Kur alkana drugelių pilnatis

Nunešk mane į begalinę tylą,
Kur spindi tiktai šaltos žvaigždžių akys,
Kur žemės rūkas draiskanom išdyla
Ir skraido mitologinės plaštakės.

Paverski sielą krištolo briauna,
Kuri perlamutru tamsybę skelia.
Tebūna ši naktis tavęs pilna,
Užgožianti bet kokį kitą kelią.

Aš nebijau tos prarajos, kur šviečia
Tik dvasios, alkanos drugelių pilnaties,
Kur sielvarto nei džiaugsmo nieks neliečia.

Tiktai pakelk aukščiau pačios  būties,
Kur nebegalima prarasti to, ką myli,
Kur meilė peržengia bet kokį savo gylį.