Mauro dienoraštis

Karas su Paros imperija
Pirmieji lietaus lašai pabiro ant miegančių karių. Kariai, tarp kurių buvau ir aš, nekreipė dėmesio į lietų. Jie dar labiau įsisupo į apsiaustus ir viena ausimi klausėsi kada vadas duos įsakymą pulti. Taip mes kariavome.
2000 m. į Saulės sistemą įsiveržė tarpgalaktinis Paros Imperijos karinis laivynas. Prasidėjo visuotinė mobilizacija. Savanoriai buvo siunčiami į frontą. Tarp tų savanorių atsidūriau ir aš. Man tada buvo 18 metų. Mes, visi, aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, veržėmės į kovą. Mes norėjome tapti didvyriais. Tačiau nežinojome, kad karas užtruks taip ilgai.
Mūsų kariniai daliniai buvo nusiųsti į Uraną. Žvalgybos duomenimis į planetą nusileido nedidelis ateivių būrys. Mums reikėjo juos išstumti iš planetos  ir ginti, tol kol atvyks pagrindinės pajėgos. Urane mes buvome po dviejų savaičių ir iš karto gavome kovos krikštą. Įsivėlėme į mūšį su priešu. Mūšio laukas skendėjo beprotiškame triukšme, kraujo balose mėtėsi begalviai kūnai. Aplink švytavo lazeriniai kardai, skraidė koviniai robotai. Mes kovėmės už save, už tėvynę, už savo ateitį. Žvangėjo plienas, traškėjo ir lūžinėjo jėgos skydai, krito koviniai robotai, dejavo sužeistieji, mirštantieji.
O po viskas baigėsi. Mes buvome apsupti. Sudėjome ginklus. Mes buvome suvaryti į krūvą. Pariečiai išdidžiai vaikščiojo tarp sužeistųjų ir ieškojo gyvųjų. Sužeistus žmonės pribaigdavo ir užkasdavo duobėse. Mes buvome suvaryti į laivą ir užrakinti patalpoje. Mūsų buvo dešimt ir visų akys buvo liūdnos. Kiekvienas belaisvis susitaikė su savo likimu. Ne vienas negalvojo, kad juos paleis ir jie grįš namo.
Patalpoje pradėjo kilti vanduo. Jis vis kilo ir kilo. Mes pagalvojame, kad mus nori paskandinti, bet vėliau vanduo nustojo kilti. Vandenyje išgirdome garsus. Prie mūsų artėjo jūrų liūtas. Tai buvo stambus patinas su ilgais, stambiais iltimis. Mes sutrikę, alkani žiūrėjome į potencialią auką ir nedrįsome jos pulti. Mus kažkas sulaikė. Jūrų liūtas taip pat buvo susidomėjęs mumis. Jis įdėmiai stebėjo mus.
Pasigirdo kurtinantis aliarmas. Į patalpą įbėgo kariai. Jie įsitempę sustojo priešais jūrų liūtą. Palyginau jūrų liūtą ir tuos karius ir apstulbau. Jie buvo panašus kaip du vandens lašai. Man kilo viena idėja. Kadangi universitete studijavau apie jūrų gyvūnus ir jų elgseną – nutariau išbandyti laimę. Jeigu nepavyks- mane juk neužmuš, o gal...
Cypiančiu, šiek tiek prikimusiu balsu, užstaugiau. Kariai sureagavo. Jie pakėlė ginklus ir nusitaikė į mane. Užsimerkiau. Turbūt kažką ne taip pasakiau, o gal ir padariau. Atsimerkiau.  Kariai gestais parodė, kad turiu likti, o kiti belaisviai turi išlipti iš vandens ir išeiti. Likau akis į akį su jūros liūtu.
- Iš kur moki mūsų kalbą? - cypiančiu balsu paklausė. (Jo kalbą verčiau į žmonių kalbą)
- Prieš karą studijavau apie jūrų gyvūnus ir jų elgesį. Prašau...
- Tu būsi pirmasis mano egzempliorius, kuris supranta mūsų kalbą. Tu būsi  mano kolekcijos puošmena. Kiti belaisviai bus parduoti. Geriausiu atveju taps vergais, o blogiausiu – bus nužudyti. Mes vyksime į mano rezidenciją. Supažindinsiu su savo kolekcija ir tapsi vienas iš mano eksponatu. Sargyba išveskite.
Nusiminiau.  Mane nuvedė į kamerą ir uždarė.  Aš liūdėjau. Liūdėjau dėl draugų, dėl šeimos, nesitikėjau, kad kada nors grįšiu namo. Su tokiomis mintimis užmigau ir pabudau, kai mane purtė šaltos letenos.
- Kelkis belaisvi. Eik paskui mane.
Nusekiau paskui sargybinį. Kažkas vyksta, - galvojau įeidamas į menkai apšviestą patalpą. Patalpoje kažkas buvo.
- Prieik arčiau, nebijok. Nepyk, kad tave atvedė pas mane slaptai. Esu viena iš zazizų. Mes esame trys: pirmasis- karo zazizas, antrasis- mokslo ir trečioji- religijos. Tu kalbiesi su religijos zazize. Tave į nelaisvę paėmė karo zazizas. Mokslo zazizas žino apie tave, bet nenori kištis. Atvykau slaptai. Šiame laive turiu sąjungininkų, kurie padėjo  suorganizuoti šį susitikimą. Norėjau pamatyti žmogų, kuris moka mūsų kalbą. Vyksiu į sostinę ir padedama mokslo zazizo nutrauksiu šį karą. Mes naikiname protingas rūšis, kurios moka mūsų kalbą, koks siaubas. Man jau laikas. Savo postus užima karo zazizo šalininkai.
Ji pasišalino. Aš buvo nuvestas į kamerą. Širdyje džiaugiausi, nes, maniau, kad suradau sąjungininkus. Po kelių valandų buvau grubiai nuvestas į karo zazizo apartamentus.
- Tu, niekingas padare, bendravai su relgijos zazize?
- Kalbėjau su relgijos zazize. Aš...
Parietis įsiūto. Pro sukastus dantis užriko:
- Tu, niekingas padare, sužlugdei visus mano planus. Negausiu finansavimo ir negalėsiu tęsti karinius veiksmus. Aukščiausiasis susirinkimas nutarė nutraukti karą. Saulės sistema buvo po mano kojomis, o dabar...
Karo zazizas išlėkė kaip įgeltas. Aš švenčiau pergalę. Sužibo viltis grįžti namo. Pas tėvus, brolį, draugus ir tęsti neužbaigtus mokslus. Buvau išlaisvintas. Nuo manęs buvo nuimtos grandinės. Grįžo karo zazizas su religijos ir mokslo zazizais.
- Tu esi laisvas, -prabilo religijos zazizė. Tavo rasė pripažinta lygiavertė ir pilnateisė Tarpgaltinė rase. Tavo dėka nutraukiame šį karą. Pariečiai atligins visus nuostolius. Paleisime visu belaisvius. Karo zazizas bus nuteistas ir pažemintas pareigose. Mes tave nugabensime į Žemę. Visi kas dalyvavo kare bus nubausti mirties bausme. Mirties bausmę įvykdysite Jūs, žmonės.
Aš buvau laimingas. Aš grįžtu namo. Buvo pasirašyta taikos sutartis. Visi kariniai daliniai paliko Saulės sistemą. Paros imperija sumokėjo milžiniška kompensaciją ir padėjo atstatyti sugriautus miestus. Grįžau į Žemę kaip didvyris . Mane priėmė Saulės sistemos Imperatorius Kana XV  ir įteikė Didvyrio žvaigždę.
Dabar trumpai papasakosiu apie karą. Saulės sistemos kariniai daliniai traukėsi. Priešas kontroliavo beveik visas planetas ir jų palydovus, išskyrus Jupiterį, Merkurijų ir Žemę. Kitose planetose vyko partizaninis karas. Matydamas, kad resursai senka, karių dvasia krenta, karo zazizas paprašė papildomo finansavimo. Galbūt ir galėjo gauti papildomą finansavimą, bet religijos ir mokslo zazizai įtikino Aukščiausiąjį susirinkimą, kad karą reikia nutraukti, nes jie kariauja su mąstančiomis būtybėmis. Religijos zazizė, kaip įrodymą pateikė mano pokalbį su karo zazizu.  Aukščiausiame susirinkime kilo skandalas. Visi kas dalyvavo ir palaikė karo zazizą buvo sunaikinti. Karas buvo nutrauktas. Karo zazizas buvo pažemintas ir nušalintas.
Štai ir baigiu rašyti dienoraštį, galvodamas apie mirusius draugus. Prisimindamas žavią religijos zazizę ir rimtą mokslo zazizą. Jie siūlė pasilikti Paros Imperijoje, bet aš likau žemėje. Aš myliu Žemė. Žemė myli mane.