Sugrįžimas. Keliautojai-13

Sekančią naktį Gylys pasirašė sutartį. Iš esmės tarp daugybės įmantrių žodžių mintis tebuvo viena: nesikišti į vieni kitų reikalus, kilus pavojui padėti vieni kitiems, o kilusius nesusipratimus spręsti diplomatiniu keliu.
Visą dieną galvojęs, parašą padėjo tokį: Didžiosios Ragės ordino vyresnysis Gylys.
Beveik mėnesį užtruko kol iš abiejų valdovų nupirko žemes.
Per pirmus metus susirinko net trisdešimt septyni raganiai ir raganos. Visokio amžiaus ir patirties, tačiau visi pavargę nuo vienatvės ir nežinojimo kaip tuos savo gebėjimus panaudoti.
Gylys įdėjo daug darbo, kol nustatė bendro gyvenimo ir veiklos taisykles. Kol įrodė visiems, kad veikti drauge ir pasitikėti vienas kitu naudinga ir būtina. Kol pamažu Pilis tapo jiems tikrais namais.
Didžiosios Ragės ordinas pašaliečių požiūriu buvo ginkluotų raganių organizacija. Ginkluoti, bauginantys, karingi ir labai gabūs. Tačiau tie, kas reikalą išmanė geriau, žinojo, kad tai karinė-finansinė-politinė organizacija. Raudoni apsiaustai, kalavijai, niūrūs ir žiaurūs veidai buvo puiki finansinių machinacijų ir politinių intrigų priedanga. Iš tikro, nors burtininkų gildija visokiais būdais rodė panieką tiems kareivoms, tačiau nemaža narių dalis sėdėjo Ordino kišenėj. O visi kiti kartais skolindavosi, stengdamiesi pernelyg neįklimpti. Kitaip Ordinas įveldavo į savo politines intrigas.
Dabartinė Ordino vyresnioji Purkšna buvo atsitiktinis žmogus. Jos vadovavimas kėlė rimtų problemų. Ir visi svarstė, kaip gi tokia ragana tapo vyresniąja. Paprastai į tas pareigas buvo skiriamas sąžiningas (Ordino narių atžvilgiu) ir protingas raganius. Purkšna, kaip paaiškėjo, tokia nebuvo. Taip, ji buvo gudri, bet nesąžininga. Pastaruoju metu ėmė aiškėti, kad netgi taryba ne visuomet žinodavo, kur ir kodėl dalyvauja Ordinas. Purkšna tiesiog išsiųsdavo raganius į užduotį. O po kurio laiko paaiškėdavo, kad tai asmeninis vyresniosios įgeidis.
Padėtis dar suprastėjo po paslaptingo Žaižaros dingimo. Purkšna buvo išvykusi, o ji išvyko niekam nieko nepranešusi. Grįžusi Purkšna tiesiog pasiuto. Vos įkėlusi koją į savo kambarius, liepė ją pakviesti. Sužinojusi, kad ta išvyko nežinia kur, elgėsi taip tarytum pasaulis griūtų.
- Kas čia vyksta?! Nuo kada kažkokia nuskurus ragana gali išvykti ir sugrįžti kada nori? Ar aš jau ne vyresnioji? Raskit! Iš po žemių iškaskit! Aš jai parodysiu! Išmušiu iš jūsų norą elgtis kaip šauna į galvą! Čia kariška tvarka, jei dar nesupratot!
Atsirėmęs durų staktos stovėjo vienas tarybos narių, garbaus amžiaus raganius Krimikas. Jis ramiai stebėjo Purkšnos siautėjimą. Tiesą pasakius, kad ir kokia vyresnioji būtų, labai didelių galių neturėjo. Ir niekas jos pernelyg nebijojo.
- O kur buvai tu? – staiga ramiai paklausė. – Kažkaip negirdėjau, kad tarybai būtum pranešus…
Purkšna atsigręžė ir perliejo raganių tokiu žvilgsniu, lyg būtų norėjus užmušti. Tačiau Krimikui tai nepadarė įspūdžio. Ir jis ramiai dar kartą paklausė:
- Kur tu buvai visą mėnesį?
- Ne tavo reikalas! Aš turiu teisę…
- Neturi, - taip pat ramiai nutraukė. - Be tarybos žinios tokiam laikui negali.
Purkšna žiojosi ką sakyti, bet raganius jos neklausė. Apsisuko ir išėjo, metęs per petį:
- Taryba rinksis per pilnatį. Turi porą dienų pagalvoti.
Purkšna atsisėdo už stalo ir susimąstė.
Kelionė buvo sėkminga. Viską, ką buvo suplanavus, atliko. Bet širdį graužė nerimas. Labiausiai nerimavo dėl netikėto Žaižaros išvykimo. Ji buvo ypatinga ragana. Daugiau burtininkė. Bet kažkodėl laikėsi įsikibus Ordino. Ir turėjo paslapčių, kurių Purkšna nesugebėjo išsiaiškint. O dabar dar tas Krimikas. Iki šiol taryba užmerkdavo akis į jos veiksmus. O dabar staiga kviečia tarybą. Ne ji, o patys. Kas jau čia nutiko? Pinigai tekėjo kaip ir anksčiau. Tiesa, Purkšna įsimesdavo kai ką ir sau į kapšelį. Bet, jos manymu, ne tiek jau daug, kad kas pastebėtų ir būtų žala Ordinui. Na, sudarydavo kokį sandorį su taryba nepasitarusi. Ir ką? Smulkmenos visa tai…
Vis tik Žaižarą reikėjo susekti. Bet kaip? Pirmiausia reikėjo tinkamai pasirinkti raganius, kurie ne tik sutiktų, bet ir sugebėtų tą užduotį atlikti. O darbas tikrai sudėtingas. Žaižara pernelyg gerai žinojo kaip veikia Ordinas. Todėl tikrai sugebėjo mėtyti pėdas. Tačiau kažkur pėdsakai turėjo likti.
Gerai viską apgalvojusi, Purkšna pasikvietė Žaką, Kitisą ir Golbą. Tai nebuvo geriausi ir labiausiai patyrę raganiai. Tiesiog sunku buvo rasti kitus, kurie sutiktų.
Prieš išvykdami visi trys drauge su Purkšna apieškojo Žaižaros kambarį. Tikėjosi rasti ką nors, kas nurodytų bent į kurią pusę išvyko. Nerado nieko. Atrodė, kad čia jos nė negyventa. Vienintelis likęs daiktas buvo pusbrangė apyrankė, kurią skubėdama paliko Žaižara.
- Na? Ir ką tai reiškia?
- Keistas daiktas, - numykė Kitisa. – Jei nors brangi būtų…
- O gal čia papuošalas, skirtas akims apdumti? – mestelėjo Golbas.
Purkšna nustebusi pažvelgė į jį.
- Na, juk persirengiam mes ir valstiečiais, ir miestiečiais…
- Supratau. Supratau… - nutraukė Purkšna. – Tokius papuošalus nešioja turtingos miestietės ar ūkininkaitės. Ir kur gi čia koks panašus?..
Staiga ji nutilo ir išblyško. Vienintelė vieta, kur galėjo pasislėpti ragana, turėjo būti didelis miestas, kuriame niekam neįdomu, kas tu ir ką čia veiki. Ir įtarimas, kad Žaižara išvyko ten, iš kur ką tik grįžo Purkšna, smogė jai tarsi kūjis.
O taip gerai viskas prasidėjo.
Prieš gerą pusmetį pas Purkšną atvyko pasiuntinys nuo mago Najoko. Ilgai kalbėjo nei šį, nei tą. Suko ratais. O Purkšna irgi nieko nesakė. Jau žinojo, kad magas nušalintas nuo pareigų. Bet kažkokią įtaką dar turėjo. Gal norėjo susigrąžinti ir pareigas. Kuo ji galėtų padėti, suprasti buvo sunku. Galiausiai pasiuntinys pasakė, kad Najokas labai prašo garbiąją Purkšną pas jį atvykti. Pats negalėjo nesukeldamas įtarimų. Ir dar magas atsiuntė dovaną ir žadėjo gausiai apdovanoti, jei sutiks padėti labai delikačiu klausimu. Koks tas delikatus klausimas pasiuntinys nepasakė. Tikriausiai nė nežinojo.
Taigi, Purkšna nuvyko pas magą Najoką. Tas, skirtingai nei pasiuntinys, į vatą nevyniojo. Žinojo, kad gandai tarp burtininkų ir raganių sklinda greitai. Žinojo, kad meluoti neverta. Ir geriau nė nesakyti to, ko negali.
- Brangi sese, suprantu, kad žinai apie mano problemas. Tiesą sakant, nelabai dėl prarasto posto sielojuos. Bet turiu šiokių tokių įsipareigojimų, kuriuos įgyvendint užimant tas pareigas būtų buvę paprasčiau. Dabar turiu prašyti tavęs labai nepaprastos paslaugos.
Purkšna viską išklausė ir nusprendė dar patylėti, nes vis dar nesuprato, ko iš jos nori magas.
Anas, matyt, jos tylėjimą suprato savaip:
- Gali neabejoti – atlygis bus dosnus.
- Gerbiamasis Najokai, atlygis, žinoma, puiku. Tačiau visgi noriu žinoti, kokia tai paslauga.
Ir štai tada Najokas papasakojo neįtikėtinai įdomią ir šiek tiek šiurpią istoriją. Apie kovas demonų karalystėje girdėję buvo visi. Tačiau apie tas manipuliacijas su vaikais Purkšna nežinojo. Pasirodo, kad iš dviejų pretendentų į sostą pasidarė jau visi keturi. O magas Najokas tą painią istoriją norėjo dar labiau supainioti. Jo tikslo ragana taip ir nesuprato. Tačiau galvojo, kad visa tai neturi įtakos nei jai, nei Ordinui, nei bendrai Žemės gyventojams. O užmokestis buvo tikrai geras. Ir dalintis su niekuo nereikės. Apie tai, kas būtų jei sužinotų taryba, ji negalvojo. Kaip gi jie galėtų sužinoti?


Orai buvo puikūs. Kelionė sekėsi. Nebuvo jokių keistų nutikimų. Įgula aprimo. Nerimavo tik magė Monira. Ji buvo tikra, kad nieko gero priekyje nelaukia. Jos nerimu buvo persiėmęs ir Kitis. Abu sėdėjo magės kajutėje ir narpliojo pranašystę. Bet pranašystės yra tam, kad jau nutikus tam tikram įvykiui galima būtų pasakyti:
- O tas Didysis Pranašautojas numatė dar tada kažkada.
Kelionė buvo aiškiai nurodyta. Tačiau kelionės tikslas skendėjo migloje. Dar buvo aišku, kad šioje kelionėje jiems trukdys.
Viena vertus, Monira buvo patenkinta, kad princas ir princesė yra šalia. Tačiau galvojo ir apie tai, kad rizika didesnė. Bet vėl gi: praradus vieną karališką asmenį gal nė tikslo pasiekti nebūtų galima.
Ir pagaliau jie sustojo Lagapo uoste. Kapitono Aglio laivas dar nebuvo atplaukęs.
- Na, gerbiamoji Monira, - kreipėsi Kitis, - ką darysim?
- Oi, Kiti, nežinau. Lyg ir turėjo būti atplaukę. Bet nėra. Nors orai buvo geri.
- Taip, sese. Tai kas dabar?
- Būtų gerai uoste pasiklausinėti. Bet aš negaliu laivo palikti. O siųsti kurį kareivą – niekų darbas. Dar įsivels į kokią bėdą.
- Aš eisiu. Gal man kokį kareivą, kaip sakai, į draugiją pasiūlytum?
- Manau, geriausiai tiktų Jisimokas. Jis ne toks karštakošis.
- Gerai. Tai mes ir eisim. Nėr ko laukti.
- Taip. Naujienos būtų neprošal.
Kitis ir Jisimokas patraukė į uosto smuklę. Ten, kur renkasi jūreiviai iš visų pasaulio kampelių, galėjai sužinoti galybę naujienų.
Smuklė buvo sausakimša. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. Kitis pasirinko strategiškai tinkamiausią staliuką šalia baro. O kad jie prie staliuko sėdėjo dviese, tai prie jų prisėsdavo vienas ar kitas jūreivis. Burtininkas buvo velniškai geras klausytojas, mokėjo užduoti tinkamus, tačiau neįtartinus klausimus. Atsakymų išklausydavo nuoširdžiai susidomėjęs, linksėjo, kartojo “ką tu sakai? ”, “tikrai? ”, “aha”, “taip taip taip” ir panašiai. Jisimokas tik gėrė alų ir kartais linkteldavo galva.
Kurį laiką nebuvo jokių įdomių naujienų. Kol prie jų prisėdo dar du jūreiviai.
- Bet gi jūs – ne jūreiviai, - kreivai vyptelėjo plikas barzdočius.
- Oi, ne, sūneli, - nuplonino balsą Kitis. – Ką tik atplaukėm. Įgula dar laive tvarkosi. O mes išlipom kojas pramankštinti.
- Na, mes irgi neseniai atplaukėm. Maisto ir vandens reikia. O tada trauksim namo.
- Tai iš kur taip plaukiate? Iš toli, turbūt, kad maisto pritrūkot?
- Ne taip jau ir toli. Tik kelionė nenusisekė.
- Ar krovinį praradote? Užpuolė kas? Kad ir mum kokia nelaimė nenutiktų, o tai plaukti dar toli…
- Ne krovinį vežėm. Vijomės, bet nieko gero.
- Na taip, vytis sudėtinga…
- Nepasisekė, tai čia dar labai gražiai pasakyta, - nusijuokė antras jūreivis.
- Nu, bet sveiki gyvi. Ar laivui kas nutiko?
- Mūsiškiam tai nieko, - vėl atsiliepė plikis. – O va tam, kurį vijomės, baigės liūdnai.
- Hmm… Tai oras lyg ir geras buvo. Nebent kur toliau kokia audra…
- Teisybė. Oras puikus. O kas tam laivui nutiko, tai taip ir nesupratom.
- Ir aš nesuprantu, - burbtelėjo Jisimokas. – Tai pavijot tą laivą ar ne?
- Pavijom pavijom, - linktelėjo plikis. – Pavijom laivo skeveldras. Ir svarbiausia, - pritildė balsą, - kad tas kažkas mums prieš nosį nutiko.
Visi pritilo. Jisimoką apėmė negera nuojauta. Jis gurkšnojo alų ir galvojo, kad gal reiks iš čia greitai nešdintis. Kitis gi vos valdėsi nepanaudojęs magijos, kad iš jūreivių viską išpeštų.
- Bet pasakykit jūs man, - vėl prakalbo plikis, - kaip gali vidury jūros, kai aplink jokio vėjo, griausmo ir žaibų, saulutė šviečia, staiga kilti toks viesulas, kad laivą į šipulius sudaužė…
- Kažkokias pasakas čia sekat, - lyg netikėdamas pakraipė galvą Kitis.
- Jei man kas pasakotų, ir aš netikėčiau. Bet gi savom akim mačiau.
- Tai gal ten kokios srovės ar sūkurys? – vėl įsiterpė Jisimokas.
- Nėr ten jokių sūkurių ar srovių! - nukirto plikis. – Dešimt metų plaukioju. Ten koks demonas buvo…
- Na jau! - vėl įsiterpė Jisimokas. – Kam ten kokiam demonui koks sumautas laiviūkštis…
- Ne toks jau ir sumautas, - vėl pritildė balsą plikis. – Juo plaukė karališka persona.
- O! Tai kokia čia karalystė neteko valdovo?
- Ne valdovo. Valdovo dukters.
- Niekai, - numojo ranka Kitis. – Aš žinoma esu savo saloj užsisėdėjęs, Bet tiek žinau, kad valdovai savo dukterų vienų neišleidžia.
- Tai ir neišleido. Uačiugo karalystės princesę pagrobė.
- Eik jau! - irzliai numojo ranka Jisimokas. – Kas šiais laikais princeses grobia?
- Čia ir keista. Kad koks jaunikaitis būtų pagrobęs, tai kaip ir viskas aišku. Bet ją pagrobė rūmų astrologė, - gūžtelėjęs pečiais paaiškino antrasis jūreivis.
- Vis tiek nesuprantu… Tiek to! Nerūpi man ta princesė. Daug įdomiau tas laivas.
- O ką pasakyti? - paglostė savo plikę. - Buvom jau beveik paviję. Ir staiga tik pokšt! triokšt! Ir laivo dalys išsilakstė į visas puses. Bet prisiartinę neradom nė vieno lavono ar gyvo…
- Aš gi sakau: sūkurys.
- Nesąmonė! Sakau, kad demonas.
Toliau Kitis padejavo, kad be reikalo išsiruošė į kelionę. Gal reikėtų grįžti. O tai ne jo amžiui tokios baisybės.
Galiausiai jūreiviai išėjo. Kitis su Jisimoku dar pasėdėjo, kad nesukeltų įtarimų. Ir tada patraukė į laivą, kur Monira jau ėjo iš proto. Ir dar labiau susirūpino po Kičio pasakojimo.


Tlekapo dievas Jotoub Radas davė jam užduotį. Aiškią ir konkrečią. Tačiau nepaaiškino kam to reikia. Magui tas nelabai rūpėjo. Bet visgi būtų norėjęs žinoti kam ir kodėl tą padaryti. Ir nors užduotis lyg ir buvo paprasta, vykdyti ją nebuvo lengva.
Pirmiausia iškilo problemų dėl orakulų. Su orakule Sętika nepavyko visai. Buvo nepasiruošęs. Tai buvo skaudu, nes magas tvirtai tikėjo, kad apie viską, kas vyksta Žemėje, jis puikiai išmano. Pasirodė, kad ne. Tačiau patirtis buvo puiki. Su Tytoju nesileido apkvailinamas. Tačiau irgi nedaug iš to minčių kratinio suprato. Aiškus buvo tik paskutinis sakinys.
“Ši pranašystė skirta Uačiugo karalystės valdovo Vadeto astrologei magei Monirai. ”
Tai buvo pėdsakas. Bet nepasisekė su Tytojo tarnu. Emėris dingo kaip į vandenį. O paieškoms laiko nebuvo.
Taigi, užduotis. Tlekapas turėjo “paimti į nelaisvę” du vaikus. Kuo tie princas ir princesė ypatingi, Jotoub Radas nepasakė. Išsiaiškinti kur yra Vadeto dukra, princesė Nami Ira, nebuvo sunku. Jis greitai susekė Moniros nusamdytą laivą. Nusprendė, kad nepuls lyg akis išdegęs. Gana jau prašovė su orakulais. Todėl laivą prakiurdė. Kad užsuktų į artimiausią uostą. O ten susidūrė ir su kita įgula. Pamanė, kad jam labai pasisekė.
Bet ne. Ten buvo dvi magės. Žinoma, po vieną silpnesnės už jį. Bet gi dvi! Ir Tlekapas įstrigo. Neilgam. Bet to užteko, kad abu laivai dingtų. Kadangi apie kitą laivą žinojo nedaug, tai pirmiausiai nusprendė sekti Uačiugo karalystės laivą. Turint jo sugebėjimus nebuvo sunku. Bet naudinga irgi ne. Princesės tame laive nebuvo. Magas pasiuto. Ir iš laivo bei įgulos nieko nepaliko. Baigęs susidorojimą pastebėjo, kad laivą vijosi. Turbūt karalius Vadetas pastebėjo princesės dingimą. Dabar, pamatę kas nutiko, praneš, kad princesė Nami Ira žuvo. Taigi, Tlekapas galės ramiai ieškoti princesės.
Nuo patirto įsiūčio jį apleido jėgos. Nusprendė kuo greičiau dingti iš susidorojimo vietos. Ir pailsėti artimiausiame uoste Lagape. Ir čia jį ištiko sėkmė. Uoste stovėjo antrasis laivas.
Tačiau Tlekapas buvo nusilpęs. Pulti ten, kur buvo dvi magės, o gal ir dar kas nors, jis neketino. Todėl apsistojo uosto užeigos namuose. Ir piktdžiugiškai stebėjo kaip priešininkų laivas skubiai pakelia bures.
- Nepaspruksit… - burbėjo sau po nosim. – Dabar jau ne…


Atgabenti Emėrį į rūmus nebuvo sunku. Žaižara dabar jau turėjo daug veikimo laisvės. Visi suprato, kad Vytkaus Ilgojo sūnui, sosto įpėdiniui, gresia pavojus. Koks tai pavojus, kas grasina, niekas neaišku. Bet Žaižara mokėjo nieko konkrečiai nepasakydama visus įbauginti.
Taigi, Oniža ir Ūiža ėmėsi Emėrio rimtai. Ir pasirodė, kad viskas ne taip jau ir sudėtinga.
Orakulas Tytojas, atrodo, nebuvo eilinis orakulas. Jis turėjo papildomų gebėjimų. Be pranašavimų jis dar buvo šiek tiek burtininkas. Todėl savo tarną užbūrė. Tik nežinia, ar nesugebėjo, ar nesuspėjo, ar per skubėjimą kažką supainiojo. Todėl po keleto dienų Emėriui pasimaišė protas.
Viską atstatyti užtruko neilgai ir buvo nesudėtinga. Po poros dienų Emėris visiškai atsigavo. Ir papasakojo kraupią istoriją apie magą Tlekapą. Kaip jis nužudė net du orakulus. Apie tai, kaip privertė Tytojas mintinai išmokti pranašystę, skirtą Amazonei. O tada padarė kažką, po ko Emėris iš pradžių pamiršo pranašystę, o vėliau ir išprotėjo. Dabar, atgavęs save ir pamatęs Žaižarą, Emėris ramiai konstatavo:
- Tu – Amazonė. Mano šeimininkas sakė, kad tu mane surasi. Va ir radai.
- Oi, vargeli tu mano… - sudejavo Žaižara. – Tai dabar aš jau Amazonė. Ir visai nesuprantu į ką įsivėliau. Sakyk jau tą pranašystę.
- Gal geriau duokit man popieriaus. Aš užrašysiu.
Ir užrašė. O dvi burtininkės ir ragana liko be žado. Iš visos pranašystės suprato tik tiek, kad Vytkaus Ilgojo (arba ne) sūnus – ypatingas. Ir dar jis turės kažkur keliauti su Amazone. Ir buvo dar kažkas apie mirusį kūdikį.

Laikas niekada nesustoja - jis neprasideda ir nesibaigia.
Laiko upė srovena nesustodama - ji neša ir gėrį, ir blogį.
Laiko upė neša mus visus - jos tėkmėje lieka visos mūsų nuodėmės.
Laiko upę išvalys kraujo auka.
Amazonė ves į kovą du princus.
Upę nuskaidrins karališkas kraujas.
Gintarinės saulės ašaros lydės ir palaistys gyvųjų kelią.
Paskutinis mėnulio spindulys.
Nekaltos mergelės ašaros.
Amazonės kalavijas.
Upės krantai susiglaus.
Vandenys mirs po žeme.
Jau šviečia Amazonės kalavijas - platina kraujo upę.
Kraujas upeliais liejasi į laiko upę, kuri dar labiau drumsčiasi ir dejuoja.
Laiko upės vandenys sūkuriuoja.
Svetimi dievai atvers akis Amazonei.
Ji valdys kalaviją ir karalystę.
Jos valdžia bus neribota.
Nė viena auka neprapuls.
Trys demonai ateis ir mirs.
Laiko upė suglaus krantus.
Ir visi žvaigždynai užges.
Kraujas išvalys kraują.
Kraujas užnuodys kraują.
Kraujas atleis kaltę.
Pabaiga ateis.
Ir pabaiga bus pradžia.
Amazone tu turi surasti
Rytų Saulę
Šiaurės Pašvaistę
Aušrinę Žvaigždę
Juodąją Leliją
Eik, Amazone,
Nešk du brangakmenius.
Žmonės akli.
Valdovai akli.
Tik tu matai tikrąjį kelią.
Eik…