Katės

Ir patys žodžiai, sakau jums - jie spurda, rangosi ir blaškosi: lyg koks maudomas katinas, įmestas į šalto vandens vonią, besitaškantis kableliais, daugtaškiais ir autoriaus atodūsiais, kurie mintimis virtę, lediniais kančios purslais kimba į odos poras - ir blaivina, ir įtūžį kelia. Ir kantrybė mano - ta menka, trapi gija su realybe, kurią pats gyvenimas man taip šykščiai tevyniojo - skilinėja, gęsta ir gresia galutinai nutrūkti nuo vien beprotiškų minčių lavinos.

Kššššš!!! Grasinamai šnypščiu, bandydamas nuvyti įkyrias mintis, kurių drėgnai šalti, vaiduokliški ūsai šiurpiai kutena mano smilkinius - O, ar ši vidinė audra kada nors nurims?!

Niauuuuu, grasinamai miauksi šalto vandens permerktas katinas, jo akys - dvigubi piktos nevilties smaragdai, atspindintys ir mano paties sudaužytą būseną - žvelgia į mane, kur jau įžvelgiu ir gilesnę, šaltesnę šviesą, matau užgimstantį plėšrumo blyksnį. Ir nuojauta, skaudi lyg vasario gruodas, gniaužia man gerklę: jei tik pasaulio uždanga prasiskleistų, jei tik stebuklai - galbūt tamsesnio atspalvio, nei pats įsivaizduoju - imtų reikštis šioje buities nualintoje žemės sferoje, šis padaras, dabar atrodantis toks apgailėtinas, išbrinktų iki pabaisiško dydžio.

Tada, su šiurpiu košmaro tikslumu, judesiais greitais ir šaltai apskaičiuotais, jis persekiotų mane, savo auką, kaip medžiojamą lauko pelėną, virpantį prieblandoje, buities urvelyje besislepiantį. Ir jokio gailesčio nebūtų tuose akyse, tuose nerimą keliančiuose skeltuose vyzdžiuose, kur atsispindi visos tamsios žmonių sielos. Tik vienas uodegos šmėkštelėjimas, tik vienas vos juntamas raumenų virptelėjimas, išduodantis gilią tuštumą, varančią jo nežemišką gyvastį, ir jis pagriebtų mane.

Šlykštus trakštelėjimas, paskutinis, neišleistas klyksmas ir prarytas tamsos, kūrinys susitiktų su savo Kūrėju.