Sugrįžimas. Juodieji raganiai - 1

Pirmasis, kuris ir tapo Juodųjų raganių vadu, vienišas raganius-karys Kyras. Jis griežtai atsisakė būti Didžiosios Ragės ordino kariūnu. Taip pat nebuvo iš tų, kurie užsiimtų gydymu. Taigi, klajojo po pasaulį ir tarnavo tam, kas geriau moka. Tačiau dievas pajuto, kad giliai sieloje jis trokšta būti svarbus, valdyti. Pradžioje Jotoub Radas net galvojo pasodinti jį į kokios karalystės sostą. Tačiau vėliau suprato, kad jis moka tik kariauti.
- Kyrai, į tave kreipiasi tavo dievas Jotoub Radas.
- Kas čia dabar? Nežinau tokio dievo!
- Taigi sakau: mano vardas Jotoub Radas. Esi tiesioginis mano tautos palikuonis. Ir aš noriu įteikti tau dovaną…
- Dovanas mėgstu, - nusivaipė raganius. – Tik netikiu, kad jas kas nors už dyka dalintų. Net dievai.
- Kaip pažiūrėsi. Aš suteiksiu tau tokių galių, kokių neturi nė vienas raganius. Galėsi suburti savo kariuomenę. Kiekvienas, kurį panorėsi turėti savo kariuomenėje, bus tavo karys.
- Ko už tai norėsi? – kiek patylėjęs paklausė Kyras.
- Pas tave atvyks princesė Pato. Jai tarnausi. Ir kartais tavo juodieji raganiai turės atlikti kokią mano užduotį.
Jie ilgai kalbėjosi. Ir raganius sutiko. Iš dalies todėl, kad dievas sugundė papildomomis galiomis, iš dalies todėl, kad jam pabodo klajoti vienam. O čia pasitaikė puiki proga gyventi sėsliai ir tuo pačiu kariauti. Su kuo? Nesvarbu.
Ir jis gavo dovaną – tapo Juoduoju raganiumi, kuris galėjo bet ką paversti savo pavaldiniu. Gavo galimybę atsirasti ir dingti, nors ir ribotam laikui. Na, ir dar keletą smulkmenų.
Pirmosiomis dienomis Kyras tiesiog rinkosi tuos, kuriuos pažinojo, ir, nieko jiems nesakęs, vertė juos juodaisiais raganiais. Taip surinkęs dvidešimties raganių būrį, patraukė prie Juodųjų kalnų, kur ir įkūrė stovyklavietę, vėliau virtusią rūmais. Ten turėjo laukti princesės Pato, kuriai privalėjo padėti gauti karūną. O belaukdami dar papildė savo gretas, dabar jau griebdami bet ką, kas pasitaikydavo, ir versdami juodaisiais raganiais.


Ilgai laukti neteko. Ji atvyko po metų. Šiek tiek išsigandusi, bet ryžtinga. Tai patiko Kyrui: baimė praeis, o ryžtas tik stiprės. Ir tai žadėjo pergalingus žygius.
Pretendentų į sostą naikinimas neteikė malonumo. Tai buvo tiesiog žudymas, užleidžiant ligas, organizuojant nelaimingus atsitikimus ir panašiai. O juodųjų raganių kariuomenė augo vis greičiau ir greičiau.
Paversti juodaisiais raganiais kadaise laisvi žmonės tapdavo ištikimais ir paklusniais raganiais.
Kai tik Pato sėdo į sostą, o visa jos kariuomenė tapo juodaisiais raganiais, prasidėjo gyvenimas, kokio Kyras ir troško.


Raganius tvirčiau suspaudė rankoje kalaviją ir lėtai patraukė toliau. Jis buvo pavargęs, alkanas, nemiegojęs, nesiprausęs ir… gerokai išsigandęs.
Prieš dvi dienas krito jo žirgas. Iš nuovargio ir įtampos. Be to, jis buvo alkanas kaip ir jo šeimininkas. Pakeliui raganius pametė savo kraujo spalvos apsiaustą ir krepšį su gertuve. Viską įsigyti jam kainavo didelius pinigus. Jei išsikapstys…
Jo vardas – Žakas. Jis dar labai jaunas. Į Didžiosios Ragės ordiną buvo įšventintas tik prieš keturis mėnulius. Prieš tai mokėsi. Ilgai. Neturėjo jokios žymės. Tačiau buvo puikus karys. Kadangi tėvai daug žemės neturėjo, o jie buvo keturi broliai, tai žemė teko vyriausiam. Kiti turėjo kapstytis kaip išmano. Antrasis brolis sėkmingai vedė. Ne turtuolę, bet gyvent buvo galima. Trečiasis stojo tarnauti karaliui. O jam, jaunėliui, irgi buvo skirtas toks kelias. Todėl, kai tik galėdavo, vyresnis brolis treniravo Žaką. Tačiau šiam visai nesinorėjo tapti eiliniu kareiviu ir tik senatvėje, jei jos sulauks, tapti seržantu. Dar vaikinas galėjo rinktis žynio kelią. Tačiau jam nepatiko tie tinginiai ir sukčiai. Visi, išskyrus kai kuriuos fanatikus, žinojo, kad žynys – tai apgavikas ir siurbėlė. Bet gi jiems nepaprieštarausi. Nežinia, ar galėjai užsitraukti dievų rūstybę, tačiau karališkąją tai tikrai. Todėl niekas ir nedrįso jiems pasipriešinti. Nebent… Ir tada keturiolikmečio berniūkščio galvoje nušvito. Raganiai! Tie tai nebijojo nieko. Galėjo kovoti net su burtininkais ar dievais.
Kaip tik tą vasarą jų kaimelyje apsilankė trys Didžiosios Ragės ordino kariai. Pirmas jojo vyras. Maždaug šešiasdešimties. Tačiau balne sėdėjo tvirtai. Metų našta, atrodo, jo neslėgė. Vėjyje plevėsavo kraujo spalvos apsiaustas, prie šono puikavosi kalavijas. Ilgi žili plaukai slėpė dalį veido. Tamsiai rudos akys atidžiai tyrinėjo aplinką. Atsilikę per žirgo galvą jojo dvi jaunos moterys. Abi buvo ginkluotos tik durklais ir lankais. Panašios buvo lyg du vandens lašai. Abi šypsojosi, tačiau akys spindėjo žydru ledo šalčiu.
Kaimas sustingo. Visi žinojo ko atvyko Ordino pasiuntiniai. Jimrai gimė septintasis sūnus. Kadangi pastaruoju metu apylinkėse negimė nė vienas kūdikis su žyme, tai Ordinas turėjo tenkintis tuo. Štai jau gerą pusmetį Jimra skendo ašarose, supdama sūnelį ir laukdama, kada atvyks jo paimti.
Žakas padaržėmis nukūrė link Jimros namų. Čia susirinko visas kaimas. Išskyrus vaikus. Visi bijojo raganių, tačiau pažvelgti į artimo nelaimę taip rūpi… Kieme ant suoliuko sėdėjo Jimros vyras su kūdikiu ant rankų. Motina su likusiais vaikais buvo viduj.
Raganiai įjojo kieman ir nušoko nuo žirgų.
- Tai gerai, - burbtelėjo raganius. - Rodos, šį sykį bėdų nebus.
Raganiai priėjo prie vyro su kūdikiu. Ir tą akimirką…
Kas atsitiko Žakui jis ir vėliau negalėjo pasakyti. Vaikinukas šoko prie raganių ir šūktelėjo:
- Paimkit mane vietoj jo!
Ir vos suspėjo atšokti, nes viena ragana paleido strėlę. Tą pat akimirką turėjo šokti į kitą pusę, nes atšvilpė kita strėlė. O tada, iškėlęs kalaviją, puolė raganius. Jei būtų turėjęs ginklą… Tačiau po ranka pasipainiojo tik lazda. Tą akimirką jis pamiršo, kad pasipriešino raganiui, kad į juos žiūri visas kaimas.
Raganius, pradžioje tik norėjo pagąsdinti berniūkštį. Pamatęs, kad šis neišsigando, nepabėgo, bet puolė gintis, pakeitė taktiką. Tiesiog stebėjo kaip į jo puolimą reaguoja vaikis. Abi raganos pašaipiai stebėjo “mūšį”. Nežinia, ar šaipėsi iš berniūkščio, ar iš savo bendro. Žinoma, Žakui nebuvo jokios vilties laimėti. Jei raganius norės, tai nužudys jį. Tačiau berniūkštis išsisukinėjo ir mojavo lazda meistriškai. Raganius žaidė ir, rodos, linksminosi. Staiga viena ragana išsitraukė strėlę ir paleido Žakui į koją. Šis nė necyptelėjo, tačiau kojos susipynė, ir jis nugriuvo. Tą pat akimirką prie gerklės pajuto kalavijo geležtę.
- Taip nesąžininga! - piktai šūktelėjo.
Raganius pasisuko į savo bendres ir nusiviepė:
- Girdėjot? Ne-są-ži-nin-ga…
Moterys pašaipiai šypsojosi. O raganius atsisuko į vaikį:
- O kas tau sakė, kad raganiai kaunasi sąžiningai?
Žakas tylėjo. Jam skaudėjo koją. Be to į sielą atslinko baimė.
Kaimas tą trumpą sceną stebėjo sulaikęs kvapą. Berniūkštis iškrėtė neleistiną pokštą. Kas pasakys, ką dabar galvoja raganiai? Jų rūstis gali būti baisus…
- Kiek tau metų, snargliau?
- Keturiolika, - išspaudė perdžiūvusiomis lūpomis.
- Oho! - lyg ir nustebo raganius. Nors veido išraiška nepasikeitė.
- Gana tau! - mestelėjo viena moterų. - Dar nukraujuos didvyris…
Ji pasilenkė ir lengvu judesiu ištraukė strėlę, kuri, pasirodo, buvo be įrantų. Iš žaizdos pliūptelėjo kraujas. Tačiau ji prie žaizdos prispaudė kažkokio augalo lapą ir sutvarstė.
- Gyvensi, - pasakė beveik draugiškai ir atsitraukė.
Žakas lėtai atsistojo ir sustingo priešais grėsmingą vyrą.
- Kas šito išsišokėlio tėvas? - piktai paklausė raganius.
Žako tėvas išslinko iš minios kažkaip šonu ir, piktai žvairuodamas į sūnų, prisiartino prie raganiaus.
- Aš, maloningasis pone. Dovanok jam… vaikas dar… aš…
- Kiek vaikų turi?
- Keturis, maloningasis pone. Šitas jauniausias ir…
- Kodėl jis nori būti raganiumi?
- Nežinau, maloningasis pone. Kur jau jam? Iš kvailumo jis…
Raganius mostelėjo ranka ir vėl atkreipė dėmesį į mušeiką:
- Tai ką sau galvojai? Nužudyti mane sumanei?
- Ne-a… - išspaudė.
- Matai. Nedrąsus dabar. O lazda mojuoti tai greitas…
Moterys priėjo prie jo ir kažką patyliukais ėmė jam įrodinėti. Iš pradžių įnirtingai purtęs galvą, galiausiai numojo ranka. Atseit, darykit kaip išmanot.
Viena moterų skubiai priėjo prie Žako, uždėjo ranką jam ant galvos ir užsimerkusi kurį laiką kažką šnabždėjo nežinoma kalba. Paskui atsitraukė ir garsiai pasakė:
- Viskas gerai. Garantuotas karys su pliusine potencija.
Raganius atsigręžė į vyrą su kūdikiu ant rankų:
- Tavo laimė, kvaily, kad šitas išsišokėlis pats pasisiūlė. Dink iš čia su savo rėksniu!
Ragpas vikriai spruko trobon. O raganius vėl atsigręžė į Žaką:
- Ar žinai, kad kelio atgal nebus?
Vaikinukas tik galva linktelėjo.
- Joti moki?
Vėl tylus linktelėjimas.
- Ar turi kas žirgą parduoti? - pasisuko į kaimiečius raganius.
- Aš, maloningasis pone, - prasibrovė į priekį malūnininkas.
- Vesk čia! Imk! - metė kapšelį su auksinais.
Raganiai mokėdavo dosniai. Kai mokėdavo, žinoma…
- Na, seni, - kreipėsi į Žako tėvą. - Pasisekė tau. Viena burna mažiau. Jis bus viskuo aprūpintas. Mes jį mokysim. Tiesa, daugiau tu jo nepamatysi. O jei pamatysi, tai nepažinsi. Arba jis tavęs nepažins…
Kol žirgą atvedė malūnininko sūnus, visi tylėjo. Raganos užšoko ant žirgų, o raganius įdėmiai stebėjo Žaką. Jam nuo šito žvilgsnio darėsi nejauku.
Atvestą žirgą raganius atidžiai apžiūrėjo ir irzliai burbtelėjo:
- Permokėjau aš, bet kur mano neprapuola…
Jis privedė žirgą prie Žako ir paklausė:
- Padėti reikia?
- Ne! - ryžtingai papurtė galvą šis.
Sužeista buvo dešinioji koja, todėl jis beveik sklandžiai užšoko ant žirgo.
- Atleisk, tėve… - pasakė tyliai ir nujojo paskui raganius.
Jaunasis raganius papurtė galvą: ne laikas buvo prisiminimams.


Prieš penkias dienas jų išjojo penkiolika. Būreliui vadovavo Melboras. Tas pats rūstus raganius, kuris paėmė Žaką iš jo gimtojo kaimo. Per tuos dešimt metų jis nė kiek nepasikeitė. Tik kaktą išvagojo dar vienas randas. Jie turėjo vytis raganą Žaižarą. Tačiau jau po poros dienų paaiškėjo, kad tai nebus taip paprasta.
Išvis šita kelionė buvo labai keista. Sprendžiant iš Purkšnos elgesio kažkas buvo negerai. Ne tai, kad Žaižara pabėgo. Klausimas buvo kodėl. Buvo akivaizdu, kad Purkšna įtaria, kodėl ji pabėgo. Tik niekam to nepaaiškino. Užtat ji labai aiškiai žinojo kur Žaižara yra.
- Josite į Marapą. Žaižara tikrai ten. Partempsite ją atgal, kad ir kiek tai kainuotų.
Ir čia įsikišo taryba. Melboras buvo vienas vyriausių tarybos narių.
- Josiu aš ir dar penki tarybos nariai, - pasakė neleidžiančiu prieštarauti balsu. – Visiškai neaišku ką rasime. Gal reikės su kuo nors kovoti. Ar Žaižarą vaduoti. Be to, klajoti po vieną ar du taip toli nuo Ordino valdų – netinkama.
Purkšna žiojosi prieštarauti, bet kitas tarybos narys ją nutildė:
- Nė nepradėk! Ir šiaip vyksta keisti dalykai, apie kuriuos nieko neišmanom. O tu ir Žaižara visame tame dalyvaujate. Mes viską išsiaiškinsim. Ir, jei reikės, nubausime.
Taigi, be anksčiau parinktų trijų raganių, Purkšna pasirinko dar šešis. Ir sekančią dieną būrelis raganių patraukė į kelią. Ir kelionė buvo visai maloni. Bent jau iš pradžių.
Tačiau niekas niekada nevyksta taip kaip suplanuota. Nujojus keletą varstų viena jaunesnių raganų Itėmi staiga nukrito nuo žirgo. Būrelis sustojo. Pora raganių puolė prie jos. Tačiau buvo per vėlu. Raganai iš burnos, ausų, nosies bei akių pasipylė kraujas. Akimirką ją tąsė konvulsijos. Ir viskas. Ji mirė. O raganiai stovėjo ir žiūrėjo į jos lavoną, nesuprasdami kas vyksta.
- Na, - pagaliau prabilo Melboras, - ji tikrai neužsimušė krisdama nuo žirgo. Nė nukrist nebūtų galėjus. Vadinas, kažkam mūsų kelionė nepatinka.
- Taip, - sutiko viena tarybos narių Neiva. – Kažkas negerai. Bet ar dėl to turime grįžti?
Visi tylėjo. Žūti raganiui – ne naujiena. Amžinos kovos su žmonėmis, dievais, burtininkais ar kokiom pabaisom leido susitaikyti su mintimi apie galimą greitą mirtį. Ir niekas prie tavo kapo (jei jis išvis bus) nė ašaros neišlies.
- Negrįšim, - nusprendė Melboras. – Tačiau teks būti labai akyliems. Suprantu, kad tai, kas nutiko Itėmi, pastebėti sunku. O gal net neįmanoma. Bet saugokimės.
Taigi, palaidojo Itėmi ir patraukė toliau.


Kai tik grįžo Kitis su Jisimoku ir papasakojo Monirai ką girdėjo smuklėje, ji tuoj pat liepė pakelti bures.
Dabar visi trys sėdėjo Moniros kajutėje ir svarstė ką daryti.
- Vadinas, taip: Aglio laivo ir visų jame buvusių nebėra. Ir tai tas prakeiktas Tlekapas juos pribaigė. Dabar neaišku, ar ką ištraukė iš jų.
- Sesule, mano galva, tie žmonės nieko doro pasakyt negalėjo, - atsiliepė Kitis.
- Taip. Bet jis dabar žino, kad princas ir princesė keliauja drauge. Viena laimė, jis dar nežino, kad Initemua negyva.
- Tai ką darysim? – paklausė Jisimokas.
- Nežinau. Pakviesk kapitoną. Tikiuosi, jis dar blaivus.
Po akimirkos Jisimokas grįžo su Tūbiu, kuriam magė trumpai nušvietė situaciją.
- Tai ką darysim? – tą patį klausimą uždavė kapitonas.
- Laivą Tlekapas vysis. Garantuotai. Dabar, manau, jam reikia kiek poilsio. Tačiau trumpo. Ras mus greitai. Todėl laivą turėsime palikti.
- Ir kaip, gerbiamoji, tai įsivaizduoji? - nustebo kapitonas. - Iš uosto mes išplaukėm, tai…
- Aha, tikrai. Tik uoste mums ir išsilaipinti, - vyptelėjo Monira.
Kiek pagalvojusi paklausė:
- Kapitone, ar gelbėjimosi valčių užtektų mums visiems, įskaitant įgulą?
- Taip. Bet…
- Gerai. O ar galima būtų laivą be įgulos nukreipti į jūrą? Kas jis vienas sau plauktų…
- Ir kodėl?
- Vargeli tu mano! Nenoriu, kad tu su savo įgula žūtum. Be to, mes teturim du kapitonus, dvidešimt samdinių ir Jisimoką. Tai, žinoma, nemažai. Bet tavo dvylika jūreivių ir jūs su padėjėju irgi praverstumėt.
- Ar gali, sesule, paaiškinti ką sugalvojai? – Kitis uždavė visiems rūpintį klausimą.
- Manau, dabar turime keltis į krantą. Laivą paleistume plaukti į jūrą kuo greičiau ir kuo didesniu greičiu. O krante apsispręsim. Nes dabar spaudžia laikas.
- Laivo gaila… - liūdnai atsiduso Tūbis.
- Man tai labiau princo ir mano, žinoma, galvos gaila, - burbtelėjo Jisimokas.
- Tai ką manot apie mano planą? – reikliai paklausė magė.
- O ką čia manyti? - truktelėjo pečiais Tūbis. – Rodos, neturim kitos išeities…
Sumiliui ir Odisu planas visai patiko ir tiko. Ant tvirtos žemės jie jautėsi daug geriau. Užtat jūreiviams nelabai.
- Gal galime laivą kur paslėpti? – viltingai paklausė kapitono padėjėjas.
Monira taip pažiūrėjo į jį, kad jūreivis tik linktelėjo ir nuėjo vykdyti įsakymų.
Darbai vyko sklandžiai. Tūbis laivą priplukdė kuo arčiau kranto. Kai visi susėdo į valtis ir nusiyrė krantan, laive liko tik Tūbis. Kapitonas nukreipė laivą į jūrą, o burtininkai kažką paburbuliavo. Ir laivas milžinišku greičiu nuplaukė į horizontą.


Raganių būrelis ramiai traukė toliau. Kelyje beveik nieko nesutiko. O sutiktieji pagarbiai traukėsi iš kelio.
Sekantis keistas dalykas nutiko antros kelionės dienos vakarą, kai raganiai pasiekė nedidelį Soacho miestelį, kuriame ketino apsistoti nakvynei. Raganiai buvo įpratę nakvoti lauke bet kokiu oru. Tačiau normalaus poilsio ir ėdesio reikėjo žirgams.
Raganius priėmė šalia miestelio gyvenantis malūnininkas. Buvo turtingas žmogus. Puikios arklidės ir erdvi daržinė šalia tiko keliautojams. Maistą raganiams už dosnų atlygį pagamino malūnininko žmona. O malūnininkas miestelyje nupirko vyno ir maisto kelionei.
Miegoti raganiai įsitaisė daržinėje. Apsiaustai saugojo nuo karščio, šalčio, drėgmės. O prie žirgų liko budėti pasikeisdami po du.
Paryčiui staiga sunerimo žirgai. Trypė, prunkštė, žvingavo. Tuo metu budėję Imila ir Anevis apėjo arklides. Nieko neradę, o žirgams vis nerimstant, nuėjo žadinti kitų.
Visi susirinko arklidėse. Žirgai vis nerimo. Raganiai visaip bandė juos nuraminti. Tačiau niekas negelbėjo. Ir staiga viskas nurimo.
- Nieko nesuprantu, - burbėjo Melboras. - Na, nurimo ir gerai. Einam dar numigti. Nejosim labai anksti.
Visi grįžo į daržinę. O čia laukė netikėtumas – trys negyvi raganiai. Jokių smurto žymių. Tiesiog negyvi.
Raganiai kruopščiai apžiūrėjo visus daržinės kampus. Bandė pajusti magiją. Nieko. Melboras, kol visi kuitėsi po daržinę, sėdėjo susimąstęs. O kai visi susirinko aplink, pasakė:
- Kažkas negerai. Ir su Žaižaros kelione, ir su Purkšnos keistu elgesiu. Dėl kažkokios priežasties mums nenori leisti surasti Žaižarą. Arba nori atsikratyti tų, kurie neturėjo vykti į šitą kelionę.
- Tu teisus, - pritarė Vuba. – Mes įklimpom. Bet grįžti negalime. Todėl turime nuspręsti kaip elgsimės toliau. Mūsų priešininkas nematomas. Žinoma, vėliau galime jį sutikti ir akis į akį.
- O ką čia sugalvosi? - suniurzgė Agnitas. – Teks kautis. Ir tiek…
Melboras peržvelgė visus niūriu žvilgsniu.
- Mes turime dvi išeitis: keliauti drauge arba persiskirti į grupes. Ir sutarti susitikti Marape.
- Aš niekad nebuvau Marape. Žinau tik į kurią pusę joti. Tai kaip ten susitiksim? – Ua piktai įkišo durklą į makštis.
- Susitiksim “Papūgos ir žirgo” nakvynės namuose. Kadangi keliausim atskirai, tai ir kelionė truks skirtingai. Pirmi atvykę lauks penkias dienas. O toliau… kaip pasiseks. Užeigos šeimininkas yra Ordino draugas. Priims noriai. Visi, kas nuvyks, ieško Žaižaros. Radę nepulkit kautis. Reikia išsiaiškinti kas vyksta. Ir visai nebūtina ją į Pilį partempti. Gal jai pagalbos reikia.
Melboras išdėstė viską ramiai prieštarauti neleidžiančiu balsu. Jis ir padalino raganius į grupes:
- Ua, Vuba, Agnitas, Jilima ir Tolis jos kartu. Vadovauti skiriu Vubą. Likusieji jos su manim. Už miestelio kelias išsišakoja. Mes josim į dešinę, jūs į kairę. Tiesaus kelio vis tiek nėra. Josim šunkeliais. Taikykit į pietus.


Žaižara rymojo prie tos keistos pranašystės ir galvojo, kad jei būtų paprasta moteriškė, tai pravirktų. Na, ir kaip tas nesąmones suprasti? Na, gerai, sakykim, ji yra Amazonė. Tie du princai – tai Vytkaus Ilgojo sūnus ir Šarėlis. Bet ką su tuo daryti?
Burtininkės irgi bandė suprasti, bet nesisekė. Emėris slankiojo iš kampo į kampą. Ir naudos iš jo nebuvo jokios. Reikėjo sugalvoti kur jį padėti. Be kokio darbo jam vėl protelis pasimaišys.
O vieną rytą Emėris staiga pareiškė, kad turi joms dar ką papasakoti. Ir išklojo pasakojimą apie Tautų vienytoją Atluką ir jo dingusią karūną.
- O dabar, - baigė savo pasakojimą, - artėja laikas, kai sugrįš Tautų vienytojas Atlukas. Ir atgaus jis savo karūną.
- Kokius čia vėjus paistai? – suirzo Žaižara.
- Ne vėjus, - atrėmė Ūiža. – Tai labai sena legenda. Ir mes girdėjom, kad tai ne legenda. Ji surašyta burtininkų metraščiuose. O ten rašoma tik tiesa.
- Vadinas, - mąsliai pasakė Oniža, - tas laikas artinasi. Ir todėl tiek daug visko vyksta. Keistų dalykų, turiu omeny.
- Aha, tai ką man dabar daryti? – vis labiau irzo ragana. – Ta pranašystė gyvas niekas. Iš jos neįmanoma nieko suprasti.
- Kodėl gi nieko? Aišku, kad turi saugoti tuos du princus. Ir dar turi leistis į kelionę, - lyg ir paaiškino Oniža.
- Kelionė, žinoma, gerai. O kur keliauti?
Čia vėl įsiterpė Emėris:
- Man rodos, kad tu dar gausi žinią.
- Manai? Ir kada? Negalim gi mes trintis Vytkaus Ilgojo rūmuose. Ir… jeigu viskas taip pavojinga, tai geriau nešdintis kuo greičiau.
- O jeigu, - pradėjo Emėris, - tiesiog iškeliautume? Pranašystė pasieks tave bet kur. Žinau iš savo patirties.
- Tu teisus. Ruošiamės kelionei. Parūpinsiu žirgus. Kūdikį teks nešti pakaitom, nes vežimas tik trukdytų.
- Puiku! – linksmai šūktelėjo Ūiža. – Pagaliau kažkoks judėjimas, nuotykiai. O tai jau užkniso tą snarglį prižiūrėti.


Monira liepė sudeginti valtis, o pelenus užkasti, kad nė žymės neliktų.
Kol kareiviai darė ką liepti, magė sėdėjo ir galvojo. Mintys buvo sunkios. Tam, kad būtų blogiau susekami, jie turėtų pasiskirstyti mažomis grupelėmis. Bet reikia saugoti karališkas personas. O kaip tą padaryti? Princas, sakykim, gali pasislėpti tarp samdinių ir jūreivių. O princesė? Maža mergaitė vyrų būryje.
- Jie jau baigė, sesule Monira, - pritūpė šalia Kitis.
- Gerai, - išsiblaškiusi linktelėjo.
- Nežinai ką toliau daryti? – užjautė.
- Nežinau. Svarsčiau net, kad paleist visus. O mums su princais bandyt kaip nors vieniems…
Abu nutilo. Galiausiai Kitis pasiūlė:
- Gal pirmiausia reikėtų suprasti kur esam ir kur reikia keliauti. O tada jau nuspręsim kaip.
- Tu teisus. Ačiū, - Monira atsistojo ir patraukė prie likusių.
- Noriu visų jūsų paklausti, - pradėjo. – Ar kas nors žino, kur dabar esame?
- Aš žinau, - atsiliepė Sumilis. – Mes buvom sustoję Lagape. Uostas nuošalus. Tai laisvasis miestas. Jie toli nuo kitų miestų ir uostų. Tai niekas į juos nesikėsina. Bet koks didelis miestas yra mažų mažiausiai už devynių šimtų varstų. Arčiausiai yra Oišras. Miestas nemažas. Bet vis tiek užkampis. Kiekvienas naujas veidas – didelis įvykis. Labiau į rytus – Sijas. Nedidelis. Prišnerkštas. Irgi netinka. Dar yra keletas didesnių ir mažesnių. Bet pasislėpti tikrai netinka. Toliausiai iš artimiausių – rytuose esantis Marapas. Didelis miestas. Sostinė. Ten tiek skirtingų žmonių ir ne tik, kad niekam neįdomu kas esi. Bet labai toli. Ir nežinau kaip iki ten nusigausim.
- Oho, kaip detaliai išdėstei…
- Tai šitam krašte gimęs esu.
- Aišku. Tada dar toks klausimas. Kaip mes atrodysim su tokia beveik armija keliaudami? Be to, mums reikia žirgų. O čia, kiek matau, dykynė. Ir niekaip neapsieisim be kokių trijų vežimų. Gi yra tokių, kurie ant žirgo nėra sėdėję.
- Aš manau, - įsiterpė Odisu, - teks kiek paplėšikauti.
- Išprotėjai?! Taip tik dėmesį atkreipsim.
- Nieko mes neatkreipsim! – purkštelėjo kapitonė. – Sumili, pasakyk: juk čia garantuotai valkiojasi galybė plėšikų.
- Uhu, kiek nori…
- Va, sakiau! – patenkinta mirktelėjo Sumiliui.
- Gerai, sakykim, - sutiko Monira. – Bet  tai užtruks. Ką darysim? Tlekapas ilgai nelauks. Puls ieškoti. Na, kažkiek sutrukdys laivas, kurio jau nė nematyti. Bet vis tiek spaudžia laikas.
- Teks rizikuoti. Kitos išeities neturim, - konstatavo Sumilis.
- Tikėkimės, kad oras nesuges, - įsiterpė Kitis. – Ant pliko lauko mes. Samdiniams ir jūreiviams tai kas. Bet princas ir princesė…
- Nieko nepadarysi, - Monira pažiūrėjo į dangų. – Na, ponai kapitonai, organizuokit plėšimus. O mes čia kaip nors krūmuose pasislėpsim.
Pasislėpti krūmuose buvo visai patogu. Jūreiviai, kurie nuo plėšikavimo buvo atleisti, iš tų krūmų šakų suformavo tokias lyg ir palapines.
Vakarop samdiniai, pasiskirstę grupelėmis, patraukė grobio ieškoti. Odisu liko. Jos žydri plaukai buvo pernelyg atkreipiantys dėmesį.


Tlekapas labai nesiskubino. Kur jie dings? Plaukia dabar visi vienu laivu. Vienu smūgiu ir sunaikins. Tą padaryti geriau kuo toliau nuo kranto. Kad mažiau akių matytų. Todėl liko ramiai pernakvoti ir antrą naktį.
Tačiau išsimiegoti neteko. Jį pažadino jo dievas Jotoub Radas.
- Magistre Tlekapai, turi skubiai keliauti į didelį miestą Marapą. Ten valdovui Vytkui Ilgajam gimė sūnus. Turi jį nužudyti. Kuo greičiau!
- Bet, mano dieve, aš dar…
- Nesvarbu! Jie niekur nedings! Ten svarbiau. Kažkas bando tą kūdikį paslėpti. Skubėk, magistre Tlekapai.
Ir viskas.
Tlekapas šiek tiek net įsižeidė. Kaip taip galima? Tiek pastangų įdėjo. O dabar viską mesk ir trenkis į tą prakeiktą Marapą.