Sugrįžimas. Juodieji raganiai-2

Ua, Vuba, Agnitas, Jilima ir Tolis lėkė šuoliais. Varė žirgus negailėdami. Juos kažkas vijosi. Būtent KAŽKAS. Nematyti nieko, prieš ką raganiai galėtų sustoti ir kovoti. Tiesiog aplinkui buvo tamsus eglynas, kuriame kažkas šnypštė, knerkė, lojo, gargaliavo, klykė, girdėti žirgų kanopų kaukšėjimas. Ir nors nebuvo vėjo, aukšti tvirti medžiai linko, traškėjo, šakos blaškėsi į visas puses, lūžinėjo garsiai traškėdamos. Į raganius lėkė kankorėžiai ir šakų atplaišos. O kelias po žirgų kanopomis rangėsi tarsi gyvas.
Prieš įjojant į tą prakeiktą eglyną nieko blogo nepajuto. Keliukas buvo mielas, ramiai vingiavo tarp didingų medžių. Ir raganiai kinknojo snausdami. Buvo pavargę. Vakar purškė įkyrus šaltas lietus. Kartais nušniokšdavo stipriau. Ir visą laiką pūtė bjaurus šiaurinis vėjas. Pakeliui nebuvo jokio kaimelio ar vienkiemio. Net šieno kaugių. Reikėjo tenkintis apsiaustais. Žinoma, tai buvo puiki apsauga. Tačiau nepakankama tokį ilgą laiką. Be to, raganiai prastai išsimiegojo. Kad ir įpratę prie bet kokių sąlygų, turėjo kentėti bjaurų orą, naktį pasipylusius žaibus ir griaustinį. O kur dar šioks toks nerimas dėl nematomo priešo. Gerai, kad ryte debesys išsisklaidė, nušvito saulė. Tapo kiek šilčiau. Nurimo ir vėjas.
Ir štai. Vos įjojus į eglyną prasidėjo velniava. Ir raganiai varė žirgus negailėdami. O eglyno galo nebuvo matyti.
Staiga pirma jojusi Vuba pakėlė ranką, nurodydama sustoti, ir pati staigiai sustabdė žirgą. Sustojo ir kiti.
- Kas?! – nervingai šūktelėjo Agnitas. – Nešdinamės iš čia!
- Ne! – griežtai pasakė Vuba. – Man atrodo, mes be reikalo čia lekiam lyg akis išdegę.
Pro šalį pralėkė didžiulė eglės šaka ir keletas kankorėžių. Vuba vos spėjo pasilenkti, tačiau tęsė toliau:
- Mus tik gąsdina! Tikrai! Jei būtų norėję padaryti ką blogo, būtų užpuolę. Juk nesiceremonijo su tais keturiais…
- Gal ji ir teisi, - susimąstė Tolis.
- O ką, jei mes pultume? – paklausė Ua.
- Ir ką ruošiesi pulti? – nusišaipė Tolis. – Su eglėm kariausi?
- Gal ji teisi, - mestelėjo Vuba, kalaviju perkirsdama į ją lekiančią didžiulę eglės šaką.
Ir raganiai lėtai patraukė pirmyn, atidžiai žvalgydamiesi aplink.
Po akimirkos būreliui virš galvos kažkas sprogo ir dangus užtemo. Ir tapo tamsu nors į akį durk. Ir tada… Tada viskas nurimo, nušvito saulutė, o eglynas staiga baigėsi. Raganiai išjojo į mielą laukymę ir nulipo nuo žirgų.
- Na? Ir ką pasakysit? – paklausė Vuba.
- Pasakysiu, kad nieko nesuprantu, - burbtelėjo Ua.
- Atrodo, kad mus tikrai tik gąsdino, - konstatavo Tolis. – Bet jei gąsdina, tai turi būti ir gąsdintojas. O ko jis nori? Ir kodėl keturiems baigėsi mirtimi? O mums, bent jau kol kas, ne?
- Nepatinka man priešas kurio nematau, - piktai metė Jilima.
- O kam patinka? – burbtelėjo Vuba. – Jojam. Nėra čia ko stypsoti.


- Šarėli, - po poros dienų mes dingstam.
- Kur?
- O kad žinočiau…
- Tai jei nežinai…
- Žinau vieną dalyką: turime išvykti.
- Reikia tai reikia. Man kas? Aš nuo tavęs visiškai priklausomas. Tai darysiu kaip liepsi. O kaip Sapa Gražioji ir jos sūnus?
- Galai jos nematė! Pabodo man rūmai. Kita vertus, jiems jau niekas nebegresia.
- O kada jai pasakysi?
- Niekada. Dingsim tyliai.
- Lyg ir negražu. Gerai čia gyvenom. Algą gerą gavom.
- Oi, be tos algos ramiai būčiau išgyvenus.
- Na, taip. Tai kada ir kur?
- Nežinau. Būk pasiruošęs. O kur… Gal dar kokią žinutę gausiu. Tikiuosi…
- Ir kas gi tau tą žinutę atsiųs?
- Nustok klausinėti! – supyko Žaižara.
- Oi! Nesiusk taip. Aš gi nekaltas, kad tu turi problemų.
- Mes turim problemų, mielasis. Kita vertus, tu irgi esi mano problema.
- Tai palik mane! - įsižeidė Šarėlis.
- Jei galėčiau, tai ir palikčiau! Negaliu! Kažkas už mane nusprendė, kad turiu su tavim tampytis. Ir su tuo Sapos Gražiosios kūdikiu. Ir nesuk man galvos! Daryk ką liepiamas!
Šarėlis gūžtelėjo pečiais ir išėjo šiek tiek įsižeidęs. O Žaižara liko siusti viena. Tiesa, greit ir nurimo. Nebuvo laiko nei pykti, nei dejuoti. Reikėjo ruoštis kelionei. Ir ji ėmė rūpintis praktiškais dalykais. Todėl išjojo į miestą.
Besistumdydama turguje, kur pirko produktus kelionei, galvoje vėl išgirdo Šark Kialos balsą:
- Ordinas ieško tavęs.
- Irgi mat naujiena! – prunkštelėjo Žaižara mintyse.
- Nepurkštauk. Jiems nori sutrukdyti. Bet ne tave saugo. Kažką kitą.
- Ką?
- Nežinau. Nesugebu to trukdytojo nutverti. Na, nežinau kas jis.
- Ar… jie žino kur aš?
Žaižara išėjo iš turgaus ir atsisėdo aikštėje po medžiu.
- Žino. Purkšna pasakė.
- Ką ji čia veikė?
- Nežinau. Tai jūsų kažkokie reikalai. Žinau tik esmę. Bet čia tik šiaip. Nueisi pas orakulę Asivą. Ji pasakys ką daryti toliau.
- Kur ta orakulė?
Tyla.
- Ei, kur man eiti?
Nieko. “Vargeli tu mano, pasakė kažką ir dingo. Na, dėkui ir už tai. ”
Žaižara pakėlė galvą ir pamatė šalia ramiai pritūpusį Tunį su produktų krepšiais.
- Tuni, dumk į rūmus ir pakviesk Šarėlį. Pasakyk, kad turi paimt krepšius. O aš dar turiu reikalų mieste.
Tunis linktelėjo ir nulėkė. Tik kulnai švytavo. O Žaižara liko sunkia širdim. Kur dabar tos orakulės ieškoti? Nebuvo girdėjus, kad Marape būtų koks orakulas. Bet, logiškai galvojant, mieste orakulai ir negyvena. Reikia nuošalios vietos.
Žaižara sunkiai atsiduso ir apsižvalgė. Pro šalį pėdino kažkokia keista žmogysta. Ir neaiškaus jausmo pastūmėta prišoko prie jos.
- Ei! Palauk! Noriu paklausti.
- Ponia…
- Gal girdėjai, kur galiu rasti orakulę Asivą?
- Ar tą keistą moteriškę, kuri pasakoja visokius niekus apie ateitį?
- Tą pačią. Žinai?
- Na, sutikęs nebuvau. Sako, kad gyvena rytuose. Ten toks nemalonus miškas ir didelė ola. Tai gal ten…
- Ačiū, - ištiesė auksiną.
- Ką čia. Tau ačiū, ponia…
Ir nukiūtino įbedusi žvilgsnį žemėn. O Žaižara taip ir nesuprato vyras tai ar moteris. Ragana vėl atsisėdo ir ėmė laukti Šarėlio.
Atidavusi krepšius, pasiėmė žirgą iš smuklės ir nujojo pro rytinį priemiestį.
Palikusi miestą sustojo ir ėmė dairytis. Toli prie horizonto lyg ir buvo matyti miškas. Tai ir patraukė ten. Bet kuo toliau jojo, tuo toliau, rodos, traukėsi miškas. Taip raganą užklupo naktis. Teko sustoti nakvynės. Įlindo į šieno kaugę pakelėj, keikdama save, kad išlėkė kaip akis išdegus. Nė maisto nepasiėmė, nei gerti. O pakeliui nebuvo jokios nė nušiurusios sodybos.
Ryte prastai išsimiegojusi, alkana ir troškulio kankinama patraukė pirmyn. Visa laimė, kad pajojusi galiuką rado skaidrų upelį. Sočiai atsigėrusi pasijuto geriau. Ir vėl patraukė į kelią. Jojo ir jojo ir jojo… Ir galiausiai popiet miškas ėmė artėti. O vakare pasiekė ir patį mišką.
Tiesa, priartėjus miškas jau nebeatrodė panašus į mišką. Kažkokių sausų šakų brūzgynas. Kelias pamažu virto siauru takeliu. Aplinkui burbuliavo pelkė, nuo kurios sklido baisus dvokas. O tose sausose šakose kažkas šnypštė ir cypsėjo.
Žaižarai, nors ir mačiusiai visokių keistenybių ir baisybių, buvo kiek nejauku.
Galiausiai pasiekė olą, kurią pastebėjo tik todėl, kad aplinkui skraidė spiečiai jonvabalių. Žaižara nulipo nuo žirgo ir patraukė į olą. Aplinkui, nušviesdami kelią, ir čia zujo jonvabaliai. Pamaži nutilo tie nemalonūs garsai. Į šnerves nebelindo baisus dvokas. O dar po kurio laiko priešaky ėmė matytis šviesa. Jonvabalių sumažėjo. Ir galiausiai jie dingo visai. Raganą pasiekė maloni šiluma ir maisto kvapas. Ir ji paspartino žingsnį.
Ją pasitiko jauna mergina:
- Sveika atvykusi, Amazone. Orakulė tavęs laukia. Užeik. Žirgą aš paimsiu.
- Ačiū, - išspaudė ir patraukė toliau.
Greitai įžengė į kukliai, tačiau praktiškai apstatytą kambarį. Nė už ką nebūtum pagalvojęs,  kad šis kambarys įrengtas oloje. Degė daugybė žvakių, prie galinės sienos maloniai spragsėjo židinys. Vidury stovėjo stalas, gardžiausiais valgiais nukrautas. Krėsle prie židinio sėdėjo vidutinio amžiaus juodaodė moteris ir įdėmiai žiūrėjo į raganą.
- Atvykai, - ne paklausė, o konstatavo. – Sėsk, pasistiprink. Tuščiu skrandžiu kalbėtis nedera.
Žaižara žiojosi ką sakyti, bet orakulė tik mostelėjo ranka ir įbedė žvilgsnį į rankose laikomus raštus. Tai ragana nesibrangino. Pamačiusi stalą ir užuodusi kvapus suprato, kad dar akimirka ir nualps iš alkio. Ji sėdo prie stalo ir prisikirto ligi soties. Išgėrė puikaus vyno.
Vos nurijo paskutinį gurkšnį, išgirdo orakulės balsą:
- Na, Amazone, dabar pasikalbėsim. Eikš prie židinio.
Žaižara klusniai padarė kas liepta.
- Dėkoju už puikią vakarienę.
- Į sveikatą. Žinojau, kad alkana. Negalima taip į kelionę skubėti. Esi Amazonė, kuriai numatytas svarbus vaidmuo Tautų Vienytojo Atluko grįžimo kelionėje. Turi galvoti, planuoti…
- Žinau, gerbiamoji. Bet mane baigia išvesti iš proto visos šitos paslaptys. Ir dar ta iš nežinia kur atsiradusi deivė Šark Kiala.
- Na, dievai, kaip žinia, mąsto ir elgiasi kitaip nei mes. Todėl kartais sunku juos suprasti. Bet pas mane juk ta deivė atsiuntė.
- Taip, garbingoji Asiva. Bet kodėl siuntė pas tave? Pati galėjo viską pasakyti…
- Gal galėjo. O gal ir ne. Arba nenorėjo. Persigalvojo. Pajuokavo…
- Pajuokavo? Ar nori pasakyti, kad man nereikėjo pas tave vykti?
- Reikėjo.
- Ar galiu paklausti?
- Klausk. Ko tik nori. Viską pasakysiu.
- O gal gali tiesiog viską man pasakyti?
- Ne. Aš galiu atsakyti tik į tavo klausimus. Nes aš negaliu keisti realybės.
- Tada… Kodėl mane kažkas pavadino Amazone?
- Pati pasivadinai, kai, vykdama į Vytkaus Ilgojo dvarą, pasivadinai Eiša. Senąja burtininkų kalba tai reiškia moterį su kalaviju arba amazonę.
- Bet aš girdėjau apie pranašystes, kurios buvo paskelbtos dar…
- Pranašystės pasakė, kad ateis Amazonė. Bet jos nepasakė, kad ta Amazonė būsi tu. Pati pasiskyrei ja būti. Taip išsipildė pranašystės.
- Bet tada… tada pranašystės tiesiog priderinamos prie gyvenimo.
- Gal. Tačiau jei nebūtų pranašysčių, nebūtų ir tų įvykių gyvenime.
- O ta pranašystė, kurią man persakė Emėris, tai kažkokių minčių nuotrupos, kratinys. Nieko neįmanoma suprasti.
- Ar tikrai?
- Na, taip: du brangakmeniai – Šarėlis ir Vytkaus Ilgojo sūnus. Kelionė. Kur? Ir kodėl tie vaikai – brangakmeniai?
- Matai, šį tą supratai. Tie vaikai – tai Tautų Vienytojo Atluko karūnos brangakmeniai.
- Bet gi jie žmonės!
Orakulė, rodos, negirdėjo jos ir tęsė toliau:
- Kūdikį pavadink Neramu. Toks vardas jam paskirtas.
Žaižara liūdnai atsiduso. Niekas nepaaiškėjo. Darėsi tik dar painiau.
- O kur man keliauti?
- Keliauk į šiaurę. Kely sutiksi tuos, kurie tavęs ieško. Jie tavim netikės. Bet tau padės vyras randuotu veidu.
- Šark Kiala sakė, kad manęs ieško Ordinas…
- Aš nežinau kas jie tokie. Matau tik tai, kad jie tavo draugai…
- O kur mums keliauti, kai sutiksiu tuos savo draugus?
- Nematau galutinio tavo kelionės tikslo. Jį žino burtininkė, kuri neša kitus du brangakmenius ir keliauja su mėlynplauke moterimi.
- O kur aš sutiksiu tą burtininkę? Ir kaip žinosiu, kad tai ji?
- Sakiau gi, ji keliaus su mėlynplauke moterimi. Ji tave susiras…
- O kas bus man paskui?
- Kada paskui?
- Na, kažkur aš tuos vaikus-brangakmenius nuvesiu. O paskui?
- Tau teks vadovauti draugams. Tu būsi Amazonė.
Orakulė nutilo. Žaižara pasisuko į ją norėdama kažko paklausti. Tačiau orakulė… miegojo. O šalia lyg iš po žemių išdygo tarnaitė.
- Viskas. Tau metas keliauti.
- Bet ji man dar neviską pasakė.
- Viską. Keliauk, Amazone. Tavęs laukia tavo draugai. O priešai nesnaudžia.
Žaižara norėjo dar kažką sakyti, bet ir tarnaitės jau nebebuvo.
Ką beliko daryti? Nuėjo prie išėjimo. Ten rado savo žirgą. Jonvabaliai išlydėjo iš olos ir palydėjo per pelkę. Marapą pasiekė paryčiui. Niekaip negalėjo suprasti, kaip miestą pasiekė dvigubai greičiau nei jodama pas orakulę.


Žirgų gauti pasirodė ne taip ir paprasta. Miestas įsikūręs prie jūros, prekybinių laivų kelyje. Tačiau sausuma bendravo mažiau. Miestai toli. Keleto netolimų vienkiemių ir kaimelių gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir tiekė uostui maisto produktus. Jie, žinoma, turėjo arklių, tačiau tokie buvo visiškai netinkami jojimui. Darbiniai arkliai ir tiek. O kokių nors rimtesnių keliautojų nepasitaikė.
Monira tiesiog siuto. Ji sugalvojo šitą kelionę sausuma. Ir še tau! Žirgų nėra. Pėsčiom gi nekeliausi.
- Monira, - Odisu stovėjo priešais įprasta “laisvai” poza, - ar turi pinigų? Daug.
- Pinigų turiu. Bet supranti juk, kad su savim tūkstančių nesinešioju?
- Suprantu. Bet jūs, burtininkai, turite ten kažkokią sistemą…
- Taip. Bankuose. Bet bankas – uoste. Rodytis ten negaliu. Jei Tlekapas ten, mane pažins.
- Žinau. Bet man atrodo, kad jeigu jis būtų čia, tai mus jau būtų radęs.
- Gal tu ir teisi…
- Siūlau nusiųsti ten kokį gudresnį jūreivį. Jūreivis uoste – nieko nuostabaus. Tai ir sužinos…
Pasiųsti jūreiviai grįžo vakarop. Magas, pasirodo, išvyko. Išvyko sausuma, pasisamdęs ketvertą tarnų.
- O žirgų jis kur gavo?
- Čia, ponia, - jūreivis nusišypsojo, - pasisekė jam. Mums gal irgi… Uoste stovi laivas. Nežinau, iš kur ir kur jis plaukia, bet plukdo žirgus. Ne patys geriausi. Ir dar po kelionės jūra. Bet geriau, matyt, nieko negausim.
Monira pasiėmė drauge dešimt samdinių ir Sumilį. Tlekapo uoste tikrai nebuvo. Jo laivas stovėjo išmetęs inkarą. Tai reiškė, kad jis planuoja grįžti. Banke problemų nekilo. Burtininkai gaudavo paskolą bet kokiame banke. Jie arba grąžindavo su didelėmis palūkanomis, arba… negrąžindavo. Tačiau tai buvo pigiau nei užsitraukti burtininko rūstybę. Žirgų buvo pakankamai. Tuo pačiu nusipirko tris vežimus ir maisto.


Melboro vadovaujama raganių grupelė kelias dienas jojo be nuotykių. Oras buvo neblogas. Kelias geras. Netgi turėjo kur patogiai pernakvoti.
Trečiosios dienos pavakare, kai jau dairėsi nakvynės, juos užpuolė. Šį kartą buvo ne pasalūniškas, o tikras tiesioginis puolimas. Juos puolė raganiai. Kas ir iš kur negalima buvo suprasti. Atrodė visiškai taip pat kaip ir Ordino kariai. Tik jų apsiaustai buvo juodi, o veidus dengė kaukės.
Kova užvirė karys prieš karį. Visi puikiai darbavosi kalavijais. Ir atrodė, kad kova niekada nesibaigs. Galutinai sutemo.
Pirmas krito Golbas. Tai buvo vienas jaunesnių raganių, niekada nedalyvavęs tikroje kovoje. Jam tiesiog neužteko jėgų.
Dabar jau kovėsi penkiese prieš šešis. Melborą spaudė dviese. Šis, žinoma, buvo patyręs karys. Bet kautis prieš du – jėgos nelygios. Šiaip kova darėsi nuobodi.
Pagaliau pasisekė Imilai. Ji vikriai užšoko ant žirgo ir tiksliu smūgiu beveik nukirto priešininkui galvą. Tada nesustodama pasileido link kovojančio Melboro ir vienam jo priešininkui suvarė kalaviją į nugarą. Tuo metu sužeistas į koją suklupo Anevis. Ir priešininkas jį pribaigė.
Tą akimirką Žaką apėmė panika. Niekada nebuvo taip nutikę. Net vaikystėje. Bet dabar jis buvo sužeistas į kairįjį petį, jam svaigo galva, nes susitrenkė krisdamas nuo žirgo. Visgi ligi šiol jis laikėsi gerai. Jaunasis raganius gavo smūgį, susvyravo ir nusirito į šalį. O tada prarado sąmonę.
Krito Oja. Tiesiog neatlaikė įtampos. Buvo patyrusi kariūnė, tačiau kiek nervinga. Todėl kartais priimdavo neteisingus sprendimus. Dabar Melboras ir Imila laikėsi dviese prieš penkis. Du iš jų buvo nesunkiai sužeisti. Tačiau jų buvo per daug. Ir tą akimirką kai atrodė, kad mirtis jau visai šalia: priešininkai apsupo raganius glaudžiu žiedu, - juodieji raganiai tiesiog dingo.
Melboras ir Imila dar kurį laiką stovėjo suglaudę nugaras ir iškėlę kalavijus. Tačiau nieko neįvyko. Priešininkai tikrai dingo.
- Na, - nuleido kalaviją Melboras, - rodos, viskas.
- Nieko nesuprantu, - iškvėpė Imila ir atsisėdo ant žemės.
- Tikrai. Kas čia buvo? – prisėdo šalia Melboras.
- Kas buvo! Kas buvo! – supyko Imila. – Užpuolė mus! Ir likom, rodos, tik mudu.
- Taip.
Raganius pakėlė galvą ir pamatė, kad jie sėdi tirštame tarsi pienas baltame rūke. Nieko nebuvo matyti už poros žingsnių. Iš to rūko kyšojo tik žirgų galvos.
- Kas čia dar per velniava?
- Kur? - pakėlė galvą Imila.
- Rūkas, - pasakė po akimirkos.
- Matau, kad rūkas. Bet argi tai normalu? Prieš akimirką jo dar nebuvo.
- Taip. Man rodos, kad mums reikia nešdintis iš čia kuo greičiau.
Melboras atsistojo ir paėmė žirgą už pavadžio:
- Žirgai ramūs. Gal nieko baisaus. Bet pro rūką tai nieko nematyt…
- Jojam, - Imila jau sėdėjo balne. – Nežinia dar ko galima laukt iš to rūko.
- O kaip kiti?
- Ar įsivaizduoji kaip mes juos rasime šiame rūke? Rizikuotume pasiklyst ir pasimesti. Mus gali tyčia klaidinti ir išskirti.


Žaižara grįžo iš orakulės pikta. Jai būtų labiau patikus nurodyta konkretesnė kryptis. O čia…
Tik pargrįžusi sutiko Šarėlį.
- Na, ką sakė?
- Sulauksi iš jų ko aiškaus. Bet ryt išvykstam. Anksti ryte. Aš einu pas burtininkes, o tu perspėk Tunį.
Ir Žaižara patraukė į pietinį bokštą.
- Sveikučiai! – pasisveikino linksmai. – Pasiilgot manęs?
- Labai, - irzliai atsiliepė Oniža. – Man jau bloga daros nuo lindėjimo šitam bokšte.
- Na, iki rytojaus dar pakentėk. Išjojam anksti ryte. Pailsėkit, nes nežinia dar kaip ta kelionė seksis.
- Tai ką tau ta orakulė sakė? – pasidomėjo Emėris.
- Lyg nežinotum. Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką. Bet pasakė daugiau nei iš tos pranašystės paaiškėjo. Sakė, kad manęs ieško Ordinas.
- Taip ir pasakė? – nustebo Ūiža.
- Žinoma, ne. Sakė, kad ieško draugai. Tai daugiau kaip ir neturiu draugų. Dar sakė, kad padės mums. Vyras randuotu veidu. Kol parjojau, supratau, kad tai tarybos narys Melboras. Jaučiuosi pagerbta, kad išsiuntė jį. Senas patyręs raganius.
- Pagarba, žinoma, gerai, - mąsliai atsiliepė Ūiža. – Bet jis ir grėsmė.
- Taip, grėsmė. Bet Melboras iš tų, kurie pirma pagalvoja, tada išsitraukia kalaviją. Gi orakulė sakė, kad jis man padės. Bent jau aš taip supratau.


Dabar jie turėjo ir žirgus, ir vežimus. Ir šiaip buvo gerai pasiruošę kelionei. Tačiau keliauti buvo sunku. Be to, jų būrelis traukė dėmesį. O Monira niekaip neapsisprendė kuo jiems prisistatyti.
Princas Satis ir princesė Nami Ira laikėsi puikiai. Ypač džiugino princesė. Ji buvo maža mergaitė toli nuo namų tarp svetimų žmonių. Bet karališkas auklėjimas nenuėjo veltui. Bet kokiom sąlygom stengėsi išlikti rami, neparodyti kad skauda ar nepatogu. O princas Satis, žinoma, jau buvo suaugęs. Jis tvirtai sėdėjo balne. Ir niekuo neišsidavė kad pavargo. Nepyko dėl kartais nepagarbaus jūreivių ar samdinių elgesio. Todėl Monira neturėjo problemų nors su tuo. Bet jos širdį slėgė nerimas ir atsakomybė.
- Ponia, - prisigretino Sumilis, - man rodos, mes labai keistai atrodom. Reikia kažką sugalvoti.
- Žinau, Sumili. Negalim toliau keliauti tokiu būriu. Ir negalim skirtis.
- Reikia kažkokį maskaradą sugalvoti.
- Sugalvoti nesunku. O kaip įgyvendinti? Neturim reikiamų drabužių. Samdiniai nemoka elgtis. Apie jūreivius išvis nekalbu.
Kurį laiką jojo tylėdami.
- Nesuprantu vieno. Kur dingo Tlekapas? Kodėl jis mūsų neieško?
- Nežinau, ponia. Bet mums tai į naudą. Šitoj plynėj pavijęs mus būtų, tai liūdnai mums baigtųsi…
- Taip.
- Žinai, ponia, Kitis į burtininką visai nepanašus…
- Žinau, bet šiokių tokių galių jis turi.
- Aš ne apie tai. Galėtų suvaidint kokį nusenusį pirklį. Keliauja sau su vaikaičiais ir jų aukle. Pasisamdė tave, kad saugotum kelionėj. Ir samdinius.
- Bet vis tiek prastai atrodo…
- Taip, bet vis geriau už dabartinį vaizdą.