Tarp Dviejų Erdvių. Trečias skyrius.

Trečias skyrius


Vis dar stipriai apdujęs nuo ramybės vakcinos poveikio, Žudimantas klausėsi vis tų užknisančių Ropės rekomendacijų, kurios skambėjo jo galvoje it koks aidas. Jo sąmonė jau buvo atblokuota. Bent jau iki tokio lygio, kad galėtų pats užsidėti batus. Tą Žudimantas darė sėkmingai sėdėdamas koridoriuje ant betoninių grindų. Tam, kad būtų kuo mažiau sunaudota pasaulinių išteklių, vyriausybė nusprendė, kad koridoriuose ant betoninių grindų negali būti uždėta jokių pagražinimų ar termoizoliacinių medžiagų. Viskas vardan gamtos. Kartą Žudimantas pagalvojo, jog sekantis taupymo žingsnis bus žengtas dar drastiškiau. Bus kambariuose tik plikos betoninės sienos, kur palubėse kabos ant laidų blausiai šviečianti elektros lemputė, o vietoje lovos bus tiesiog numestas geras glėbis šiaudų. Storesniam žmogui bus priskirta daugiau šiaudų, plonesniam mažiau. Iš karto po šios minties Ropė išdygo jam virš galvos ir pasakė griežtą įspėjimą, kad daugiau taip niekinant šalies valdžią negalvotų. Antraip bus blogos pasekmės. Tą kartą Žudimantas burbtelėjo tyliai sau po nosimi, kad blogiau turbūt ir negalėtų būti. Kitą dieną jis gavo pranešimą, kad jam bus sumažinti kassavaitiniai kreditai. Vietoje šimto aštuoniasdešimt gaudinės šimtą septyniasdešimt devynis.
Šiaip ne taip užsidėjęs dešinį batą, Žudimantas ėmėsi kairiojo, kuris, kaip ir dešinys, buvo stipriai nudilęs ir apiplyšęs daugybėje vietų. Batų padai buvo kiauri, todėl pliaupiant lietui pro juos nuolatos sunkėsi vanduo. Taipogi  šitie pseudo sportiniai bateliai dar ir stipriai dvokė. Tačiau Žudimantas viso to nematė ir neužuodė, nes virtualios realybės akiniai, kuriuos jis dabar buvo užsidėjęs, rodė, kad sportbačiai yra naujut naujutėliai, o išmanusis lustas, esantis  jo galvoje, blokavo smegenų dalį, kuri buvo atsakinga už kvapus. Todėl Žudimantas visada save matė dėvint naujus drabužius ir avalynę, ir jokios smarvės, sklindančios nuo jo paties, niekada neužuodė.

Tik apsiavęs batus, iš karto išgirdo Ropės rekomendaciją nusibraukti sau nuo lūpų tysančią beveik iki krūtinės seilę. Pastaroji veikė tarsi indikatorius, jog asmuo yra paveiktas ramybės vakcinos.
Žudimantas dėvėjo baltą, ploną kombinezoną, ant kurio priekio ir nugaros buvo po didelį juodą skaičių 4. Praeitą savaitę jis dėvėjo kombinezoną su skaičiumi 5. Ką šitie skaičiai reiškė, jis nežinojo. Žudimantas uždaręs ir užrakinęs laukines duris atsigręžė į gatvę, kuri vedė miesto centro link, ir išsyk išvydo akį kerintį vaizdą. Gatvė buvo pilnutėlė įvairiausiai apsirengusių žmonių. Čia, žiūrėk, hipiai su gėlių vainikais ant galvų eina pasipuošę, rankose laikydami gitaras ir dainuodami apie pasaulio taiką. Tamsiai apsirengę gotai, kurie, rodos, yra nuolatos budėjimo režime dėl išvykos į laidotuves. Akį traukiantys keistieji steampunk atstovai, kurie tuoj kokį nors portalą į kitą pasaulį išras. Prie sankryžos stovintys krišnaitai dalina skrajutes susiraukusiems vairuotojams.
Gatvė buvo pilnutėlė veiksmo. Tai jam labai patiko. Žudimantas pakėlė galvą į viršų ir pamatė skaisčiai šviečiančią saulę. Danguje nebuvo nė debesėlio. Jo ausis pasiekė pasakiško skambesio nuostabus paukščių čiulbėjimas. O tik žengęs ant pėsčiųjų tako, jis išvydo netoliese augančias didžialapes, aukštastiebes violetines Marso tulpes. Žudimantas negalėjo jomis atsigrožėti, kaip ir visa šita nuostabia Megabaito miesto aplinka.
– Nagi, einame, turime suspėti į savęs atradimo kursus, – paragino jį Ropė.
– Čia per daug gražu, kad eičiau toliau, – tarė Žudimantas ir taip dar praspoksojo keletą minučių į marsietiškas tulpes. Seilėms nutįsus vos ne iki kelių, vėl išgirdo Ropės rekomendaciją jas nusivalyti.
Kažkiek jau mažiau veikiamas vaistų, jis atsigręžė atgal į namą, kuriame gyveno. Tai buvo baroko stiliaus, šviesiai mėlyna pasteline spalva nudažytas keturių aukštų pastatas dideliais langais.
– Ropė?
– Taip.
– Aš gyvenu pirmame aukšte. O kas gyvena virš manęs?
– Virš tavęs gyvena astronomas Visgirdas, kuris dirba naktimis, o dienomis miega. Todėl kai grįšime, pasistenk netriukšmauti, tam kad jis galėtų prieš darbą gerai pailsėti, – ramiu balsu aiškino Ropė savo prižiūrimam asmeniui. Ji visada sakė tik tai, kas yra liepta sakyti. Nesukeliant noro toliau ko nors jos klausinėti.
Tuo tarpu viskuo patenkintas Žudimantas žingsniavo idealiai sutvarkytomis Megabaito miesto gatvėmis. Praėjęs nuostabiais gėlynais išpuoštas senamiesčio gatves, jis įžengė į miesto centrą, kuriame stūksojo kilometriniai įvairiausių formų, blizgantys stikliniai dangoraižiai. Žudimantui Ropė yra sakiusi, kad pusė šių dangoraižių priklauso Megaskem korporacijai, kuri visomis įmanomomis priemonėmis rūpinasi visos žmonijos geresniu rytojumi. O tam, kad geriau sektųsi, Megaskem korporacija bendradarbiauja su beveik viso pasaulio vyriausybėmis. Jo akį patraukė bemaž dviejų kilometrų aukščio, siauras, į visas puses it koks želė gabaliukas linguojantis dangoraižis.
– Kas tai? Praeitą kartą čia jo lyg ir nebuvo? – garsiai pasakė Žudimantas ir jau buvo bepradedąs nusiimti virtualios realybės akinius, bet Ropė staigiai pasiuntė signalą į jo galvoje esantį išmanųjį lustą, ir pastarasis per akimirką atjungė Žudimanto sąmonę. Vėl vargšelis stovėjo stiklinėmis akimis ir bereikšmiu žvilgsniu, it kokia daržovė, Megabaito miesto centre.
Tuo tarpu Ropė susisiekė su dirbtiniui intelektui skirtu pagalbos centru. Per šifruotą kodą gavo nurodymą laikyti savo globojamą asmenį su aptemdyta sąmone, iki kol atvyks pagalbos robotai. Dažniausiai šie tvarkdariai atskrenda vos per keletą minučių. Mieste, kur virš kilometrinių dangoraižių yra kelios dešimtys oro greitkelių, kuriais skrieja milijonai oromobilių, ir tarp pastatų tiesiog nardo tūkstančiai įvairiausių dydžių dronų, tvarka turi būti užtikrinta pasitelkus tūkstančius robotų policininkų ir su be galo griežtais įstatymais. Antraip viskas išvirs į niekad nesibaigiantį chaosą, miesto griuvėsių apsuptį.
Kai Žudimantui nebūdavo aptemdyta sąmonė, jis mėgdavo ateiti į miesto centrą ir, atsisėdęs ant suoliuko, užversdavo galvą į viršų bei stebėdavo visą šią technologijų mišrainę. Dėl miesto valdymo sudėtingumo žmonės į pagalbą pasitelkė dirbtinį intelektą bei įvairiausią robotiką.
Kartą Žudimantas prieš einant miegoti savęs mintyse paklausė: kodėl jis niekada nėra skridęs oro taksi ar važiavęs miesto metro?
Po keleto sekundžių jis galvoje pajuto kažką panašaus į elektros iškrovą, nuo kurios taip stipriai apsvaigo galva, jog jis gulėjo ant grindų keletą minučių, negebėdamas atsikelti.
Kitais kartais, kai Žudimantas bandydavo galvoti apie mieste esantį transportą, jam klaikiai pradėdavo skaudėti galvą. Todėl dažniausiai jis stengėsi galvoti apie ką nors kitką.
Ir štai už kelių minučių atskrido maždaug metro ilgio robotas, panašus į vabzdį. Jo korpusas buvo stipriai subraižytas ir matėsi, kad laikas nuo laiko jis buvo perdažomas vis skirtinga spalva. Dabartinė spalva buvo juoda. Pažeistose vietose galėjai pamatyti pilką, rudą bei raudoną spalvas. Jis tik apglėbė savo aštuoniomis kojomis į visas puses svirduliuojantį ir apsiseilėjusį Žudimantą ir elektriniams varikliams suūžus pakilo į orą. Robotas vabzdys su savo gyvuoju kroviniu skrido link dviaukščio, belangio, cilindro formos betoninio pastato, teturinčio vieną, pačiame viršuje, kvadratinę, maždaug penkių metrų pločio ir aukščio angą. Pakeliui jis prasilenkė su geru tuzinu tokių pačių robotų kaip ir jis, gabenančių irgi stipriai apsvaigintus žmones, irgi dėvinčius tokius pat baltus kombinezonus su dideliais juodais numeriais kaip ir Žudimantas. Vargšeliai turbūt irgi per virtualios realybės akinius mato save prabangiai apsirėdžiusius.

Įskridęs į pastato vidų, robo vabzdys sustojo ties patikros punktu ir buvo nuodugniai nuskenuotas. Po šios trumpos, bet svarbios procedūros Žudimantas buvo nuskraidintas į blausiai geltona neonine spalva apšviestą milžinišką patalpą, kurioje buvo sustatyta dešimt eilių ligoninės tipo lovų. Kiekvienoje eilėje buvo po penkiasdešimt lovų, prie kurių buvo po robotinę ranką ir virtualios realybės baltą šalmą. Beveik visos lovos buvo užpildytos žmonėmis, kurie nejudėjo ir neskleidė jokio garso. Vieninteliai garso šaltiniai buvo robotų vabzdžių skleidžiami elektros variklių bei skraidymo menčių garsai. Jie, it kokios bitės darbininkės, tai atgabendavo apsvaigintus ir nieko nesuvokiančius žmones, tai juos išgabendavo.
Žudimantą į lovą paguldęs robo vabzdys atliko savo funkciją ir išskrido toliau vykdyti naujų užduočių. Tuo tarpu robo ranka uždėjo savo naujam klientui virtualios realybės šalmą  ant galvos, bei įstatė kateterį į dešinę ranką, pro kurį pradėjo pumpuoti kažkokį tamsiai pilkos spalvos marmalą, kurio viduje buvo šimtai tūkstančių nano robotų, skirtų pakeisti nebeveikiančius ar kaip nors iš organizmo pašalintus jų kolegas.

Netrukus Žudimanto kūna ėmė purtyti konvulcijos. Ko norėti, juk prieš jo valią jam suleido neaiškaus marmalo. Gretimai jo gulėjas į penktą dešimtį įkopes, apkūnus plikas ir barzdotas vyras, ant kurio balto kombenezono buvo priklijuotas skaičius 8, staiga pašoko nuo savosios lovos ir rėkdamas nusiplėšė virtualios realybės šalma sau nuo galvos, bei su įniršiu sviedė jį ant žemės. Išsitraukęs iš savo dešinės rankos kateterį jis su pasibjaurėjimu  veide žvelgė į šia vieta ir pradėjo garsiai šaukti.
- Viskas čia yra netikra!!! Atsibuskite!!! Robotai mus žudo!!! Jie tiesiog mus sunaikins!!!
Tai išrėkes dručkis su pykčio perkreiptu veidu apvertė lovą kurioje katik pats buvo zombinamas ir pribėgo prie lovos kurioje gulėjo liesas kaulėtas jaunuolis. Nuėmės nuo jo galvos šalmą ir ištraukęs iš rankos kateterį jis ėmė  įnirtingai jaunuolį purtyti ir švelniai delnais daužyti jam per skruostus bandydamas prabudinti.
-Pabusk!!! Jie mus visus sunaikins!!! Pabusk!!!
Supratęs kad nieko nesigaus, dručkis pasileido tekinas bėgti tarp lovų eilių iš šios velnio irštvos. Bet visos jo pastangos buvo bergždžios, nes vienas iš robotų prižiūrėtojų priskridęs jam iš už nugaros prisijungė prie jo smegenyse esančio išmaniojo lusto ir bandė aktyvuoti sąmonės atjungimo funkcija. Tačiau nepavyko. Matyt kažkoks smulkus gedimas esantis luste neleido to padaryti.
Robo vabždžiui nieko daugiau neliko, tik kaip išmanejame luste aktyvuoti funkcija pavadinimu,, Migrena“. Tai padarius nepaklusnusis asmuo staiga nustojo bėgti ir abiejomis rankomis susigriebė sau už galvos, purtydamas ją į šonus ir rėkdamas su tokia agonija, lyg kas bandytų jį perplėšti per puse. Dručkiui galvos skausmas buvo toks nepakelemas, jog jis net suklupo ant kelių ir pradėjo vemti. To pakako robotui priskristi pakankamai arti, kad galėtų suleisti ramybės vakcina tiesiai į sprandą. Po keleto sekundžių maištininkas buvo sutramdytas ir nugabentas prižiūrėtojo atgal į lovą. Netrukus vėl visa patalpa nurimo nuo nepageidaujamo triukšmo ir girdėjosi tik robotų elektrinių  variklių zyzimas. Kol vyko visas neplanuotas  veiksmas Žudimanto zombinimo sesija jau buvo prasidėjusi. Jis visas apspanges nieko nesuvokdamas žiūrėjo stiklinėmis akimis į virtualios realybės šalme rodomus vaizdus ir klausėsi kažko panašaus į paklusnumo mantras. Tuo tarpu per kateterį į jo kraujo sistema subėginėjo paskutiniai nano robotai, kuriuos plačioji masė vadino robo žiurkėmis. Pavadinimas prilipo kai žmonės susiprato jog nano robotai nėra naudojami  tik mediciniais tikslias. Tiesiog niekam nepatinka kai jų slapta yra klausomasi ar dar nežine kas daroma be jų sutikimo