Šaknys ir žvaigždės 1

Šiaurinėje miesto dalyje, sniegu virsta pelenai. Vežami baldai- lentynos, sofos, lovos, stalai. Sukraunami ant fabriko takelio, paskutinei kelionei. Kiekvienas turėjo atsisakyti savo patogumų, rinkliava perėjo per miestiečių butus, sandėlius ir su giliu atodūsiu karučio padangose, iškeliavo į šiaurę. Pietuose vandens baseinai tapo naujos eros ligoninėmis, laidais prijungti kūnai nardė ir matavo žmogiškąsias ribas. Rikiuojasi eilė pas medikus. Sulūžusi koja, skaudantis dantis, besivartančios akys laukia savo vietos. Per dienas ir naktis eilė rikiuojasi, jie sau sako, kad kantrūs yra, kad tokia jų dorybė šiais laikais. Ligoninės viduje, patalpos atskirtos nešiojamomis užuolaidomis, prireikus, daktarai dalinasi kvadratiniais metrais. Įėjus, praėjus registraciją pacientams duodami vaistai, tą savaitę jiems dalinamos kalcio tabletės. Prieš savaitę, buvo suleidžiami žiurkės hormonai. Rytuose, didus mokslo paviljonas, priimantis visus į kursą. Tą vienintelį. Pusę etato filosofija, kita pusė technologijų, išlaikyti egzaminus pakankamai lengva, net jei sunku skaityti. Profesoriai paruošę kursą masėms, o salėse kėdės patogios. Po rytinių pamokų duodami pietūs, ir niekas kavos pertraukėlių studentams neskaičiuoja. Vakaruose gyvena Tūla.

Tūla bėga į bunkerį. Sirenų skambesys, sukurtas tam kad pasiektų ausų būgnelius per ausinių apsaugą, aidėjo tuščiose miesto gatvėse. Paukščiai suko ratus, nežinodami kur nusileisti, gyvūniška triukšmo baimė nugali jų alkį. Tūla jau nustojo domėtis, dėl ko sirenos skamba. Iš visų dienų, šiandien ji nebuvo pasiruošusi, neturėjo nei kuprinės su maistu po ranka, jei skristų lėktuvai, nei pripučiamos valties, jei tvanas užkluptų, ir tikrai nepasiėmė virvės, jei tornadas juos pagriebtų. Jų kuprinė, pakeliui į darbą, buvo prigrūsta lipnios juostos, žymėjimo lapelių, darbo pirštinių, bet va gal šalmas padėtų nuo krentančio pastato. Šiandien buvo ta diena, kai jie turėjo papildyti trūkstamą sandėlio inventorių.
Tūla bėgo su kitais, neaiškios lyties ir amžiaus miestiečiais, kaip banda avių jie sustojinėjo prie durių į rūsius, ir keliems pavykus nusieleisti giliau, judėjo prie kito rūsio paverstu bunkeriu. Kol Tūla liko viena prieš užtrenktas duris. Ji bandė išlaužti pastato duris, klibino stiklines parduotuvės rankenas, bet niekas nepasidavė. Pradėjo girdėtis ūžimas, sprogimas ties žeme. Tūla bėgo slėptis po cementine stotele. Niekas autobusais nebevažinėjo, išvis mašinomis nebevažinėjo, tad miestiečiams buvo įprasta ieškoti saugumo nuo lašų senose stotelėse. Bet tik lašus ir atlaikytu ji. Susigūžusi, apsikabinusi kuprinę Tūla žiūrėjo į žemę. Jos akis krypo nuo 3D atspausdintų plastiko pakaitalo batų iki šiukšlelių numestų, geltonos gėlės, kurios vardą pamiršo, ir kylo aukštyn iki plakatų. Sakančių “Misija tik viena- išgyventi”, “Tęsim žmonijos kelionę už žvaigždžių”, po jais kyšojo kamputis Tolės mėgstamiausio motyvacinio plakato- “Kartu, mes galim”. Šitą plakatą, ji dar paauglystėje susirinko nuo sienos, ir nešiojosi iš vieno paskirto buto į kitą. Tūla prisiminė tą drąsų aktą, kaip ji naktinės komendanto valandos metu, išsėlino ir tamsiai drabužiais vilkėdama, nuo sienos lupo jį. Jei dabar jau galas, ji nusprendė paskutinį kartą pamatyti savo viltį. Plakatai prilipinti gerai, bet Tūla jau ne pauglė, o sandėlio vyr. kuratorė ir įveiklinusi savo raumenis, ji nuplėšė plakatą taip energingai, kad nuvirto ant žemės. Ir pamatė dangų.

Giedra. Nei debesėlio. Tik keli dalykai nepriklausė dangaus ramybei. Juodi cilindrai, kylantys į viršų. Iš savo vietos Tolė matė bent penkis. Jų smaigaliai rėžė per mėlynumą, ir kaip plaukiantys laivai, iškeliavo tolyn. Raketos. Ne lėktuvai, ne tvanas, ne uraganas. Raketos dalis atsirakina ir krenta žemyn. Lengvesnė masė su naujomis jėgomis atsikračiusi savo naštos keliauja į kosmosą. Kaip prakiuręs šiukšlių maišas, pilnas putplasčio burbuliukų, žmonės išplūdo iš priedangų ir judėjo po miestą, jie lipo prie pastatų, prie viens kito.

Sandėlyje ramu. Storos sienos retą garsą įleido į vidų. Maži, pailgi langai meta selektyvų apšvietimą. Durys sunkios, skirtos atlaikyti vandens, oro ir žmogiškas jėgas. Tūla suko svirtį ir atidarė metalinę uždangą, už kurios slėpėsi plati skylė sienoje. Per ją žmonės atiduodavo įrangą kurios negalėdavo pataisyti. Tūlos darbas buvo išardyti, atskirti kevaką (plastiką ar metalą) nuo technologinės mėsos, surašyti ką randa ir perduoti į mokslų pavilijoną. Kartais ji pasiimdavo spalvotą plastiką, ir jį prilipdydavo prie langų. Paskutiniame tokiame kūrinyje ji vaizdavo, savo mamą, kaip saulę, ir labai džiaugėsi, kai tarp kibirkščiuojančių likučių būdavo gabaliukų geltonos ar raudonos spalvos. Tūla atsisėdo prie skylės, o už jos, lentynos dėžių. Technologinių žarnų ir žalesnių už žolę plokščių, skirtingose aliuminio dėžėse. Lentynos retai prisipildydavo iki viršaus, nors ir lubos nebuvo aukštai. Kai tik pradėjo dirbti čia, didesnis darbas buvo įtikinti žmones, kad jie turėtų atiduoti technologijas. Nors įpratę skirtis su medžiu, technologijos užėmė kitą, jautrią, pasaulio būties vietą širdyje. Dažnai tai būdavo palikimas, taisomas iš kartos į kartą, bet viskam ateina galutinis taškas.

Nojus sparčiu žingsniu prieina ir peršoką skylę sienoje. Jų sportinis krepšys krenta ant žemės ir jie stipriai apkabina Tūlą.
-Kas kart atrodo nebebus mūsų.
-Ir kasdien išgyvenam, - su lengvumu atsakė Tūla. Jų pasisveikinimas, po sirenų susitikus, prasidėjo kaip nuoširdūs prisipažinimai, o dabar persivertė į kartojamus nusiraminimo ritualus.
-Jau galvojau kad šįkart nepavyks. Visos buvo uždarytos..
-Kai žiauru. Reikėjo pas mane bėgti.
-Ir, jau buvo viskas, bet kažkodėl nusprendžiau tą mano plakatą pamatyti dar..
-Aha aha.
-Pamačiau raketas skrendančias. Ten tikrai erdvėlaiviai buvo.
-Bet jie neturėjo išskristi, mes dar jų nebaigėme.
-Tai vat ir galvoju kaip čia.
-Gal sirena dėl saulės bangų buvo, ir tave perkaitino, pradėjai matyti, - Nojus ranka lengvai galėjo uždengti Tūlos veidą, bet jų švelni prigimtis neleistų taip pasielgti. Tad jie tiesiog su keliais pirštais palietė kaktą. - Nekarščiuoji, bet gal čia dar kažkas kito.
-Sakau, ten tikrai erdvėlaiviai buvo. Kažkas tikrai išskrido. Aj že, bet gal čia bandymai, jie gi turi mums viską paruošti.
-Aha aha, taip tikriausiai ir bus. O mums reikia paruošti siuntinį į paviljoną. - tarė Nojus. Jo nudėvėtas kombinezonas jau prarado savo oranžinę spalvą, o lopyti keliai, galėjo lygintis su Mondrianu. Po kombinezono petnešomis baltai purvini marškinėliai išryškino stiprias, nors ir ne raumeningas rankas. Tūla visada duodavo Nojui nešti dėžes, ne tik dėl stiprumo.

Mokslo paviljonas. Pastatas pasižymėjo savo atsidavimui tradicijai. Nebestato tokių pastatų, frontonai, arkos, kolonos, nesuteikia priedangos nuo uragano. Bent skulptūras patraukė, acidiniai lietūs visus juos suvienodino, kol buvo nuspręsta perkelti į vidų. Dažų ir sienos randuose kaupiasi purvas, dulkės. Prieš gimstant Tūlai, stogas buvo nuimtas, ir ant viršaus pastatė dar didesnį bloką. Pilkas kubas dabar sėdėjo ant naujojo klasicizmo.

Įėjimas visada atrakintas, pirmame aukšte buvo kavos arbatinukas ant staliuko, ant sienos dažais išpaišytas pastato planas, su pažįmėtais profesorių vardais, o platūs laiptai vedė į kitus aukštus. Tūla ir Nojus atmynė, užnešė dėžes į ketvirtą aukštą. Kaskart perėjus iš senojo pastato į naująjį, jautėsi elektros įtampa. Kaskart prisilietus prie stalo, kabojo mintis ar būsi nutrenkta. Industrinės gumos kvapas rėžėsi į nosį.
Technologijų skyrius buvo vienas aukštas. Prie laiptų padėtas konvejeris gyvačiojosi tarp kambarių. Mokslo pavilijone žinios buvo įgijamos pusiau praktikoje.

Kai tik Tūla ir Nojus atveždavo elektronikos, ji keliaudavo į klasę kur susipažįsta su technologijomis, jų galimybėmis tą mokinosi per randamus objektus, pasakojo kaio juos indentifikuoti, tada siuntinys keliauja į gilinomosi erdvę, kur mokinasi apie atskiras dalis, jų reikšmę bendrame veiksme, taip tariant įvietinamos žinios, o praktiškai laidai atskiriami nuo gumos, rezistoriai nuo plokščių, ir dalimis pasiekia ryšio su pasauliu klasę, kur studentai atskiras dalis priskiria bendriems pasaulio projektams, na tiksliau vieninteliam projektui- raketų statymui, bet atskiriems projekto žingsniams, detalėms. Priskirtos dalys eina pas jau baiginėjančius mokslus studentus, kur jie į kiekvieną dalelytę su adatėle atsargiai rašo apie savo pasiekimus ir žinias, ir taip kartu, technologinis likutis ir įgytos žinios siunčiamos į raketų fabrikus.

Tūla ir Nojus lipo dar aukščiau į radijo skyrių, kur jautrios mašinos gaudė žemės drebėjimo, vandens kilimo parametrus, bei kitas, nematomas bangas kaip radijas ar saulės bangos. Tačiau, erdvėje mašinas pakeitė besiilsintys studentai. Jų miegmaišiai gulėjo vienas šalia kito ant cementinių grindų, o krūvelės drabužių atstojo pagalves.

-Kaip čia taip dabar.
-Dar prieš audrų sezoną su profesoriumi čia buvome.
-Aha, aha. Ir viskas veikė.
-Atsiprašau, studente, o kaip čia taip išėjo, kur mašinos dingo?
-Aj išardėme jas, reikėjo pamatyti kas ten viduje.
-Aha, aha, ir kur jas perkėlėte?
-išsiuntėme su visomis kitomis detalėmis, ten toliau.

Lauke, pastato šešėlyje, Tūla nerimastingai suko ratus aplink savo dviratį. Rankos sugniaužtos už nugaros, o kojos bandė eiti tiesia linija. Nojus lankstė plastikines dėžes į plokštes, ir niūniavo “Heroes” pagal David Bowie.
-Tu susitvarkysi šiandien?
-Aha, aha. O gal nelėk taip greitai?
-Viskas bus gerai, ne taip dažnai pas mus sirenos kaukia. Na bent ne kasdien.
-Tu gi žinai. Kaip gali būti.
-Ir šiandien tikrai nieko neatsitiks.. že aplankysiu tave vakarop, gerai?
-O gal bent ne per tokį karštį? Palauk kol atvės biški.
-Reikia, tikrai reikia. Bet že., - Tūla nusiviniojo atšvaitines rankoves, užsidėjo baltą balaklavą ir slidinko akinius, - dabar su apsauginiu sluoksniu. - ji pamosikavo rankas, tarsi nuo blogiečių gintūsi, - šita saulė manęs neįveiks, haaają, - šūktelėjo ir perkirto nematomą plytą kybabčia ore.

Tūla sėdo ant dviračio ir mynė stipriai, lėkė per tuščias gatves. Kai saulė taip aukštai pakyla, niekas nenori išeiti.

-Mieloji mano, mano pomidorėli, kaip smagu kad prisiminei mane.
-Labas močiut, kaip tavo dienelės?
-Kaip visada, sėdžiu čia, žiūriu pro langą.
-Ir kaip, gal šiandien kažką matei.
-Galvoju kad senstu aš jau, vaidentis pradėjo. Prisiminiau Didįjį Susirinkimą.
-Geri laikai buvo.
-Tau taip patikdavo, kai pasakojau. Kaip užaugai, mieloji mano.
-Paaugau, paaugau, - kukliai tarė Tūla.
-Prisiminiau Tūla Wolf, kaip tu į ją panaši. Žiūriu į tave, ir žinau, kad viskas bus gerai.
- Gal ne tik vardu panašios, - šyptelėjo proanūkė.
- Ir dar akim, tokia pat ugnelė dega, mieloji mano. O kaip tavo darbelis? Kaip mama laikosi?
- Gerai darbelis, toliau judam, kasdien vis mažiau renkame, bet tai gerai, reiškia jau beveik viską išsiuntėme.
- Šaunu, šaunu. Aš jau tikriausiai, nežengsiu į raketą daugiau.
- Na, nesakyk taip, dar spėsime viską pastatyti, grįši į orbitą ir tu.
- Ot laikai buvo. Mus buvo išskraidinę, įsivaizduoji, vaikeli, tavo močiutė irgi ten buvo.
- O papasakok, kaip atrodė raketos? Ar jos skrendant.. ar kylant dalys nukrito?
-Taip, taip, jos matai turėjo sumažinti svorį, atsikratyti kuro, ir tik tada galėjo pasiekti kosmosą. Ir tadien skrendant taip jaudinausi, bet panelė Wolf paėmė už rankos ir sakė, kad viskas gerai bus, ji pati ir statė raketą, nieko blogo neatsitiks. Ir jos akys, tokios gražios, aukšta ji buvo, tau dar paūgtelti reikės.
- Jau nebeaugsiu močiut.
-Ir ji parodė kosminę stotį, įsivaizduoji, man, iš šio miesto. Buvau paskirta atstovauti, bet vis tiek, tiek mūsų prisirinko. Ir ji pati savo kambarį ten turėjo. Ir kokio minkštumo jos patalai, iš tikros medvilnės, ir… aj jau prisiplepėjau. Kaip tu vaikuti?
-Gerai gerai močiut, bet nemanai, kad išskris be mūsų visi?
-Juokauji, mes visi susitarėme, visi, ir turtingi ir ligoti, ir miestiečiai. Susitarėme, kad bendrai viską surinksime ir iškeliausime. Todėl tiek laiko ir neišskridome, labai daug reikia surinkti. O tu, agurkėli, prisidėti prie mūsų šviesios ateities.
-Stengiuosi, močiut. Aš jau keliausiu toliau.
-Kol nepamiršau, - močiutė nusiėmė savo klausos aparatą, - Kai skridome, mums visiems šituos davė, vertė kalbas, kad visi vienas kitą suprastume.
-Aš nežinau ar noriu paimti.
-Ką sakei?
-Sakiau, kad nenoriu paimti, tau jo reikia.
-Jau tiek metų džiaugiausi juo, galiu išsiskirti, o tau reikės garsiau kalbėti, - šyptelėjo promočiutė.
-Ačiū.
-Gerai gerai, mielute mano. Paleidžiu, gero skrydžio!
-Gero skrydžio ir tau.

Vakaras. Nojaus namas skylėtas, anksčiau turėjo daug medinių detalių, bet per metus nieko nebeliko. Langai užtiesti plastikine plėvele brezeno lengvame vėjuke. Nojus gyvena vienas. Vakarais jis sėdi ant namo stogo ir žiūri į horizontą, laukia šeimos arba bangos. Surūdijusios kopėčios braukėsi Tūlai į delną.

-Vis pamirštu pirštinių tau palikti, atsiprašau.
-Nieko nieko, dar neįsipjoviau.

Jie abu stovėjo prie stogo krašto, vėjas kedeno Tūlos juodus garbanotus plaukus, o Nojaus šviesūs ir ilgi plaukai lengvai judėjo, tarsi gyvi. Tyla, kai abu supranta kas turi atsitikti ir nepasiryžta prabilti. Kiek laiko praėjo? Trys, trisdešimt minučių, saulė lėtai slinko žemyn ir atrodė kad ji pati kažką jiems sakė.

-Nojau, aš turiu iškeliauti.
-Nesakyk taip, nežinai ar tikrai matei raketas. - Jo ranka mostelėjo į tolumą, - Ten laukymė. Nieko nėra, tik sudžiuvusi žemė ir kaitra.
-O čia kaip? Nojau, mes tiek kartų dirbame kad iškeliautume, ar jau negana. Ar aš kalta, kad nebegaliu tikėtis? Kad noriu raketas pamatyti? Nuo pat gimimo laukiu, mano močiutė, mama laukė ir kur jos dabar?! Tas laukimas jas nužudė.
-Nori apie šeimas kalbėti?! Maniškė paskendo Tūla, mes pakendome. Mes neturėjome sirenų, kaip jūs. Visi paskendo! Būti gyvam čia…gerai, ne visi turi galimybę dvejoti savo tikslu.
-Aš nesu atsakinga už tvanus ir bangas. Aš galiu tik save valdyti, tik savo tikėjimą ir veiksmus. 
-Tai neišeik. Suvaldyk save ir pagailėk manęs Tūla. Tūla, prašau nepalik manęs ir tu.
-Nojau, aš privalau. Kitaip iš manęs tik kevalas liks. Būsiu kaip tos plastikinės dėžės. 

Saulės spinduliuose žaižaravo Nojaus ašaros. Jis žiūrėjo tiesiai į saulę. Tūla žiūrėjo į Nojų. Ji žengė arčiau, išskėtė rankas apsikabinti, bet Nojus nejudėjo. Tūla susigraudino ir susigūžusi ėjo link kopėčių. Nojaus lūpa drebėjo, o žodis įstrigo gerklėje. Tūlos plaštaka išbąlo, kai ji griebė geležį iš visų jėgų. Nojus giliai įkvėpė ir pradėjo balsu verkti. Tūlos kojos drebėjo, nušokusi nuo kopėčių, ji nukrito ant nugaros. Nojus atsitūpė ir užsidengė veidą, bandydamas pasislėpti nuo liudininkės saulės. Tūla pradėjo bėgti prie dviračio, jos kojos nepataikydavo minimui, vis nuslysdavo bet su tokia inercija važiuojant nebuvo jokio skirtumo.