Dar skamba

Dar skamba
vienatvėje stygos –
lyg senas violončelės skeletas
bandytų prisiminti,
kaip kadaise turėjo kūną.

Alyvos mergaitė
išsilydo kaip vaškinė žvakė,
lašai kapsi ant žemės
ir iš jų išsirita
maži, neramūs vabaliukai,
nešantys tavo popierinius žodžius
kaip skubius laiškus dievams.

Vėjas, tas senas plevėsas,
surenka juos į savo kišenes
ir išbarsto virš upelio,
kur begarsiai žingsniai
daužosi į akmenis
lyg stikliniai batai.

Stebuklas baigiasi
kaip prastai suklijuota dekoracija,
o tu stovi
su savo balta suknele –
per trumpa,
per tikra,
per daug žmogiška.