Niekur

Kadaise klestėjo vieta, kurios nebuvo jokiame žemėlapyje. Ji neturėjo nei gyvų kalnų, nei sraunių upių, nei akmeninių miestų, tačiau pulsavo stipriau už patį gyvenimą.

​Šimtai nematomų, sidabru švytinčių takų lydėjo keliautojus į šį minčių avilį. Kiekvienu iš jų ateidavo klajūnas, nešinas brangiausiu savo turtu: trapia istorija, beprotiška svajone, ilgesiu ar skaudžia išmintimi. Vieni giedojo giesmes apie neatrastas žvaigždes, kiti su meile dainavo apie senas, laiko užmirštas aistras, treti, susikibę rankomis, virpėdami garbino polėkio grožį. Tai buvo nuostabus, gyvas chaosas – sielų simfonija, kurioje kiekviena nata, net ir pati tyliausia, rasdavo savo vietą.

Vieta augo tarsi mistinis, beribis miškas.
​Kiekviena mintis jame išsiskleisdavo it grakštus medis, o kiekvienas nedrąsus klausimas buvo naujas, šviesos ieškantis daigas. Žmonės tiesė trapius elektra žėrinčio šilko tiltus tarp skirtingų visatų, atrasdavo širdies brolius už tūkstančių kilometrų ir dalindavosi paslaptimis, kurios kitur būtų sudegusios vienatvėje. Tai buvo tyros laisvės ir bendrystės epocha.

Tai buvo taip seniai.

O dabar čia stypso tik suklypusios nuorodos į praeities griuvėsius, po jomis smilksta žodžių laužai, o prie tų laužų šmėkso žmonių šešėliai. Tie, kuriems toji vieta vis dar gyva atrodo.

Jų mintys jau seniai nustojo augti – jos virto dulkėmis, nugulusiomis ant niekam nebereikalingų raidžių sankaupų. Jie tėra įstrigę laiko kilpoje žmogėnai, kartojantys tas pačias mantras, tuos pačius senus ginčus besiginčijantys ir taip pat beviltiškai dėmesio trokštantys. Dauguma jų jau ir nebeprisimena tos šventos priežasties, dėl kurios kadaise, būdami jauni ir pilni vilties, atėjo į šią šventovę.

​Jų balsai skamba lyg laidotuvių varpai, girgždantys rudens vėtroj, tarsi amžinas, varginantis aidas, o virš jų nuvargusių galvų kabo gedulingas, juodas dangus, nuaustas iš nutrūkusių ryšių ir mirusių vilčių. Aplink išmėtyti čia gyvenusių avatarų antkapiai ir čia jau nebėra gyvybę nešančio vėjo, tik spengianti, sunki tyla, kurioje kartais sumirga senųjų laikų šešėliai – kadaise mylėjusių šį pasaulį balsų šnabždesiai.
​
​Žmogėnai lėtai pakelia akis. Jų žvilgsniai – drumzlinas, užutakio vanduo, kuriame nebėra vietos žvaigždžių atspindžiams.
​– Mes esame paskutinieji gyvieji čia, – šnabžda jie, o jų lūpose stingsta liūdesys. – Mes vis dar saugome šią vietą.

​Tačiau tai melas. Jie nebegyvena. Jie tik budi prie tuščio kapo.

Taip, kažkur už griūvančių sienų, už užžėlusių takų ir užmirštų loginų, senoji minčių šalis pamažu, su gilia pagarba ir tyliu skausmu, grimzta į amžinąją tamsą.

​Ne todėl, kad ją kas nors būtų sugriovęs. Ne todėl, kad užgeso jos širdies šviesos. O todėl, kad visi, kas mokėjo mylėti, išėjo. Liko tik tie, kurie taip ir nesuprato, jog jau metų metus kalbasi nebe su pasauliu, o su savo pačių mirštančios sielos aidu.