Senųjų dievų amžius: likimo mazgas 1 dalis

Perkūno kardo tęsinys
Pirmasis kraujo krikštas
Dangus virš kryžiuočių avangardo stovyklos buvo sunkus, švino spalvos. Žygio maršalas Konradas žiūrėjo į horizontą, kur tarp šimtamečių ąžuolų ryškėjo pagonių siluetai. Ordino riteriai buvo tikri savo pergale – jų šarvai spindėjo, o už nugarų stovėjo sunkioji kavalerija, pasirengusi sutrypti bet kokį pasipriešinimą Šventojo Tėvo vardu.
Lietuvių gretose tvyrojo mirtina tyla. Jokių karo šūkių, jokių būgnų. Pačiame priekyje, ant juodo žirgo, sėdėjo Jogaila. Jo dešinėje rankoje ilsėjosi Perkūno kardas. Iš pažiūros jis atrodė nukaltas iš paprasto tamsaus plieno, tačiau tie, kurie pažvelgdavo į jį įdėmiau, matė, kaip ašmenų gilumoje pulsavo melsvos, gyvos žaibo gyslos.
– Šunys, – sumurmėjo maršalas Konradas ir pakėlė kardą. – Pirmyn! Už Bažnyčią!
Geležinė riterių lavina pajudėjo. Žemė dundėjo nuo šimtų žirgų kanopų. Atstumas mažėjo: penki šimtai žingsnių, trys šimtai, šimtas...
Jogaila giliai įkvėpė ir iškėlė Perkūno kardą į dangų. Jo akys akimirksniu prarado vyzdžius, tapdamos visiškai baltos, švytinčios neregėta jėga.
– Už pažadą krauju! – nugriaudėjo valdovo balsas, kuris nuskambėjo ne kaip žmogaus, o kaip paties dangaus dundesys.
Tą pačią akimirką juodi debesys virš jų pratrūko. Iš giedro dangaus tiesiai į kardo smaigalį trenkė milžiniškas žaibas, tačiau Jogailos jis nesudegino – energija sūkuriu nubėgo ašmenimis, paversdama ginklą akinančia šviesos rykšte. Valdovas kirto kardu į priekį, nukreipdamas šią jėgą į artėjančią riterių sieną.
Melsva žaibo banga nuvilnijo žeme. Pirmieji ordino riterių gretų lankininkai ir kavalerija tiesiog išgaravo – jų plieniniai šarvai akimirksniu išsilydė nuo nežemiško karščio. Žirgai stojosi piestu, klykdami iš baimės, o riterių gretose kilo nevaldomas chaosas.
– Tai šėtono burtai! – kažkas sušuko riterių gretose, tačiau pagonių atsakas jau buvo čia pat.
Jogaila, vedamas dieviško įniršio, puolė į patį mūšio sūkurį. Kiekvienas jo kardo kirtis palikdavo ore švytintį pėdsaką. Plieniniai kryžiuočių skydai lūžo tarsi sausos šakos, o nukirstų priešų kraujas, vos palietęs Perkūno kardą, akimirksniu išgaruodavo su šnypštimu, maitindamas ginklo galią.
Maršalas Konradas, matydamas, kaip jo kariuomenė tirpsta, pats nukreipė žirgą link Jogailos. Jo akis akino baimė ir pyktis. Jis pakėlė sunkų dviašmenį kalaviją ir iš visų jėgų kirto Lietuvos valdovui.
Ašmenys susidūrė. Pasigirdo kurtinantis griaustinis. Konrado kalavijas subyrėjo į tūkstančius šukių. Kitą akimirką Perkūno kardas perskrodė maršalo krūtinės šarvus su tokiu lengvumu, tarsi tai būtų šilkas. Konradas nukrito ant žemės, jo akys sustingo, o aplink kūną dar kurį laiką žaidė mažos elektros iškrovos.
Likusieji gyvi ordino riteriai, apimti siaubo, metė ginklus ir pradėjo bėgti. Pirmasis mūšis buvo laimėtas per kelias minutes.
Jogaila nuleido kardą. Švytėjimas jo akyse užgeso, užleisdamas vietą giliam nuovargiui. Jis pažvelgė į savo rankas – jos drebėjo. Ant žemės gulėjo šimtai priešų kūnų, o ore tvyrojo ozono ir degėsių kvapas. Pagoniškojo dievo galia buvo tikra, tačiau Jogaila pajuto, kaip su kiekvienu šio kardo kirčiu kažkas giliai jo sieloje keičiasi... virsta kažkuo tamsiu ir negailestingu.
Šventojo Sosto šešėliai
Vatikano koridoriai skendėjo vėsioje tyloje, tačiau Popiežiaus privačiuose apartamentuose tvyrojo deginanti įtampa. Pro aukštus arkinius langus krito vėlyvos popietės saulės spinduliai, apšviesdami ant stalo išpiltą vašką ir ką tik gautą, skubotai užkoduotą laišką iš Ordino žemių šiaurėje.
Šventasis Tėvas, apsirengęs sniego baltumo drabužiais, sėdėjo giliai įsirėžęs į savo sostą. Jo veidas, paprastai ramus ir gailestingas, dabar atrodė tarsi iškaltas iš akmens. Priešais jį, prieblandoje, klūpėjo brolis sargybinis – vienintelis gyvas išlikęs iš maršalo Konrado žygio. Vyro rankos nevaldomai drebėjo, o ant dvasininko apdaro vis dar matėsi juodos, išdegusios dėmės.
– Žaibas iš giedro dangaus? Per kelias minutes sunaikintas avangardas? – Popiežiaus balsas buvo tylus, bet jame jautėsi artėjančios audros svoris. – Tu nori pasakyti, kad pagonių karalius valdo patį šėtoną?
– Ne šėtoną, Šventasis Tėve... – brolis sargybinis pakėlė akis, pilnas tikro, gyvuliško siaubo. – Tai buvo kažkas senesnio. Jų dievas. Perkūnas. Mačiau, kaip jo ašmenys išlydė mūsų geriausią plieną. Maršalas Konradas subyrėjo į pelenus. Žemė po jų kojomis giedojo prakeiksmus. Jei nesustabdysime šio kardo, Šiaurė bus prarasta amžiams.
Popiežius lėtai atsistojo. Jis priėjo prie sienos, ant kurios kabojo didžiulis, auksu kaustytas kryžius. Šviestuvų šviesoje jo akys sužibo šalta, fanatiška ugnimi.
– Pagonybė turėjo būti išrauta su šaknimis. Jei jie prikėlė savo stabus iš pelenų, mes atsakysime tuo pačiu. Bažnyčia turi ginklų, apie kuriuos paprasti mirtingieji pamiršo prieš tūkstantį metų.
Valdovas pasisuko į savo asmeninį sekretorių, stovėjusį šešėlyje prie durų:
– Pakvieskite Kardinolą Inkvizitorių. Ir liepkite atverti Vatikano požemių Slaptąjį archyvą. Laikas pažadinti Šventojo Londo ordiną.
Po valandos giliai po Šv. Petro bazilika, kur nepasiekdavo joks saulės spindulys, Popiežius ir trys aukščiausi kardinolai stovėjo prie masyvių geležinių durų, pažymėti septyniais užraktais. Už šių durų buvo saugomi relikvijos, kurios buvo laikomos per daug pavojingomis net pačiai Bažnyčiai.
Dvasininkams giedant lotyniškas maldas, durys atsivėrė su sunkiu dejavimu. Kambario centre, ant marmurinio pjedestalo, po storu krištolo gaubtu gulėjo ginklas, spindintis akinančia, balta, šalta šviesa. Tai buvo Šv. Mykolo Archangelo Ieškoti – ginklas, kuriuo, pasak legendų, buvo nublokštas pats Liuciferis. Šviesa, sklindanti iš jo, vertė šešėlius trauktis, o kambario ore tvyrojo tyro, stingdančio šalčio jausmas.
Šalia pjedestalo iš tamsos išniro vyras. Jo drabužiai buvo juodi, o veidą dengė sidabrinė kaukė be jokių bruožų. Tai buvo Šventojo Sosto budelis, bažnytinės magijos ir kovos meistras, kurio vardas buvo ištrintas iš visų metraščių.
– Tu gausi šį ginklą, – kreipėsi Popiežius į kaukėtąjį riterį. – Tu keliausi į Šiaurę. Surask pagonių karalių. Sulaužyk jo netikrą kardą ir parnešk man jo galvą. Šis karas nebėra dėl žemių ar aukso. Tai karas dėl sielų. Pagonių kraujas turi nuplauti jų nuodėmes.
Budelis priėjo prie pjedestalo, ištiesė ranką ir suėmė Archangelo ginklo rankeną. Kambaryje nuskambėjo tūkstančių angelų choras, susimaišęs su klyksmu. Šviesa apgaubė jo kūną, paversdama jį gyvu Šventosios ugnies įrankiu.
Tuo pat metu, tūkstančius kilometrų į šiaurę, savo palapinėje Jogaila staiga prabudo. Šalia lovos stovintis Perkūno kardas sušnypštė, o jo melsvos gyslos akimirksniu nusidažė kraujo raudonumu. Valdovas pajuto, kaip šaltas, mirtinas dvelksmas iš pietų pasiekė jo širdį. Vatikanas atsakė.
Kraujo kaina
Seni ąžuolai dejuote dejavo nuo artėjančios audros. Jogaila sėdėjo savo karo palapinėje, žvelgdamas į Perkūno kardą. Melsvos žaibo gyslos, anksčiau ramiai pulsavusios ašmenyse, dabar neramiai trūkčiojo, kaskart nusidažydamos perspėjančia, kraujo raudonumo šviesa. Ginklas jautė pavojų.
Sunkus palapinės audeklas prasvėrė ir į vidų įžengė Lizdeika. Vyriausiojo krivio veidas buvo išbalęs, o akys – gilios ir tamsios, pilnos nemigo naktų šešėlių. Jo balti drabužiai pabaigoje buvo ištepti pelenais ir žeme.
– Valdove, – dusliu balsu prabilo žynys. – Perkūno šventykloje aukurų ugnis nusidažė juodai. Žemė po mūsų kojomis virpa iš baimės. Vatikanas pažadino tai, kas tūkstantį metų buvo užrakinta giliausiuose Romos požemiuose.
Jogaila pakėlė akis. Jo balsas skambėjo pavargusiai, tačiau jame jau jautėsi ta pati šalta, nežemiška jėga, kurią jis įgijo mūšio lauke.
– Aš jaučiu juos, tėve. Šaltis iš pietų skverbiasi man iki kaulų smegenų. Kas artėja?
– Vatikano budelis, nešantis Šv. Mykolo Archangelo ginklą, – Lizdeika priėjo arčiau, jo rankos drebėjo. – Tai ne šiaip riteris. Tai gyvas bažnytinės magijos įrankis, sukurtas naikinti mūsų dievus. Jei jo šviesa palies tavo kardą, Perkūno jėga subyrės į šukes, o tu pats būsi sudegintas iki pelenų. Tavo pažado krauju ir pirmosios aukos nebeužtenka. Mums reikia stipresnės apsaugos.
– Ką aš turiu daryti? – Jogaila atsistojo, stipriai sugniauždamas kardo rankeną. – Aš pažadėjau savo kraują. Pažadėjau savo palikuonis.
Lizdeika akimirką tylėjo, jo žvilgsnis nukrypo į palapinės kampą, kur tamsiame šešėlyje stovėjo Vytautas, tyliai stebintis šį pokalbį. Žynys vėl atsisuko į valdovą, jo balsas tapo panašus į gyvatės šnypštimą.
– Perkūnas reikalauja gyvosios giminės kraujo aukos ant pagrindinio šventyklos altoriaus. Tam, kad aplink tave ir tavo kariuomenę iškiltų neperžengiama tamsos ir žaibų siena, turime paaukoti kažką, kas nešioja tą patį kraują, kaip ir tu. Kažką iš Gediminaičių dinastijos. Tik toks artimas kraujas sužadins tikrąjį dievo įniršį.
Palapinėje įsiviešpatavo mirtina, slegianti tyla. Jogaila lėtai pasuko galvą į savo pusbrolį Vytautą. Vytauto ranka akimirksniu nusileido ant jo paties kalavijo rankenos, o akys susiaurėjo iš pykčio ir pasirengimo kovai. Šventykloje duotas pažadas staiga virto mirtinais spąstais jų pačių šeimai.
– Tėve, – po ilgos tylos prabilo Jogaila, jo balsas buvo visiškai ramus, bet šiurpinančiai šaltas. – Tu nori pasakyti, kad pergalės kaina yra mano paties brolio ar pusbrolio gyvybė?
Lizdeika linktelėjo, išsitraukdamas tą patį aukojimo peilį, kurio ašmenys vis dar turėjo tamsių praėjusio ritualo žymių.
– Pasirinkimas tavo, valdove. Arba vienas iš jūsų guls ant altoriaus šią naktį, arba rytoj Vatikano šviesa pavers pelenais visą šią karalystę.
Išganytojo liepsnos
Jogailos ir Vytauto žvilgsniai susidūrė tarsi titnagai. Vytauto kalavijas jau buvo pusiau ištrauktas iš makščių, jo kūnas – įsitempęs kaip templė. Lizdeika stovėjo tarp jų, iškėlęs aukojimo peilį, laukdamas valdovo žodžio. Tačiau sprendimui laiko neliko.
Staiga žemė po jų kojomis smarkiai sutrūkčiojo, bet tai nebuvo pagonių dievo judesys. Pro palapinės audeklą prasiveržė ne natūrali šviesa, o akinantis, baltas spindulys, akimirksniu pavertęs storus kailius ir audeklus pelenais. Palapinė virš jų galvų tiesiog išgaravo.
– Jie čia, – sušnypštė Lizdeika, krisdamas ant žemės ir dengdamasis akis nuo sprogusios šviesos.
Lietuvių stovykloje virė tikras pragaras. Kariai klykė ne iš pykčio, o iš skausmo – balta, šalta šviesa, sklindanti iš nakties tamsos, akino ir degino pagonių odą. Miško tankmėje, apsuptas mirtinos tylos, lėtai žingsniavo Vatikano budelis. Jo sidabrinė kaukė atspindėjo liepsnojančią stovyklą, o rankoje jis gniaužė Šv. Mykolo Archangelo ginklą – ilgą, švytinčią ietį-kardą, kurios ašmenys palikdavo ore išdegintus šviesos takus.
Kiekvienas pagonių karys, kuris bandė prie jo prisiartinti, akimirksniu virto pelenų krūva, net nespėjęs pakelti kirvio.
– Pagone! – Vatikano budelio balsas nuskambėjo ne kaip žmogaus, o kaip aidintis choras gilioje katedroje. – Tavo nuodėmės pasiekė Šventąjį Sostą. Tavo netikras dievas bus nublokštas atgal į tamsą!
Jogaila pajuto, kaip Perkūno kardas jo rankoje pradėjo nevaldomai vibruoti. Melsvos gyslos ašmenyse įkaitusios virto ryškiai raudonomis – ginklas klykė iš įniršio ir baimės, jausdamas savo senąjį priešą. Valdovo akys vėl prarado vyzdžius, jas užliejo tamsi, audringa jėga, o plaukai pasišiaušė nuo ore tvyrančios elektros įtampos.
– Vytautai! – suriko Jogaila, stengdamasis perrėkti dangiškos šviesos sukelto vėjo ūžesį. – Ritualas baigtas! Jei neišgyvensime šią naktį, nebus ką valdyti! Gynybai!
Vytautas, supratęs, kad pusbrolių vaidai dabar reikštų abiejų mirtį, akimirksniu puolė į šoną. Jo kalavijas sužibo paprasto plieno šviesa, kai jis surinko likusius gyvus asmeninės sargybos vyrus, kad apsuptų budelį iš flangų ir atitrauktų jo dėmesį.
Jogaila žengė į priekį, iškėlęs Perkūno kardą. Su kiekvienu jo žingsniu iš dangaus krito smulkūs žaibai, smogdami į žemę aplink jį ir kurdami tamsių dūmų uždangą.
Budelis pastebėjo Lietuvos valdovą. Jis pakėlė Archangelo ginklą ir nukreipė jį tiesiai į Jogailos širdį. Akinantis baltos šviesos spindulys išsiveržė iš Vatikano ginklo. Jogaila instinktyviai užsidengė Perkūno kardu, priimdamas smūgį tiesiai ant mistinių ašmenų.
Pasigirdo toks kurtinantis sprogimas, kad aplinkiniai šimtamečiai ąžuolai lūžo pusiau. Dviejų pasaulių, dviejų jėgų – krikščioniškosios šviesos ir pagoniškojo žaibo – susidūrimas sukūrė uraganą, kuris pradėjo draskyti viską aplinkui. Jogaila buvo nublokštas kelis žingsnius atgal, jo rankos smulkiai drebėjo, o ant kardo ašmenų atsirado pirmoji gili, juoda įskala. Šv. Mykolo ginklas buvo stipresnis, nei tikėjosi Lizdeika.
Budelis lėtai artėjo per dūmus, jo sidabrinė kaukė buvo visiškai arti.
– Tavo dievas tave paliko, karaliau, – sušnypštė budelis, keldamas ginklą galutiniam kirtimui.
Žynio auka
Švytinti Archangelo ginklo geležtė jau skriejo žemyn, pasiruošusi perskrosti Jogailos krūtinę ir užgesinti pagoniškos Lietuvos viltį amžiams. Baltas šviesos karštis degino valdovo veidą, o Perkūno kardas jo rankoje aimanavo, nepajėgdamas atlaikyti dangiškojo puolimo. Jogaila buvo pernelyg išsekęs, kad išvengtų smūgio.
Tačiau likus minutei iki mirtino kirčio, tarp budelio ir Lietuvos valdovo iš tamsos išniro balta figūra. Tai buvo Lizdeika.
Vyriausiasis krivis nepasidavė baimei. Jo veidas, nusėtas pelenais, buvo visiškai ramus. Jis plačiai išskėtė rankas, priimdamas visą Šv. Mykolo ginklo smūgį tiesiai į savo krūtinę.
– Už tave, Perkūne! Už laisvą Šiaurę! – sušuko žynys, o jo balsas aidu nuskambėjo per liepsnojantį mišką.
Akinanti šventoji ugnis perskrodė Lizdeikos kūną. Tai nebuvo paprastas sužeidimas – dangiškoji šviesa degino pačią jo sielą, tačiau žynys savo rankomis tvirtai sugriebė už budelio ginklo ašmenų, neleisdamas jam atsitraukti. Jo karštas, Vyriausiojo krivio kraujas srautu pasipylė ant išdegusios žemės ir tiesiai ant netoliese gulinčio Perkūno kardo.
Tą pačią akimirką, kai Lizdeikos kraujas palietė tamsų plieną, įvyko tai, ko Vatikano budelis nenumatė. Žynio auka buvo pati tyriausia ir galingiausia įmanoma išpirka.
Juoda įskala ant Perkūno kardo akimirksniu užsitraukė. Iš kardo ašmenų išsiveržė nebe smulkios melsvos gyslos, o tirštas, kraujo raudonumo ir juodų žaibų sūkurys. Dievas gavo savo aukščiausią auką, ir jo įniršis tapo nevaldomas. Žemė aplink stovyklą pradėjo skeldėti, o iš dangaus tiesiai į Jogailą smogė toks galingas griaustinis, kad net Vatikano šviesa akimirkai prislopo.
Lizdeikos kūnas virto pelenais ir dingo vėjuje, palikdamas tik pajuodusį aukojimo peilį, tačiau jo auka atvėrė vartus tikrajai dievo jėgai.
Jogaila, pajutęs į jo gyslas plūstančią nežemišką jėgą, pakilo nuo žemės. Jo akys dabar švietė ne baltai, o kraujo raudonumu, o aplink jo kūną sukosi žaibų šarvai. Jis sugriebė atgimusį Perkūno kardą abiem rankomis ir iš visų jėgų kirto nustėrusiam Vatikano budeliui.
– Už krivį! – staugė Jogaila, ir jo balsu rėkė tūkstančiai senųjų miško dvasių.
Ašmenys susidūrė. Šv. Mykolo Archangelo ginklas, tūkstantį metų laikytas neįveikiamu, po šio pagoniško įniršio smūgio neatlaikė. Krištolinis ginklo spindesys sutrūkinėjo ir su kurtinančiu stiklo dūžio garsu subyrėjo į tūkstančius šukių. Perkūno kardas nenumaldomai skriejo toliau ir perskrodė sidabrinę budelio kaukę pusiau.
Iš po kaukės neišsiliejo kraujas – tik senų, pelėsiais dvelkiančių Vatikano dulkų ir šventosios ugnies likučių debesis. Budelio kūnas subyrėjo, o dangiškoji šviesa, ką tik terorizavusi stovyklą, išsisklaidė nakties tamsumoje.
Miške vėl įsiviešpatavo tyla. Likę gyvi lietuvių kariai ir iš šešėlių išniręs Vytautas pagarbiai ir su baime žiūrėjo į Jogailą. Valdovas stovėjo vidury pelenų, sunkiai kvėpuodamas. Jis nugalėjo Vatikano baisiausią ginklą, tačiau Lizdeikos nebebuvo. Pagonių bažnyčia neteko savo dvasinio tėvo, o Jogaila liko vienas su kardu, kuris dabar reikalavo dar daugiau tamsos.
Europos geležis
Vatikano Slaptojo archyvo gilumoje sudužo krištolinis gaubtas. Tuo pačiu metu Šv. Petro bazilikos varpai pradėjo skambėti patys, be jokių varpininkų rankų – jų žemas, gedulingas aidas ritosi per septynias Romos kalvas, sėdami nerimą miesto gyventojų širdyse.
Popiežius stovėjo prie savo stalo, rankose gniauždamas sudužusią Šv. Mykolo Archangelo ginklo skeveldrą. Ją dvasininkai rado ant altoriaus, kur kadaise gulėjo neįveikiama relikvija. Ji buvo šalta ir pajuodusi nuo pagoniško žaibo karščio. Šventojo Sosto ginklas buvo sunaikintas. Budelis virto dulkėmis.
– Tai nebe erezija, – Popiežiaus balsas drebėjo iš įniršio, kai jis atsigręžė į susirinkusius kardinolus ir Europos pasiuntinius. – Tai šėtono sostas šiaurėje. Pagonių karalius metė iššūkį pačiam dangui ir nužudė mūsų Šventąjį kankinį. Jei nesutrypsime šios gyvatės dabar, rytoj jų žaibai degins Romos bažnyčias.
ą pačią dieną iš Vatikano išjojo šimtai pasiuntinių į visus krikščioniškojo pasaulio kampelius. Popiežius pasirašė bulę, kurios Europa nematė šimtmečius – Didžiojo Visuotinio Kryžiaus žygio paskelbimą. Krikščionių valdovams buvo pažadėtas visiškas nuodėmių atleidimas, o žemės šiaurėje – atiduotos draskyti tiems, kas pakels kalaviją prieš pagonis.
Atsakas buvo žaibiškas. Žinia apie pagonių demonišką karalių ir sudužusį Vatikano ginklą sužadino ir baimę, ir fanatišką įniršį. Šventosios Romos imperijos imperatorius surinko savo sunkiąją kavaleriją – tūkstančius plienu kaustytų riterių, pasirengusių paversti Lietuvos miškus pelenais. Prancūzijos ir Anglijos karaliai, laikinai pamiršę savo tarpusavio karus, pasiuntė geriausius lankininkus ir samdinių armijas. Kryžiuočių ir Livonijos ordinai mobilizavo kiekvieną vyrą, sugebantį nulaikyti ginklą, paversdami Marienburgo pilį milžiniška karine stovykla. Vakarų Europos geležinė lavina pajudėjo. Šimtai tūkstančių karių, nešini vėliavomis su raudonais kryžiais, žygiavo link baltų žemių sienų. Tai buvo nebe vietinis konfliktas dėl teritorijų – tai buvo visos Europos karas prieš vieną karalystę, kuri išdrįso sugrąžinti senuosius dievus.
Tuo metu Lietuvoje, ant piliakalnio, Jogaila ir Vytautas stebėjo horizontą. Perkūno kardas, pasisotinęs Lizdeikos krauju, dabar ramiai ilsėjosi prie Jogailos šono, tačiau jo juodi ir raudoni žaibai nenumaldomai pulsavo, jausdami, kad artėja didžiausia plieno ir kraujo audra istorijoje.
– Jie ateina, pusbroli, – tyliai prabilo Vytautas, žiūrėdamas į tolyje kylančias dulkes nuo pirmųjų ordino žvalgų žirgų. – Visa Europa žygiuoja prieš mus.
Jogaila lėtai uždėjo ranką ant kardo rankenos, jo akys sužibo kraujo raudonumu.
– Teateina. Jų kraujas pagirdys mūsų ąžuolus. Perkūnas nori aukų, ir Europa jas atsiunčia.