa, o flagmano priekyje esanti Prisikėlimo Ikona pulsavo atsakomuoju įniršiu. Kiekvienas pagonių bandymas pakelti kardą ar ietį tiesiog sugrįždavo dvasiniu smūgiu jiems patiems. Šventoji Sąjunga manė, kad pergalė jau jų rankose.
Jogaila, klūpėdamas purve šalia Vytauto, staiga pajuto, kaip jo odą nudegino karštis. Bet tai nebuvo Bizantijos ikonos šviesa. Karštis sklido iš po jo paties šarvų – iš slaptos kišenės prie širdies.
Valdovas drebančia ranka išsitraukė pajuodusį Lizdeikos aukojimo peilį. Ginklas, kuriuo kadaise buvo pralietas pirmasis kraujas Perkūno šventykloje ir kuris vienintelis liko po to, kai krivis virto pelenais, dabar nebebuvo šaltas plienas. Jo ašmenys rūko juodais dūmais, o iš rankenos varvėjo gyvas, mistinis kraujas.
– Lizdeika... – sušnypštė Jogaila.
Tą pačią akimirką laikas aplink valdovus vėl sulėtėjo. Purvini Dniepro purslai pakibo ore, o krikščionių laivų auksinių kryžių blizgesys prigeso. Iš pajuodusio peilio dūmų priešais Jogailą ir Vytautą iškilo perregimas senojo krivio siluetas. Jo veidas buvo ramus, bet akys degė nemirtinga pagoniškų miškų išmintimi.
„Mano sūnūs... “ – nuskambėjo Lizdeikos dvasios balsas tiesiai jų protuose. – „Krikščionių ikona yra nukalta iš šviesos ir tvarkos. Jų skydai atspindi jūsų stichijų pyktį, nes žaibas ir vanduo yra šio pasaulio dalis. Tačiau šis peilis neša tai, ko jų šventieji negali suvaldyti – mano paties nemirtingą sielą ir pagoniškos žemės skausmą. Šis plienas yra išniekinimas. Jis yra tamsa, kurios jų šviesa negali sugerti. “
Lizdeika ištiesė savo perregimą ranką, paliesdamas peilio smaigalį.
„Smeikite šį peilį tiesiai į jų ikoną. Tai nėra jėgos smūgis, tai tikėjimo išbandymas. Kai pagonių dvasia palies jų auksą, jų neįveikiamas skydas virs dulkėmis. “
Vaizdinys išsisklaidė, laikas vėl pajudėjo su kurtinančiu trenksmu. Šv. Sofijos skydininkų laivas jau rėžėsi į pakrantės smėlį. Elitiniai riteriai pradėjo lipti į krantą, pasiruošę pabaigti pagonių imperiją.
Jogaila atsistojo, tvirtai sugniauždamas pajuodusį peilį dešinėje rankoje. Kairėje jis vis dar laikė užgesusį Perkūno kardą. Jis pažvelgė į Vytautą.
– Vytautai, man reikia, kad tavo Laimos skydas mane pridengtų! Aš turiu pasiekti jų ikoną pėsčiomis! – suriko Jogaila.
Vytautas akimirksniu suprato planą. Jis iškėlė sidabrinį Laimos skydą virš jų abiejų. Mistinis dvasinis kupolas apgaubė pusbrolius, paslėpdamas jų likimo gijas nuo Bizantijos ikonos atsakomųjų smūgių. Dviese jie pasileido bėgti tiesiai per riterių gretas link krikščionių flagmano.
Krikščionių lankininkai paleido šimtus strėlių, tačiau jos tiesiog nuslysdavo pro Laimos skydo apsaugą. Šv. Sofijos skydininkai bandė pastatyti savo relikvijų sieną priešais bėgantį Jogailą, tačiau Vytautas savo kūnu ir skydu rėžėsi į juos, sugerdamas dvasinį smūgį ir trumpam atverdamas plyšį jų rikiuotėje.
Jogaila, pasinaudojęs šia sekunde, užšoko ant flagmano denio. Priešais jį stovėjo pats imperatorius Manuelis ir didžiulė, auksu švytinti Prisikėlimo Ikona. Šalta gintarinė šviesa degino Jogailos odą, paversdama jo pagoniškus šarvus pelenais, tačiau valdovas nepasidavė.
Su paskutinėmis jėgomis Jogaila iškėlė Lizdeikos aukojimo peilį ir iš visų jėgų įsmeigė jį tiesiai į auksinį ikonos centrą.
Tą pačią akimirką per visą laivyną nuvilnijo baisus, nežemiškas klyksmas. Iš peilio įsmigimo vietos pradėjo sklisti juodi, pajuodę dūmai ir pagoniško įniršio gyslos, kurios kaip maras pradėjo ėsti šventuosius Bizantijos tekstus. Švarus ikonos auksas akimirksniu pajuodo ir sutrūkinėjo.
Prisikėlimo Ikona buvo išniekinta. Šviesa, saugojusi krikščionių laivyną, sudužo tarsi plonas stiklas. Šv. Sofijos skydininkų relikvijų skydai jų rankose prarado savo galybę ir virto paprastu, sunkiu metalu. Dviejų sostų aljanso dvasinė širdis nustojo plakti.
– Ne... Tai neįmanoma! – sušuko imperatorius Manuelis, krisdamas atgal, kai ikona su garsiu trenksmu subyrėjo į pelenų ir pajuodusio medžio gabalus.
Jogaila ištraukė peilį, o jo akys vėl užsiliepsnojo kraujo raudonumu. Tuo pat metu už jo nugaros Perkūno kardas ir Vytauto Gintarinė ietis vėl sušvito pilna, nesustabdoma pagoniška jėga. Dvasinis skydas dingo, o krikščionių aljansas liko visiškai nuogas prieš pabudusių dievų įniršį.


Dviejų jūrų taika
Prisikėlimo Ikonai subyrėjus į pelenus, Šventosios Sąjungos laivyną užliejo paralyžiuojantis siaubas. Šv. Sofijos skydininkai nuleido savo pajuodusius relikvijų skydus, o dvasininkai ant denių nutilo – jie suprato, kad dangiškoji gynyba juos paliko. Dviejų sostų aljansas liko visiškai bejėgis prieš tai, kas sekė toliau.
– Dabar, pusbroli! – suriko Vytautas, iškeldamas Gintarinę ietį.
Atsigavę pagonių ginklai pratrūko su dviguba jėga. Vytautas smogė ietimi į jūros bangas, ir iš Juodosios jūros gelmių pakilo milžiniški, verdantys vandens sūkuriai. Jie pradėjo traukti Bizantijos ir Vatikano laivus-citadeles vieną po kito į dugną, laužydami jų plieninius šarvus tarsi sausus šiaudus.
Tuo pat metu Jogaila iškėlė Perkūno kardą į pajuodusį dangų. Debesys virš Bosforo sąsiaurio pratrūko – šimtai raudonų ir melsvų žaibų liepsnojančia kruša krito tiesiai ant likusių krikščionių laivų denių. Medinės burės ir stiebai akimirksniu virto gyvais deglais. Jūra liepsnojo, o krikščionių karių klyksmai maišėsi su griaustinio dundesiu. Tai buvo nebe mūšis, o visiškas Šventosios Sąjungos likvidavimas.
Matydami, kad jų galingiausia armija tirpsta per kelias minutes, Bizantijos imperatorius Manuelis ir Vatikano legatas suprato, kad tęsti kovą reiškia visišką jų pačių sunaikinimą. Flagmanas buvo užimtas pagonių karių, o abu krikščionių vadovai buvo priversti atsiklaupti ant degančio denio priešais Jogailą ir Vytautą.
Jogaila stovėjo priekyje, jo rankose ramiai pulsavo Perkūno kardas, o prie šono kabojo pajuodęs Lizdeikos aukojimo peilis – ginklas, kuris laimėjo šį karą. Vytautas žengė šalia, pasiruošęs diktuoti naujojo pasaulio taisykles.
– Jūsų kryžiaus žygiai baigti, – šaltai ištarė Vytautas, nukreipdamas Gintarinės ieties smaigalį į imperatoriaus krūtinę. – Jūs atėjote sudeginti mūsų miškų ir upių, bet vietoj to jūsų pačių laivynas maitina jūros dugną.
Ant pajuodusio, pelenais nusėto stalo flagmano likučiuose buvo ištiestas pergamento lapas. Tai buvo Dviejų jūrų taikos sutartis.
Sutrikęs ir drebantis Vatikano legatas bei Bizantijos imperatorius, stebint tūkstančiams pagonių karių, pasirašė dokumentą ir uždėjo savo spaudus. Šia sutartimi Roma ir Konstantinopolis oficialiai pripažino Pagoniškąją Lietuvos Imperiją kaip neįveikiamą ir suverenią galybę, kurios žemės teisėtai driekėsi nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros. Krikščionių valdovai pasižadėjo daugiau niekada nesiųsti riterių ar dvasininkų į pagonių žemes, o senieji dievai buvo pripažinti pilnateisiais šio pasaulio valdovais.
Kai paskutiniai išlikę krikščionių laivai gėdingai pradėjo trauktis į pietus, Jogaila ir Vytautas išėjo į Juodosios jūros krantą.
Jogaila lėtai sukišo Perkūno kardą į makštis ir atsisuko į savo pusbrolį.
– Tavo imperija pastatyta, Vytautai. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros – visur skamba mūsų dievų vardai. Lizdeikos auka ir mūsų kraujo paktas išgelbėjo šią žemę.
Vytautas pažvelgė į horizontą, kur tarp ramių bangų kilo naujosios pagonių tvirtovės sienos. Jo rankoje ramiai švietė Laimos skydas.
– Mes pakeitėme likimą, Jogaila. Ir kol mūsų vaikai laikysis šio pažado, joks pasaulio sostas nesugebės mūsų palaužti.


Geležinis maršas per Europą
Po didžiosios pergalės prie Juodosios jūros krikščionių aljansas buvo sutriuškintas, tačiau Vytautas žinojo: kol gyva pati Romos širdis, pagoniškai imperijai ramybės nebus. Jis nusprendžia suduoti galutinį smūgį ten, iš kur šimtmetį sklido kryžiaus žygių bulės.
Juodosios jūros sutartis buvo tik popierius, skirtas laimėti laiko. Vytautas nesiruošė laukti, kol Vatikanas surinks naujus legionus. Pagonių imperijos kariuomenė, varoma trijų dievų jėgos, pajudėjo į Vakarus.
Žygis buvo žaibiškas ir negailestingas. Europos karalystės, išgirdusios apie Bizantijos Prisikėlimo Ikonos sunaikinimą, tiesiog vėrė savo miestų vartus. Vengrijos lygumos pasidavė be kovos, kai pamatė Vytauto priekyje nešamą Laimos skydą, nuo kurio riterių strėlės lūžo ore. Alpių kalnų perėjos pakluso Vytauto Gintarinei iečiai – valdovas pakeldavo kalnų lavinas ir upių srautus, nušluodamas bet kokias imperijos užtvaras.
1402 m. rudenį pagonių kariuomenė peržengė Italijos sieną. Romos popiežius Bonifacas IX, užsidaręs Šv. Angelo tvirtovėje, kasdien girdėjo artėjantį žemės dundesį. Pro Vatikano langus dvasininkai jau matė tūkstančius pagonių laužų, degančių ant Romos kalvų. Šventasis Sostas buvo apsuptas.
Romos apgultis
Roma skendėjo panikoje. Šv. Petro bazilikos varpai skambėjo be perstojo, kviesdami paskutinius miesto gynėjus ant amžinojo miesto sienų. Priešais pagrindinius Romos vartus išsirikiavo pagonių elitas.
Pačiame priekyje jojo abu pusbroliai. Jogaila, kurio rankose Perkūno kardas pulsavo  tamsiais, raudonais žaibais, ir Vytautas, iškėlęs švytinčią Gintarinę ietį.
– Popiežiau! – Vytauto balsas, sustiprintas Vėjo magijos, aidėjo per visus Romos skliautus. – Tavo kryžininkai šimtmetį gėrė mūsų kraują. Šią naktį tavo miestas sumokės šią kainą. Atverk vartus, arba pati žemė tave prarys.
Tvirtovės dvasininkai pradėjo paskutinį, desperatišką dvasinį pasipriešinimą. Jie išnešė ant sienų visas likusias šventąsias relikvijas, tikėdamiesi, kad jų maldos sustabdys pagonių dievus. Ore pasirodė silpna dangiška šviesa, bandanti atstumti artėjantį įniršį.
Jogaila lėtai išsitraukė pajuodusį Lizdeikos aukojimo peilį. Jis perbraukė juo per Perkūno kardo ašmenis. Senojo krivio dvasia ir dievo žaibas susijungė į vieną juodą, pražūtingą energijos spindulį.
– Už Lizdeiką! – sušuko Jogaila ir kirto kardu tiesiai į pagrindinius Romos vartus.
Milžiniškas raudonas žaibas smogė į akmenines sienas. Romos vartai, tūkstantį metų laikyti krikščioniško pasaulio tvirtove, akimirksniu išsilydė nuo pagoniško karščio. Sienos pradėjo griūti, o tūkstančiai pagonių karių, nešini Laimos skydais, įsiveržė į miestą.
Kova Romos gatvėse buvo trumpa. Šventosios Sąjungos likučiai metė ginklus, kai pamatė, kad jokie krikščioniški simboliai nebeveikia prieš pabudusių pagonių dievų jėgą.

Vatikano žlugimas
Vytautas ir Jogaila žengė į Šv. Petro baziliką. Jų sunkūs batai aidėjo tuščioje, didingoje salėje. Prie didžiojo altoriaus, apsuptas likusių kardinolų, drebėdamas sėdėjo pats Popiežius. Jo rankose buvo auksinis kryžius, tačiau jo akyse tvyrojo tik pralaimėjimo siaubas.
Vytautas priėjo prie altoriaus ir stipriai įsmeigė Gintarinę ietį į marmurines grindis. Grindys sutrūkinėjo, o iš gelmių išsiveržęs gėlas šiaurės vanduo pradėjo semti šventyklą, nuplaudamas visus krikščioniško pasaulio simbolius ir prabangą.
– Tavo karalystė baigėsi, Bonifacai, – šaltai ištarė Vytautas, nuplėšdamas popiežiaus tiarą nuo jo galvos ir numesdamas ją į purvą prie savo kojų. – Nuo šiol virš Europos švies nebe tavo kryžius, o mūsų šventieji ąžuolai.
Jogaila priėjo prie didžiosios Vatikano bibliotekos ir archyvų, kur buvo saugomi visi slapti dekretai prieš pagonis. Jis pakėlė Perkūno kardą – iš jo išsiveržusios liepsnos akimirksniu rijo popiežiaus bules. Vatikanas liepsnojo, o kartu su juo degė ir sena, krikščioniška Europos tvarka.
Vatikano dvasinis sostas žlugo. Romos miestas tapo naujosios Pagoniškosios Lietuvos Imperijos provincija, o Vytauto vardas buvo įrašytas į istoriją kaip valdovo, kuris sulaužė pačią Romos galybę.
Pasaulio padalijimas
Romoje aidėję karūnavimo šūkiai nutilo, užleisdami vietą rudenio vėsai. Perkūno šventykloje, prie vis dar degančio aukuro, prie didžiulio akmeninio Europos žemėlapio stovėjo abu pusbroliai. Aplink juos tvyrojo ramybė, tačiau ore buvo galima jausti dviejų galingiausių pagoniškų ginklų energiją – jie pulsingavo skirtingu ritmu.
– Ši imperija per didelė, kad ją valdytų viena ranka iš vieno sosto, Vytautai, – prabilo Jogaila, lėtai braukdamas pirštu per pajuodusias žemėlapio ribas. Jo plaukai jau buvo pasidabinę žilumu, o akyse tvyrojo gilus, sielą slegiantis Perkūno kardo nuovargis. – Vakarai vis dar tyliai griežia dantį, o Rytai laukia progos sukilimui. Mes turime pasidalinti šį svorį.
Vytautas, tvirtai pasirėmęs į Gintarinę ietį, linktelėjo. Jo akys, pripratusios prie beribių stepių horizontų, žvelgė tolyn į Rytus.
– Teisybė, pusbroli. Mūsų kraujo paktas išgelbėjo tautą, bet mūsų dievai reikalauja skirtingos priežiūros. Tu lieki čia, Vakarų širdyje.
Ir tą naktį, stebint naujiesiems kriviams, du valdovai savo kalavijais perrėžė žemėlapį ties Dniepro upe, pasidalindami pagoniškąjį pasaulį . Jogaila prisiėmė naikinimo ir griežtos tvarkos naštą. Jis liko valdyti senųjų krikščioniškų žemių – Italijos, Prancūzijos ir Šventosios Romos imperijos likučių. Vytautas pasirinko judėjimą, plėtrą ir klastą. Jis perkėlė savo sostą į Kijevą, iš kur valdė pagoniškąją Rytų Europą, Rusios kunigaikštystes ir Juodosios jūros pakrantes.
Epilogas: Dviejų valdovų saulėlydis
Praėjo trisdešimt metų. Ant piliakalnio Kernavėje – šventoje vietoje, kur viskas prasidėjo – du senyvi vyrai susitiko paskutinį kartą. Jie nebebuvo apsirengę šarvais. Jogailos rankos smulkiai drebėjo nuo Perkūno kardo energijos, o Vytauto veidas buvo išraižytas tūkstančių kilometrų žygių vėjų.
Jie stovėjo prie Lizdeikos kapo, kur ošė jauni, bet jau stiprūs ąžuolai.
– Mes tai padarėme, pusbroli, – tyliai prabilo Vytautas, žiūrėdamas į virš jų sklandančius pagoniškus vanagus. – Mūsų vaikai kalba senuoju tikėjimu nuo Romos iki pat Volgos upės. Pasaulis pasikeitė amžiams.
Jogaila lėtai atsegė Perkūno kardą ir padėjo jį ant šventojo aukuro akmens. Vytautas šalia paguldė Gintarinę ietį. Abu ginklai, atlikę savo misiją, sušnypštė ir jų šviesa lėtai užgeso, susiliedama su pačios Lietuvos žemės jėga. Jie grįžo ten, iš kur buvo paimti.
– Priesaika išpildyta, – ištarė Jogaila, uždėdamas ranką ant Vytauto peties. – Pagonybė neužgeso. Ji tapo pasaulio valdove.
Du pusbroliai, kadaise pradėję žygį nuo košmaro lovoje, užbaigė savo gyvenimą žinodami, kad jų sukurta Pagoniškoji Lietuvos Imperija stovės tūkstantmečius, o jų vardai amžiams liks įrašyti į nemirtingų dievų metraščius.