Santarvės saga: šviesa ir šešėliai. 3 dalis

Žmonijos aušra

Prologas

Purpurinis „Santarvės“ megapolio dangus vėl pasruvo krauju, tačiau šį kartą smūgis suduotas iš ten, kur niekas nesitikėjo. Per dvidešimt penkerius metus trukusią santykinę ramybę žmonių visuomenėje giliai šaknis įleido radikali organizacija „Žmonijos aušra“. Jie negalėjo susitaikyti su tuo, kad jiems vadovauja hibridas, o gatvėmis laisvai vaikšto naktinės būtybės. Sukilimas prasidėjo vienu metu visuose miesto sektoriuose. Žmonės, ginkluoti modifikuotais pulsarais ir sunkiąja technika, pradėjo masinį vampyrų valymą.
Epinio sukilimo sūkuryje Aljanso tarybos bokštas buvo apsuptas. Arnas Šešėlis kovojo pirmose gretose, gindamas bendrą savo tėvų palikimą. Naudodamas abiejų rasių galias, jis stojo prieš buvusius savo karius, tačiau radikalų buvo per daug, o jų neapykanta – per gili.
Lemtingą akimirką, kai Arnas bandė apsaugoti besitraukiančią taikių vampyrų grupę, jį pasivijo išdavikiškas šūvis iš nugaros. Speciali antimedžiagos kulka, sukurta sudeginti hibridinį kraują, perskrodė jo širdį.
Arnas Šešėlis suklupo ant tarybos terasos grindų – toje pačioje vietoje, kur prieš pusę tūkstantmečio stovėjo pirmasis Arnas. Jo akys, kadaise švietusios purpurine šviesa, lėtai užgeso, o kūnas liko gulėti Aljanso vėliavos šešėlyje. Antrasis didysis lyderis buvo miręs, o miestas paniro į visišką anarchiją.
*****
Tačiau „Santarvės“ viltis neužgeso kartu su Arnu.
Sutemose, slaptame klanų bunkeryje, esančiame po miestu, glaudėsi Amarija – jauna, taikių vampyrų rasės moteris, kuri iki paskutinės akimirkos kovojo šalia Arno. Niekas mieste nežinojo, kad jiedu sekė Šeimininko ir Elenos pėdomis. Amarija po savo širdimi nešiojo Arno Šešėlio kūdikį.
Maja, išgyvenusi pirmąją sukilimo bangą, surado Amariją požemiuose. Ji pridėjo ranką prie Amarijos pilvo ir pajuto stiprų, pulsuojantį ritmą.
– Tai mergaitė, – sušnibždėjo Amarija, jos akyse tvenkėsi ašaros dėl Arno netekties, tačiau balsas skambėjo plėšrūno ryžtu. – Ji turi jo kraują. Ji yra trijų kartų palikimas.
Žmonės šventė pergalę viršuje, nežinodami, kad naktinių būtybių gretose bręsta nauja jėga. Ši mergaitė, gimusi iš hibrido ir vampyrės, bus dar stipresnė, dar labiau nenuspėjama, ir vieną dieną ji sugrįš atsiimti to, kas priklauso jos giminei.
*****
Žinia apie Amarijos įsčiose augantį kūdikį „Žmonijos aušros“ vadovybę pasiekė per išdaviką tarybos informacinėje sistemoje. Sukilėlių lyderiai akimirksniu suprato gresiantį pavojų. Jiems tai nebuvo paprastas vaikas – tai buvo baisi hibridinė grėsmė, naujas genetiškai pranašesnis valdovas, galintis ateityje suvienyti naktines būtybes ir atkeršyti už Arno Šešėlio mirtį.
Miesto gatvėse per visus informacinius ekranus buvo transliuojamas griežtas įsakymas:
– Dėmesio visiems piliečiams ir saugumo būriams. Naktinių būtybių požemiuose slepiasi Amarija, nešiojanti hibrido Arno genetinį palikuonį. Šis vaikas yra grėsmė mūsų laisvei. Surasti ir likviduoti bet kokia kaina.
Viršutiniuose megapolio sluoksniuose prasidėjo masinė medžioklė. Žmonės į požemius pasiuntė specializuotus dronus-skautus, pritaikytus fiksuoti dvigubą – hibridinį ir vampyrišką – širdies plakimo dažnį. Visi išėjimai iš miesto buvo užblokuoti sunkiąja technika ir ultravioletinėmis užtvaromis.
Bunkeryje Maja ir Amarija išgirdo virš galvų dundančius dronų variklius.
– Jie žino, – išblyškusi tarė Maja, tikrindama paskutines savo pulsinio šautuvo baterijas. – Skenavimo bangos jau pasiekė mūsų sektorių. Mes turime vos kelias minutes, kol jie čia atsiųs valymo būrius.
Amarija atsistojo, viena ranka apglėbdama savo pilvą, kuriame vaikas, pajutęs mirtiną pavojų, pradėjo judėti taip stipriai, kad jos akys akimirkai sužibo ryškia purpurine ugnimi.
– Jie nužudė Arną, bet mano dukros jie negaus, – sušnypštė Amarija. – Jei reikės, aš praskinsiu kelią per jų lavonus.
Maja sugriebė ją už peties, nukreipdama link seniausių, dar Senolių laikų drenažo tunelių, kurie vedė toli už megapolio ribų, į tamsiąsias dykumas. Prasidėjo bėglių lenktynės su laiku, kur kiekvienas posūkis galėjo tapti mirtinais spąstais.
*****
Drenažo tuneliai buvo siauri, tamsūs ir pilni nuodingų garų, tačiau būtent tai bėglėms padėjo pasislėpti nuo „Žmonijos aušros“ termovizorių. Maja žengė priekyje, savo pulsariniu peiliu tyliai nukirsdama pro šalį lekiančių dronų-skautų jutiklius, o Amarija, prilaikydama stipriai pulsuojantį pilvą, judėjo iš paskos, pasikliaudama savo naktiniu matymu.
Kai virš jų galvų pasigirdo pirmieji sukilėlių sunkiojo transporto dundesiai, Maja surado senąją hidraulinę sklendę. Abi moterys iš paskutinių jėgų stumtelėjo surūdijusį metalą ir išsiveržė į lauką.
Už megapolio „Santarvė“ ribų prasidėjo Mirusi dykuma – begalinės smėlio kopos, kurias naktimis kaustydavo baisus šaltis. Miesto šviesos liko toli už nugaros, virsdamos kruvinu gaisrų atspindžiu danguje. Sukilėlių dronai negalėjo skristi taip toli dėl dykumoje siaučiančių magnetinių audrų, todėl bėglės laikinai atsidūrė saugume. Tačiau jėgos seko, o šaltas dykumos vėjas skverbėsi iki kaulų smegenų.
– Mes nepasieksime kitos oazės pėsčiomis... – sunkiai alsavo Amarija, suklupdama ant šalto smėlio. Jos akys silpnai žibėjo purpurine šviesa, o kūdikis viduje siuntė karščio bangas, bandydamas apsaugoti motiną nuo hipotermijos.
Staiga iš už gretimos kopos pasigirdo sunkus dykumos visureigių variklių riaumojimas. Pro smėlio audrą išniro trys juodi, šarvuoti automobiliai, papuošti senuoju Aljanso herbu – kardu su šviesos ir šešėlio sparnais.
Iš priekinio visureigio iššoko stambus, randuotas vyras su Aljanso veterano uniforma. Tai buvo Gidonas – senas Arno Šešėlio karinis patarėjas ir ištikimas bendražygis, kuris pasitraukė į dykumą, kai tik mieste prasidėjo pirmieji sukilimo ženklai.
– Amarija! Maja! – sušuko Gidonas, pribėgdamas ir padėdamas Amarijai atsistoti. – Mes girdėjome transliacijas apie tave ir vaizdus iš tarybos bokšto. Mes nespėjome išgelbėti Arno... bet jo dukrą apginsime iki paskutinio kraujo lašo.
Kariai akimirksniu įsodino moteris į šildomą visureigio saloną ir davė Amarijai maistinių medžiagų bei sintetinio kraujo atsargų. Automobiliai apsisuko ir dideliu greičiu nulėkė gilyn į dykumą, link paslėptos požeminės tvirtovės „Vilties fortas“.
Arno Šešėlio giminės linija buvo išgelbėta. Tolimoje dykumos tamsoje, apsupta ištikimų karių, Amarija pasiruošė pagimdyti mergaitę, kuri užaugs žinodama, kad jos tėvas buvo išduotas, ir kurios gyslose tekės trijų kartų kovos dvasia.
****
„Vilties forto“ ramumą nutraukė kurtinantis sirenų staugimas – magnetinės dykumos audros trumpam nuslopo, ir „Žmonijos aušros“ smogikai sugebėjo užfiksuoti hibridinį Amarijos įsčiose augančio kūdikio dažnį. Virš slėptuvės kopų pakilo dešimtys sunkiųjų sukilėlių naikintuvų, o aplink fortą pradėjo rikiuotis šarvuoti visureigiai, ginkluoti galingais ultravioletiniais prožektoriais ir magnetinėmis patrankomis.
– Jie pralaužė išorinius perimetro vartus! – į skydinę įsiveržęs sušuko Gidonas, jo rankose jau dūmavo paruoštas pulsaras. – Jie atsivežė naujos kartos termovizinius skenerius. Atėjo su nurodymu nepalikti nė vieno gyvo.
Amarija tuo metu jau gulėjo ant operacinio stalo tvirtovės medicinos bloke. Gimdymo sąrėmiai pasiekė kulminaciją, o kiekvienas jos kūno raumuo buvo įtemptas iki ribos. Maja, viena ranka spausdama šautuvą, kita laikė Amarijos ranką, bandydama palaikyti jos dvasinę stiprybę.
– Amarija, tau reikia susikaupti, – greitai kalbėjo Maja, kol už durų jau girdėjosi artėjantys ginklų šūviai ir sprogimai. – Gidonas ir jo vyrai paims ugnį ant savęs, bet laiko mes turime labai mažai.
Slėptuvės koridoriuose užvirė baisi kova. Senieji Arno Šešėlio sąjungininkai kovojo su neįtikėtinu pasiaukojimu, kūnais dengdami praėjimus link medicinos bloko . Tačiau smogikų persvara buvo triuškinanti – technologiniai ginklai ir sunkieji skydai leido jiems nenumaldomai judėti gilyn į fortą.
Smogikų būrio vadas, vilkintis pilką taktinę uniformą, asmeniškai išspyrė medicinos bloko duris akimirką, kai kambaryje pasigirdo garsus, skvarbus naujagimio riksmas.
Mergaitė gimė.
Vadas nukreipė savo pulsacinį ginklą tiesiai į lovą, kur Amarija spaudė prie savęs naujagimį.
– Grėsmė identifikuota. Likviduoti palikuonį, – šaltai įsakė jis savo kariams.
Tačiau tuo pat metu naujagimės akys atsivėrė. Jos nebuvo tiesiog purpurinės – jose žibėjo gryna, koncentruota šviesos ir šešėlių energija, kokios pasaulis dar nebuvo matęs nė vienoje ankstesnėje kartoje.
Nespėjus mergaitės energijai pilnai prasiveržti, smogikų vadas sureagavo akimirksniu. Jis aktyvavo ant diržo kabantį „Sielos slopintuvą“ – naujausią „Žmonijos aušros“ technologinį įrenginį, sukurtą remiantis Architekto tyrimais. Kambaryje pasklido tankus elektromagnetinis laukas, kuris akimirksniu nuslopino vos prasidėjusią naujagimės galingą energiją. Mergaitė trumpam prarado sąmonę ir nustojo rėkti, o jos akys užsimerkė.
Maja bandė pakelti ginklą, tačiau du smogikai parbloškė ją ant žemės ir užlaužė rankas. Gidonas, nuklotas žaizdomis, buvo įtemptas į kambarį jau surakintas sunkiomis magnetinėmis grandinėmis.
Silpna po gimdymo Amarija neturėjo jėgų pasipriešinti. Smogikų vadas šiurkščiai išplėšė kūdikį iš jos rankų ir įdėjo mergaitę į specialią izoliacinę kapsulę, kuri blokavo bet kokius hibridinio kraujo signalus ar energijos proveržius.
– Misija įvykdyta, – į raciją šaltai ištarė vadas. – Krovinys saugus. Motiną ir likusius išdavikus paimti gyvus. Vadovybė norės viešo teismo „Santarvėje“.
Bėgliai ir naujagimė mergaitė buvo sumesti į sunkiojo transporto naikintuvus. Po kelių valandų skrydžio per Mirusią dykumą, konvojus sugrįžo į megapolį . „Santarvė“ dabar atrodė neatpažįstamai – ant stiklinių dangoraižių kabojo didžiulės „Žmonijos aušros“ vėliavos, o gatvėse patruliavo šarvuota technika.
Kapsulė su Arno Šešėlio dukra buvo nugabenta tiesiai į centrinį tarybos bokštą – tą pačią vietą, kur kadaise valdė jos tėvas ir proseneliai. Čia radikalūs mokslininkai jau ruošė tyrimų laboratorijas, norėdami ištirti šį unikalų vaiką ir suprasti, kaip visiškai išnaikinti naktinių būtybių genus.
Amarija, Maja ir Gidonas buvo įmesti į giliausius Citadelės požemius. Sėdėdama tamsoje ir girdėdama viršuje dundantį miestą, Amarija prisiekė – net jei sukilėliai mano, kad laimėjo šį karą, jos dukra nešioja Šeimininko ir Arno kraują . Ji neišvengiamai pabūs, ir tada „Santarvė“ sulauks galutinio teismo.
****
„Žmonijos aušros“ radikalai nepasigailėjo belaisvių. Siekdami įbauginti visus mieste likusius nepasidavusius Aljanso šalininkus, sukilėliai surengė viešą, žiaurią egzekuciją. Giliausiuose Citadelės požemiuose Amarija, Maja ir Gidonas buvo pajungti prie eksperimentinių ultravioletinių ir sidabro rūgšties įrenginių. Jie mirė baisiose kančiose, iki paskutinio atodūsio neišdavę nė vienos likusio pasipriešinimo paslapties. Jų žūtis turėjo tapti galutiniu Aljanso epochos pabaigos simboliu.
Tačiau tą pačią naktį centrinėje laboratorijoje, kur izoliacinėje kapsulėje buvo laikoma mergaitė, įvyko nepaaiškinamas reiškinys.
Laboratorijos apsaugos sistemos staiga užgeso, o patalpoje nukrito temperatūra. Iš tirštų, judančių šešėlių materializavosi dvasinis pavidalas. Tai buvo Arnas Šešėlis – jo kūnas žuvo tarybos terasoje, tačiau hibridinis kraujas ir stipri valia po mirties pavertė jį tokia pačia dvasinės energijos apraiška, kokia kadaise buvo jo tėvas Šeimininkas. Jis sugrįžo atlikti paskutinės savo pareigos.
Vienu dvasiniu impulsu Arnas Šešėlis sutrupino kapsulę blokavusį „Sielos slopintuvą“ ir išlaisvino savo dukrą. Mergaitė atsivėrė akis, ir jos purpurinis žvilgsnis susitiko su tėvo dvasios akimis. Arnas švelniai apglėbė kūdikį savo energijos sparnais, apsaugodamas ją nuo vėliau įsiveržusių smogikų šūvių.
Tą pačią akimirką į laboratoriją pro vėdinimo šachtas įsiveržė Santarvės klanų taikieji vampyrai. Jie pasinaudojo dvasinio Arno pasirodymo sukeltu chaosu ir skaitmeninių sistemų gedimu. Klanų kariai perėmė mergaitę iš tėvo dvasios rankų. Arnas Šešėlis, pamatęs, kad jo dukra yra patikimose rankose, o pavojus laboratorijoje neutralizuotas, lėtai ištirpo šešėliuose ir vėl dingo iš šio pasaulio, palikdamas savo vaiką gyvųjų globai.
Taikieji vampyrai sugebėjo saugiai išnešti mergaitę iš Citadelės ir paslėpti ją giliausiuose požemių labirintuose. Trys kartos – Šeimininkas, Elena ir Arnas – paaukojo savo gyvybes, tačiau ši mergaitė liko gyva. Ji tapo paskutine Aljanso viltimi, paslėpta tamsiausiose miesto gelmėse, kur klanai ją augins ir ruoš dienai, kai ji sugrįš atsiimti „Santarvės“.