Relikvijų laužas

Miškas linguoja kaip milžiniška, išsekusi krūtinė.
Eilėraščiai, išlindę iš samanų, šnibžda vienas kitam
nebaigtas eilutes, kurios bėga nuo jų kaip išsigandę žvėrys.

Rugiagėlės pakelėse žydi mėlynom akim,
bet tos akys — ne gėlės, o seniai pamirštų žmonių žvilgsniai,
įstrigę žemėje kaip prakeiksmai.

Duonos laukas alsuoja šiltu, rūgstančiu kvapu,
lyg kažkas po juo lėtai keltųsi —
gal tavo žodžiai, kurie nebeišdygs,
gal jų skeletai, dar bandantys išmokti vaikščioti.

Tvirtovės vartai girgžda taip garsiai,
kad net sapno dangus susiraukia.

Jausmų orda įsiveržia vidun —
ne žmonės, o iškreipti siluetai,
su per ilgom rankom, per daug širdžių,
ir nė viena jų neplaka ritmingai.

Naktiniai drugeliai skraido virš laužo,
kur dega mūsų relikvijos —
bet liepsnos ne oranžinės, o mėlynos,
lyg degintų ne daiktus, o atmintį.

Ir tu stovi šalia,
su veidu, kuris vis keičiasi —
kartais tavo, kartais ne tavo,
kartais visai be veido.

Sapnas linguoja.
Ir tu linguoji kartu.