Senųjų dievų amžius: Likimo mazgas(2)

Požemių ir likimo valdovai
Žvalgų pranešimai buvo negailestingi: Vatikano sušauktos armijos buvo tokios gausios, kad jų stovyklų laužų šviesa naktimis nudažydavo pietinį horizontą gaisrų spalva. Plieno lavina artėjo. Jogaila, sėdėdamas ant akmeninio sosto atviroje pilyje, žvelgė į Perkūno kardą. Jo ašmenys dundėjo kaip tolima audra, tačiau valdovo širdyje kirbėjo šalta nuojauta – žaibas gali sudeginti šimtą riterių, bet prieš tūkstančius jis išsikvėps.
– Perkūno jėga yra tiesiog ir griaunanti, – į tamsų salės kampą prabilo Jogaila, kur stovėjo Vytautas. – Tačiau kryžiuočiai turi taktiką, dvasininkų magiją ir begalinius išteklius. Mums reikia ginklų, kurie pakirstų jų protus, pavogtų jų sėkmę ir priverstų pačią žemę juos praryti.
Vytautas žengė į šviesą. Jo veidas buvo rūstus.
– Lizdeikos nebėra, Jogaila. Kas mus nuves į kitų dievų buveines? Kas moka kalbėti su tais, kurie tūno po žeme?
– Aš pats, – Jogaila atsistojo, o jo akyse akimirkai sužibo kraujo raudonumo ugnis. – Krivio auka man suteikė ne tik kardą, bet ir žinojimą. Mes pažadinsime tuos, kurių bijojo net patys mūsų protėviai.
Tą pačią naktį, palikę kariuomenę stovyklavietėse, Jogaila ir Vytautas raiti išjojo į gūdžią Velniabalio pelkynę, kur, pasak padavimų, ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio buvo ploniausios. Čia neaugo šventi ąžuolai – tik kreivi, nudžiūvę beržai, o iš liūnų kilo nuodingi, žalsvi garai
Pelkės viduryje, ant pajuodusio akmens, Jogaila išsitraukė pajuodusį Lizdeikos aukojimo peilį. Jis rėžė sau per delną ir leido kraujui lašėti į klampų, tamsų vandenį.
– Velniau, požemių ir mirusiųjų valdove, išgirsk savo karalių! – sušuko Jogaila. – Vatikanas ateina trypti tavo kapų. Pažink savo požemių galybę, duok mano kariams ginklus, kurie neša ligas ir klastą!
Pelkės vanduo pradėjo virti. Iš gilių liūnų pakilo tirštas, juodas rūkas, kuris pradėjo formuotis į milžinišką, raguotą šešėlį. Pasigirdo žemas, gurgiantis juokas, nuo kurio žirgai pradėjo klykti iš baimės. Iš pelkės gelmių į viršų iškilo tamsūs, iš pajuodusio kaulo ir pelkių geležies nukalti Gėlos lankai. Kiekviena jų strėlė buvo užnuodyta pačios mirties dvelksmu – net menkiausias įbrėžimas garantavo priešui lėtą ir baisią mirtį, o nukauti priešai turėjo keltis kaip baimę sėjantys šmėklų kariai.
Tačiau Jogailai to neužteko. Jis apsisuko ir nukreipė žvilgsnį į dangų, kur tarp debesų trumpam pasirodė pilnatis. Atėjo laikas kreiptis į tą, kuri audžia pačių karalių ir imperijų likimus.
– Laima, likimo deive! – sušuko valdovas. – Nukirpk krikščionių pergalių gijas! Duok mano kariuomenei skydus, kurių neįveiks jokia Europos geležis!
Vėjas akimirksniu pasikeitė, tapdamas švelnus, bet stingdantis. Iš dangaus pradėjo kristi sidabriniai siūlai, kurie pynėsi aplink senąjį pelkių akmenį. Kai šviesa užgeso, ant akmens gulėjo Laimos likimo skydai – lengvi, nupinti iš sidabrinių gijų ir šventųjų žolynų, tačiau nešantys mistinę apsaugą. Karys, nešinas tokiu skydu, tapdavo nematomas likimo akiai: riterių strėlės ir kalavijai tiesiog nuslysdavo pro šalį, tarsi pagonys būtų buvę tik dvasios.
Vytautas priėjo prie akmens ir pakėlė vieną iš skydų. Jis pajuto, kaip jo kūną užlieja ramybė ir absoliutus tikrumas pergale. Jogaila tuo metu surinko Velnio lankus.
– Dabar mes pasiruošę, – sušnypštė Jogaila, jo balsas dabar maišėsi su trimis skirtingais dievų aidais. – Mes turime Perkūno įniršį priekyje, Velnio prakeiksmus iš pasalų ir Laimos apsaugą ant mūsų krūtinių. Tegul visa Europa ateina. Šie miškai taps jų kapinynu.
Lietuvos kariuomenė, apginkluota trimis dieviškaisiais ginklais, pajudėjo link pasienio upės, kur jų jau laukė pirmosios kryžiuočių vėliavos.
Paskutiniojo Teismo trimitai
Roma skendėjo visuotinėje maldoje, tačiau Šv. Petro bazilikos skliautai drebėjo nuo gilaus siaubo. Popiežiaus rankose esantis sudužusio Archangelo ginklo likutis staiga pradėjo rasoti juodu, nuodingu pelkių vandeniu, o virš Vatikano sodų dienos metu praskriejo tūkstančiai juodų varnų. Šventasis Sostas suprato: šiaurės pagonys ne tik apsigynė – jie sudarė paktą su pačiomis tamsiausiomis požemių ir likimo jėgomis.
– Jie pažadino Velnią ir Laimą... – drebančiu balsu pranešė išsigandęs kardinolas, nukritęs ant kelių prieš Šventąjį Tėvą. – Mūsų riterių strėlės nebepataiko į tikslą, o kariai pasienyje miršta nuo menkiausio įbrėžimo, jų kūnai pūva per kelias minutes. Europos geležis tirpsta prieš jų klastą. Šventasis Tėve, žmogiškos armijos jų nesustabdys.
Popiežius lėtai atsistojo. Jo veidas buvo mirtinai išbalęs, o akyse dingo bet koks žmogiškas gailestingumas. Beliko tik fanatiškas, apokaliptinis ryžtas.
– Jei žemė atsisako paklusti Dievo valiai, o pagonys pakvietė savo tamsos legionus, mes užbaigsime šį pasaulį, – ištarė Šventasis Tėvas. – Atverkite giliausią Vatikano šventovę. Atneškite Septintojo Antspaudo Skrynią.
Kardinolų veidus užliejo mirtinas siaubas. Ši relikvija buvo laikoma didžiausia Bažnyčios paslaptimi, ginklu, kuris, pasak pranašysčių, turėjo būti atvertas tik Pasaulio pabaigos – Apokalipsės – metu. Joje buvo užrakintas Angelas Naikintojas, vardu Abadonas, ir Paskutiniojo Teismo ugnis, gebanti sudeginti ištisas karalystes iki pamatų, nepaliekant nei gyvųjų, nei mirusiųjų.
Lydimas giedančių dvasininkų chorų ir nešinas degančiomis šventosiomis žvakėmis, Popiežius nusileido į pačius giliausius Romos katakombų sluoksnius. Ten, ant pajuodusio marmuro stalo, apvyniota sunkiomis, šventintu vandeniu laistytomis grandinėmis, stovėjo balto akmens skrynia, pažymėta septyniais raudonais vaško antspaudais.
Popiežius paėmė auksinį kryžių ir, tardamas lotyniškus prakeiksmo žodžius, vieną po kito sulaužė visus septynis antspaudus. Grandinės su garsiu trenksmu nukrito ant žemės.
Kai skrynios dangtis lėtai prasivėrė, giliai po žeme nuskambėjo kurtinantis, dangiškas trimito garsas. Iš skrynios išsiveržė ne šviesa ir ne tamsa, o pelenų ir sieros uraganas. Iš jos pakilo gigantiška, liepsnojanti būtybė su šešiais pajuodusiais sparnais. Jos veido vietoje buvo tik deganti bedugnė, o rankose ji laikė Apokalipsės taurę, pilną degančios dervos. Angelas Naikintojas buvo paleistas.
– Keliauk į šiaurę, – sušnypštė Popiežius, krisdamas ant žemės nuo nežemiško karščio. – Paversk pagonių žemes pelenais. Neleisk išlikti nė vienam jų medžiui, nė vienam vaikui, nė vienam dievui. Nušluok Lietuvą nuo žemės paviršiaus!
Būtybė išskleidė sparnus ir akimirksniu perskrodė Vatikano skliautus, pakildama į dangų. Virš visos Europos diena virto naktimi – danguje pasirodė juodi, sieros dūmų debesys, o žemė pradėjo trūkinėti, kai Angelas Naikintojas milžinišku greičiu skriejo link baltų pasienio.
Tuo pat metu Lietuvos pasienyje, kur Jogailos ir Vytauto kariuomenė šventė pirmąsias pergales prieš kryžiuočius, staiga stojo mirtina tyla. Velnio lankai nustojo švytėti, o Laimos skydai pradėjo blėsti. Jogaila pažvelgė į dangų ir pamatė, kaip iš pietų nenumaldomai artėja juoda, liepsnojanti siena, nešanti visišką sunaikinimą. Vatikanas nusprendė sudeginti patį pasaulį, kad tik laimėtų šį karą.
Likimo mazgas
Juoda sieros siena jau rijo horizontą. Pirmieji Angelo Naikintojo sparnų sukelto vėjo šuorai degino šimtamečių ąžuolų viršūnes, paversdami jas gyvais deglais. Žemė po lietuvių karių kojomis vipo taip stipriai, kad plieniniai riterių šarvai ir pagonių skydai barškėjo vienu ritmu. Europos karaliai ir lietuvių kariai, apimti vienodo, gyvuliško siaubo, klupome prieš artėjančią dangiškąją ugnį. Pasaulio pabaiga nežinojo šonų.
Jogaila stovėjo priekyje, jo rankose Perkūno kardas spjaudėsi tamsiais, beviltiškais žaibais. Valdovas jautė, kad net paties dievo įniršio neužteks suturėti tam, kas sukurta užbaigti laiką.
Staiga viskas aplinkui sustingo. Gaisro liepsnos pakibo ore, o Angelo Naikintojo sparnų mostas sulėtėjo, kol visiškai sustojo. Laikas virto klampiu gintaru.
Iš sidabrinių gijų, nupintų ant Laimos skydų, pradėjo sklisti minkšta, auksinė šviesa. Ji susivijo į moters siluetą, kurios veidas nuolat keitėsi – nuo jaunos mergaitės iki gilios senolės. Tai buvo Laima. Ji nekalbėjo balsu, tačiau jos buvimas užpildė Jogailos protą vaizdiniais.
„Apokalipsės angelas nėra šio pasaulio dalis, karaliau, – nuskambėjo mintis Jogailos galvoje. – Jo negalima nukirsti plienu ar sudeginti žaibu. Jis yra tvarka, užrakinta krikščionių maldomis ir krauju. Kad jį sugrąžintum, turi panaudoti tą patį įrankį, kuris jį išlaisvino – krikščioniškąjį kraujo pažadą, bet apverstą mūsų naudai. “
Deivė parodė Jogailai vaizdinį: Romoje, giliai po žeme, ant pajuodusio marmuro stalo gulėjo atverta Septintojo Antspaudo Skrynia. Švytinčios Laimos gijos nusidriekė nuo Lietuvos miškų tiesiai per visą Europą, sukurdamos slaptą, nematomą likimo kelią, jungiantį Jogailos rankas su Vatikano požemiais.
„Angelo širdis vis dar susieta su skrynia, – tęsė Laima. – Smeik Perkūno kardą ne į patį angelą, o į likimo giją, kurią aš tau rodau. Perkūno žaibas nuskries šiuo sidabriniu siūlu tiesiai į Romą, sudegins skrynioje likusius Vatikano antspaudus ir sukurs atvirkštinę trauką. Tačiau kaina bus didelė – tam reikės tavo paties karūnos pažado. “
Laikas vėl pajudėjo su kurtinančiu trenksmu. Angelas Naikintojas išskleidė savo šešis sparnus ir iškėlė Apokalipsės taurę, pasiruošęs išpilti degančią dervą ant Lietuvos.
Jogaila, matydamas prieš save auksiniu švytėjimu pulsuojantį nematomą siūlą, ore tiesiai priešais angelą, nusisuko nuo paties monstro. Jis pakėlė Perkūno kardą virš galvos.
– Vytautai! – sušuko valdovas. – Laikyk Laimos skydą virš mūsų, kad ir kas nutiktų!
Vytautas, supratęs pusbrolio ketinimus, iškėlė sidabrinį skydą. Iš jo išsiveržęs dvasinis kupolas apgaubė juos abu, apsaugodamas nuo pirmųjų ugnies lašų, kurie krito iš dangaus.
Jogaila iš visų jėgų kirto kardu žemyn, tiesiai per Laimos parodytą likimo giją.
Melsvi ir raudoni Perkūno žaibai akimirksniu apsivijo sidabrinį siūlą. Šviesa buvo tokia ryški, kad akino abu vyrus. Energija, nešama pagoniškojo dievo įniršio, šviesos greičiu nuskriejo tūkstančius kilometrų į pietus, tiesiai per karalių pilis, upes ir kalnus, kol pasiekė Vatikano katakombas.
Giliai po Roma, kur Popiežius vis dar klūpėjo prie atvertos skrynios, staiga pasigirdo galingas griaustinis. Pagoniškas žaibas smogė tiesiai į balto akmens skrynią. Septyni sulaužyti vaško antspaudai akimirksniu išsilydė, paversdami skrynią milžinišku dvasiniu sūkuriu. Atvirkštinė trauka suveikė.
Lietuvos pasienyje Angelas Naikintojas staiga sustingo. Jo deganti bedugnė veide išsivėtė iš baimės, o iš burnos išsiveržė ne šventas choras, o baisus šauksmas. Jo gigantiškas kūnas pradėjo tirpti, virsti juodais dūmais ir pelenais, kurie nenumaldomu greičiu buvo traukiami atgal į pietus – link Romos, link jį sukūrusios dėžės.
Po kelių akimirkų dangus virš Lietuvos vėl tapo giedras. Likęs juodas rūkas išsisklaidė, palikdamas tik išsigandusias Europos armijas, kurios pamatė, kad jų apokaliptinis ginklas buvo nugalėtas net neprisilietus.
Jogaila nukrito ant kelių, sunkiai kvėpuodamas. Perkūno kardas jo rankoje užgeso, vėl tapdamas paprastu tamsiu plienu. Tačiau pažvelgęs į savo delną, valdovas pamatė ant jo išdegintą Laimos likimo mazgo žymę. Jis išgelbėjo savo šalį, bet dabar jo paties ir jo palikuonių gyvenimas buvo amžiams įpintas į pagoniškųjų deivių rankas.
Galutinis plieno valymas
Dangus virš pasienio laukų vėl nušvito natūraliomis spalvomis, tačiau Europos riterių armijoje tvyrojo mirtina, paralyžiuojanti tyla. Šimtai tūkstančių krikščionių karių, ką tik matę savo apokaliptinio angelo sunaikinimą, stovėjo nuleidę skydus. Jų kunigai klūpėjo purve, veltui kartodami lotyniškas maldas – dangiškoji ugnis juos paliko. Vakarų Europos geležinė lavina prarado savo dvasią.
Jogaila lėtai pakilo nuo žemės. Nors jo kūnas buvo išsekęs, o delne degė Laimos deivės palikta likimo žymė, jo akyse vėl sužibo šalta, negailestinga jėga. Jis pažvelgė į Vytautą.
– Jie palaužti, pusbroli, – tyliai, bet tvirtai prabilo Jogaila. – Jų dievas jų neišgelbėjo. Dabar mūsų eilė užbaigti tai, ką pradėjome šventykloje.
Vytautas plėšriai nusišypsojo, jo rankoje sužibo sidabrinis Laimos skydas.
– Lizdeika sakė, kad pagonybė turi augti ir užkariauti naujas žemes. Pradėkime nuo tų, kurie šimtmetį degino mūsų kaimus. Kariuomenė, pirmyn!
Jogaila iškėlė Perkūno supulsavo melsva gyvybės energija. Valdovas nukreipė ašmenis tiesiai į sutrikusias kryžiuočių gretas.
– Už laisvą Šiaurę! – nugriaudėjo Jogailos balsas, o jį palaikė tūkstantinis pagonių karių riksmas.
Lietuvių puolimas buvo žaibiškas ir nesustabdomas. Vytauto vedami raiteliai, apsaugoti nematomo Laimos skydų švytėjimo, skriejo pro riterių gretas kaip šmėklos. Kryžiuočių paleistos strėlės ir sunkūs dviašmeniai kalavijai tiesiog nuslysdavo pro pagonių šarvus, nepalikdami nė įbrėžimo. Laimos deivė buvo išbraukusi krikščionių pergales iš šio mūšio likimo gijų.
Iš miško tankmės pasipylė juodos Velnio lankų strėlės. Kiekvienas jų kirtis sėjo mirtį ir paniką. Sužeisti ordino riteriai krito nuo staigaus kūnus paralyžiuojančio šaltumo, o jų žirgai stojo piestu, atsisakydami paklusti. Pirmosios kryžiuočių vėliavos buvo sumitruotos per kelias minutes.
Jogaila, jojantis ant savo juodo žirgo, skrosdamas priešų gretas pasiekė patį ordino magistro ir Europos kunigaikščių centrą. Šventosios Romos imperijos riteriai bandė suformuoti geležinį skydų žiedą, tačiau Jogailos kirtis Perkūno kardu perskrodė jų plieną tarsi minkštą vašką. Kiekvienas valdovo smūgis buvo skirtas Lizdeikos atminimui.
Pamatę, kad nei sunkieji šarvai, nei taktinė rikiuotė negali sustabdyti trimis dieviškaisiais ginklais apginkluotos pagonių kariuomenės, Europos valdovai pradėjo paniškai bėgti. Didysis Visuotinis Kryžiaus žygis virto kruvinomis skerdynėmis, o vėliau – gėdingu atsitraukimu. Vakarų riteriai bėgo atgal už Nemuno, palikdami savo vėliavas, auksą ir ginklus purve.
Mūšis truko iki pat saulėlydžio, kol paskutinis gyvas likęs kryžiuotis paliko baltų žemes. Lietuvos siena buvo išvalyta nuo krikščionių geležies amžiams.
Kai saulė nusileido, nudažydama lauką raudona kraujo spalva, Jogaila ir Vytautas stovėjo ant aukščiausio piliakalnio, žiūrėdami į vakarus – ten, kur bėgo jų priešai. Prie jų kojų gulėjo sumestos dešimtys ordino vėliavų.
– Mes laimėjome, – ištarė Vytautas, nuleisdamas Laimos skydą, kuris dabar ramiai spindėjo sidabru. – Ordinas sulaužytas. Vatikanas daugiau niekada nebeišdrįs kelti kojos į mūsų miškus.
Jogaila lėtai sukišo Perkūno kardą į makštis. Jo akys vėl tapo paprastos, žmogiškos, tačiau veide nebuvo džiaugsmo – tik gili, valdovo ramybė. Priesaika, duota Perkūnui, buvo išpildyta pirmuoju krauju. Pagonybė ne tik neišnyko, ji įrodė esanti stipresnė už pačią Romos galybę.
– Tai tik pradžia, pusbroli, – tyliai prabilo Jogaila, žiūrėdamas į tolį. – Mes išvijome juos iš savo žemių. Dabar laikas statyti naują, pagonišką imperiją, kurios vaikai amžiams prisimins šią naktį ir kraujo kainą.