Paskutinis mūšis (2)

Vektorius nebuvo tas vadas, kurį būtų galima lengvai apgauti triukšmingu puolimu. Kol rytiniame Citadelės flange griaudėjo sprogimai ir aidėjo netikrų atakų šūviai, jis ramiai sėdėjo buvusiame tarybos soste. Jo rankose buvo ne skaitmeniniai ekranai, o seni, ranka piešti kasyklų ir bokšto planai, kuriuos jis išstudijavo iki smulkmenų.
Kai sargybinis pranešė apie masinį puolimą rytuose, Vektorius net nepakėlė akių.
– Tai per daug akivaizdu, – šaltai ištarė jis. – Lukas nėra kvailys. Jis nesiųstų likusių savo pajėgų į savižudybę prieš mūsų sunkiąją artileriją. Tikrasis taikinys yra čia.
Vektoriaus žvilgsnis nukrypo į senąją išorinio keltuvo šachtą, pažymėtą Arno laikų brėžiniuose. Jis suprato, kad tai vienintelis kelias, kuriuo taikieji vampyrai gali judėti nepastebėti skaitmeninių jutiklių. Užuot išsiuntęs pastiprinimą į rytus, jis tyčia paliko šachtos prieigas tuščias, sukuriant apgaulingą saugumo įspūdį, ir pats su elitine gvardija pasislėpė šešėliuose aplink Elenos kamerą.
****
Luko komanda veikė nepriekaištingai. Jie tyliai, lyg tikri šešėliai, užkopė išorine šachta ir pro vėdinimo liuką įslinko į viršutinį aukštą. Koridoriuose nebuvo nė gyvos dvasios. Lukas rankos ženklu parodė judėti pirmyn tiesiai prie masyvių durų, už kurių buvo laikoma Elena.
Jie lengvai perkirpo durų užraktus ir įsiveržė į vidų. Elena sėdėjo kambario centre, surakinta sunkiomis grandinėmis. Pamačiusi Luko komandą, jos akyse akimirksniu užsidegė baimė, tačiau ne dėl savęs.
– Lukai, bėkite! Tai spąstai! – sušuko ji.
Nespėjus Luko kariams net atsigręžti, sunkios metalinės durys už jų nugarų su trenksmu užsivėrė. Fosforinis apšvietimas kambaryje staiga užgeso, o iš tamsių kampų pasigirdo tylus, kraują stingdantis juokas. Iš šešėlių išniro dešimtys Vektoriaus gvardiečių, nukreipusių į gelbėtojus naujos kartos energinius ginklus.
Vektorius lėtai išėjo į priekį, jo iltys silpnai tvykstelėjo tamsoje.
– Jūs pasikliovėte praeities relikvijomis, tikėdamiesi, kad aš jų nežinau, – tarė naujasis vadas, žvelgdamas į apsuptą Luko būrį. – Tačiau praeitis priklauso mirusiems. Šeimininkas mirė, Arnas mirė, o dabar jūsų eilė.
Lukas tvirtai sugriebė savo sidabru dengtus ašmenis, suprasdamas, kad atsitraukimo kelio nebėra. Jie buvo įstrigę pačioje priešo širdyje, o Elena vis dar liko grandinėse.
Kambario viduje akimirksniu sprogo chaosas. Suvokęs, kad kelio atgal nėra, Lukas nesugaišo nė sekundės – su laukiniu riksmu jis puolė pirmyn, tiesiai į artimiausią Vektoriaus sargybinį. Jo sidabru dengti ašmenys perskrodė priešo krūtinę, ir tas suklupo, paleisdamas savo ginklą.
– Saugokite Eleną! – suriko Lukas savo trims kariams.
Užvirė baisi, kruvina kova ankštoje erdvėje. Kadangi kambarys paniro į tamsą, abi pusės pasikliovė tik savo naktiniu matymu ir gyvuliškais instinktais. Vektoriaus gvardiečiai atidengė ugnį iš energinių ginklų – ryškūs plazmos šviesuliai skriejo pro šalis, degindami sienas ir draskydami betoną. Lukas judėjo neįtikėtinu greičiu, išvengdamas šūvių, rėždamas ir kirsdamas kiekvienam Radikalui, kuris bandė prie jo prisiartinti.
Tačiau jėgos buvo visiškai nelygios. Du Luko komandos nariai buvo priremti prie sienos ir, nepaisydami įnirtingo pasipriešinimo, suvarpyti energinių užtaisų. Trečiasis taikusis vampyras, sužeistas į petį, sugebėjo kūnu uždengti grandinėmis surakintą Eleną, neleisdamas paklydusioms kulkoms jos sužeisti.
Lukas kovojo kaip įnirtingas žvėris. Jo drabužiai buvo suplėšyti, o kūnas nuklotas giliomis žaizdomis, tačiau sidabriniai ašmenys jo rankose judėjo be sustojimo. Jis sugebėjo prasilaužti pro pirmąją gynybos liniją ir atsidūrė vos per kelis žingsnius nuo Elenos. Jo tikslas buvo vienas – nukirsti jos grandines ir rasti bent menkiausią plyšį pabėgimui.
– Lukai, saugokis! – staiga sušuko Elena.
Iš šešėlio išniro pats Vektorius. Jo judesiai buvo šalti ir apskaičiuoti. Vienu staigiu smūgiu jis išmušė sidabrinį peilį iš Luko rankų, o kitu – stipriai smogė jam į krūtinę, nublokšdamas sužeistą taikiųjų vadą ant žemės tiesiai prie Elenos kojų.
Lukas bandė keltis, spjaudydamas tamsiu krauju, tačiau Vektoriaus gvardiečiai iškart apsupo jį, įremdami ginklus tiesiai į galvą. Paskutinis gyvas likęs Luko karys taip pat buvo nuginkluotas ir prispaustas prie grindų.
Vektorius lėtai priėjo prie gulinčio Luko, užlipo sunkiu batu ant jo sužeistos rankos ir šaltai nusišypsojo.
– Tavo drąsa žavinga, Lukai, bet visiškai nenaudinga, – tamsiu, ramiu balsu ištarė Radikalų vadas. – Tu bandei išgelbėti praeitį, o aš ką tik užrakinau ateitį.
Elena su siaubu žvelgė į kraujuojantį Luką. Kambaryje vėl įsiviešpatavo tamsi, pergalę švenčiančių Radikalų tyla, o gelbėjimo operacija, pradėta su tokia didele viltimi, virto visišku sutriuškinimu.
****
Vektoriui besimėgaujant pergale, Citadelės sienos staiga suvirpėjo nuo duslaus, galingo sprogimo. Tačiau jis nugriaudėjo ne iš lauko ir ne iš koridoriaus pusės. Garsas sklido tiesiai iš kambario galinės sienos, už kurios buvo liftų techninė šachta.
Arno laikais pastatytas tarybos bokštas turėjo slaptą pneumatinių laiškų ir smulkių krovinių sistemą – siaurus, metalinius vamzdžius, kuriais prieš penkis šimtus metų buvo siunčiami popieriniai dokumentai. Radikalai šios pasenusios sistemos netikrino, o Vektorius savo planuose ją palaikė per siaura, kad ja galėtų pasinaudoti kariai. Tačiau jis neįvertino žmonių išradingumo.
Siena išsprago į vidų, paskleisdama degančio metalo ir betono dulkių debesį. Iš siauros angos, naudodamiesi trosais, vienas po kito į kambarį įsiveržė Kostos palikuonių vadovaujamas specialusis žmonių pasipriešinimo būrys. Jie buvo mažesnio sudėjimo, itin lankstūs kariai, specialiai parinkti šiai misijai, o jų veidus dengė taktiniai akiniai.
Žmonės nelaukė, kol dulkės nusės. Jie panaudojo savo pačių atsivežtą taktinį ginklą – magnio blykstes. Kambaryje sprogo akinamai balta, tūkstančių liumenų šviesa. Vektoriaus gvardiečiai, kurie ką tik kovojo visiškoje tamsoje su maksimaliai išplėstais vyzdžiais, patyrė baisų sensorinį šoką. Jie paleido ginklus iš rankų, klykdami iš skausmo ir spausdami delnais nudegintas akis. Net pats Vektorius buvo priverstas atšokti atgal, akis užsidengdamas ranka. Žmonių kariai su naktinio matymo ir šviesos filtravimo akiniais puikiai matė viską. Kol Radikalai buvo apakinti, būrio snaiperiai trumpais, tyliais šūviais iš tradicinių kinetinių ginklų su sidabrinėmis kulkomis likvidavo Luko sargybinius.
Būrio vadė, jauna moteris, vardu Maja, akimirksniu prišoko prie Elenos. Ant jos riešo sužibo nešiojamas plazminis pjaustytuvas.
– Elena, mes su jumis, – trumpai ištarė ji, nukreipdama melsvą liepsną į sunkias antgamtines grandines.
Geležis sužibo ir su garsiu taukštelėjimu pasidavė. Maja sugriebė laisvą Eleną už parankės, o kiti du kariai jau tempė sunkiai sužeistą Luką link tos pačios techninės šachtos angos.
Vektorius tamsoje ir dūmuose pradėjo atgauti regėjimą. Jo akys degė nežmonišku įniršiu, supratus, kad jį, strategijos genijų, pergudravo paprasti žmonės, panaudoję  metalinius vamzdžius.
– Užmuškite juos! – suriko jis, aklai paleisdamas energijos bangą link sienos.
Tačiau buvo per vėlu. Žmonių pasipriešinimo būrys jau buvo paruošęs evakuacijos trosus. Elena, prilaikydama savo pilvą, kartu su išgelbėtu Luku buvo įtraukta į tamsią techninę šachtą akimirką prieš tai, kai Vektoriaus elitiniai kariai spėjo užblokuoti praėjimą.
****
Pneumatinių vamzdžių šachta atvedė bėglius giliai į požemius, kur pasipriešinimo būrys buvo įrengęs laikiną ligoninės palatą. Tačiau laiko švęsti išsigelbėjimą nebuvo. Fizinis ir emocinis stresas išprovokavo ankstyvą gimdymą. Kol aplinkiniuose tuneliuose kaukė pavojaus sirenos, Elena, padedama paskutinių Aljanso medikų ir sužeisto Luko, pradėjo gimdyti.
Pasaulį išvydo berniukas. Jo akys akimirksniu nusidažė gilia purpurine spalva – tokia pačia, kokia prieš penkis šimtus metų saulė dažė Santarvės dangoraižius. Kūdikis neverkė, o aplink jo mažą kūnelį pradėjo vibruoti gryna, dar nematyta energija. Tai buvo pirmasis natūraliai gimęs hibridas, sujungęs geriausias žmonių ir vampyrų savybes.
Tačiau džiaugsmą nutraukė metalinių durų sprogimas. Vektorius, sekdamas kraujo ir gimdymo energijos pėdsakais, asmeniškai pralaužė slėptuvės gynybą. Jo elitiniai kariai išguldė likusius pasipriešinimo narius, o pats Vektorius įsiveržė į palatą.
Elena, vis dar gulėdama lovoje ir neturėdama jėgų pasipriešinti, spėjo kūdikį paslėpti už savęs, uždengdama jį savo kūnu.
– Tu jo negausi, – sušnibždėjo ji, paskutinį kartą parodydama Arno vertą drąsą.
Vektorius šaltai nusišypsojo. Nieko nesakęs, jis vienu žaibišku judesiu perskrodė Elenos krūtinę. Elena mirė akimirksniu, o jos kraujas apliejo klykiantį kūdikį. Vektorius ištiesė kruvinas rankas, norėdamas sugriebti vaiką ir paversti jį savo naujosios imperijos simboliu.
****
Akimirką, kai Elenos gyvybė užgeso, o vaiko kraujas susiliejo su motinos, požemiuose įvyko kažkas antgamtinio. Šeimininko kūnas mūšio lauke virto pelenais, tačiau jo senovinė, tūkstantmetė siela ir dvasinė energija nedingo – ji buvo susieta su jo palikuoniu. Pirmagimio hibrido kraujas tapo katalizatoriumi.
Iš Elenos kraujo ir vaiko skleidžiamos energijos kambaryje materializavosi tirštas, juodas šešėlis. Per sekundės dalį jis įgavo Šeimininko pavidalą. Tai nebuvo gyvas kūnas – tai buvo grynos, pykčio ir keršto vedamos energijos manifestacija. Šeimininkas sugrįžo iš anapilinio pasaulio, kad apsaugotų savo sūnų.
Šeimininko dvasia paleido tokį galingą telekinetinį impulsą, kad Vektoriaus gvardiečiai vietoje virto dulkėmis. Vektorius bandė pulti, tačiau Šeimininkas sugriebė jį už gerklės. Dvasiniai nagai degino Vektoriaus kūną kaip gyva ugnis.
– Tu palietei mano šeimą, – sušnypštė Šeimininkas, jo balsui drebinant pačius požemių pamatus.
Vienu galingu dvasinės energijos proveržiu Šeimininkas tiesiog išplėšė Vektoriaus sielą ir esybę, palikdamas tik negyvą Radikalų vado kiautą subyrėti ant grindų.
Vektoriaus žūtis ir antgamtinis Šeimininko dvasios pasirodymas galutinai palaužė Radikalų klanus. Likę užpuolikai, netekę lyderio ir apimti mistinės baimės, metė ginklus ir pasidavė. Penkis šimtus metų trukusios taikos griovėjai buvo eliminuoti.
Šeimininko dvasia lėtai nusileido prie lovos. Jis švelniai palietė mirusios Elenos veidą, o tada pažvelgė į savo sūnų. Jo dvasinė energija pradėjo sklaidytis, supratus, kad pavojus praėjo. Lukas, sunkiai alsus, bet gyvas, prišliaužė prie vaiko ir paėmė jį ant rankų.
Šeimininkas pažvelgė į Luką, palikdamas paskutinį telepatinį nurodymą: „Išaugink jį. Jis yra naujoji Santarvė. “ su šiais žodžiais senasis valdovas išnyko visam laikui.
Karas baigėsi. Elena ir Šeimininkas paaukojo viską, tačiau jų sūnus liko gyvas. Jis tapo gyvu įrodymu, kad žmonės ir naktinės būtybės gali sukurti bendrą ateitį, kurios pamatus kadaise padėjo Arnas.
Epilogas 
Praėjo dvidešimt metų. Megapolis „Santarvė“ vėl švytėjo, o jo stikliniai dangoraižiai purpuriniame saulėlydyje atrodė didingesni nei bet kada anksčiau. Karo žaizdos buvo išgydytos, o po Radikalų sutriuškinimo įvesta nauja tvarka atnešė ilgiausią taikos epochą miesto istorijoje.
Aukščiausio tarybos bokšto terasoje stovėjo naujasis Aljanso lyderis – Arnas Šešėlis. Elena jį pavadino pirmojo lyderio garbei, o jo pavardė priminė apie mistinį tėvo sugrįžimą.
Arnas buvo gyvas dviejų pasaulių stebuklas. Jis vilkėjo elegantišką Aljanso uniformą, kurios herbe vis dar puikavosi suspaustas kardas, apgaubtas šviesos ir šešėlio sparnais. Tačiau jo išvaizda išdavė dvigubą prigimtį: jo akys tamsoje švytėjo ta pačia gilia purpurine šviesa kaip ir jo tėvo Šeimininko, o oda turėjo sveiką, žmogišką atspalvį. Jis galėjo vaikščioti dienos šviesoje, tačiau valdė antgamtinį greitį ir telekinetines galias.
Iš šešėlio terasoje išniro Lukas. Jo plaukuose jau matėsi žilų sruogų, o senos mūšio žaizdos vertė jį šiek tiek šlubuoti, tačiau jo žvilgsnis buvo kupinas pasididžiavimo. Jis ištisus dvidešimt metų pildė Šeimininko pažadą ir užaugino šį vaikiną kaip savo sūnų.
– Miestas pasiruošęs metinei Aljanso šventei, Arnai, – tyliai prabilo Lukas, žiūrėdamas į apačioje užsidegančias milijonines šviesas. – Šviesos ir tamsos klanai susirinko centrinėje aikštėje. Jie laukia tavo žodžio.
Arnas nusišypsojo ir atsigręžė į savo globėją. Jo balse skambėjo Elenos tvirtumas ir Šeimininko ramybė.
– Jie laukia ne mano žodžio, Lukai. Jie laukia patvirtinimo, kad auka, kurią sudėjo mano tėvai ir senasis vadovas Arnas, nebuvo veltui. Sintetinio kraujo gamyba dabar yra nemokama ir prieinama kiekvienam, o žmonių ir vampyrų vaikai kartu lanko tas pačias akademijas. Mes pasiekėme tai, kas atrodė neįmanoma.
Arnas priėjo prie terasos krašto ir pažvelgė į tolį, kur danguje ryškėjo pirmosios žvaigždės. Jis viena ranka palietė ant kaklo kabantį amuletą – sukietėjusius pelenus, likusius iš jo tėvo, ir motinos žiedą.
– Mano mama tikėjo, kad šis miestas prisimins savo kūrėjus, – tvirtai ištarė Arnas Šešėlis. – Ir mes juos prisimename. Kiekvieną dieną.
Jis apsisuko ir tvirtu žingsniu žengė link tarybos salės durų. Lukas sekė iš paskos. Už jų nugarų saulė galutinai pasislėpė už horizonto, tačiau megapolyje „Santarvė“ tamsa nebekėlė baimės – ji tapo namais, kuriuose šviesa ir šešėliai pagaliau išmoko gyventi kartu.