Vakaras

Sudegęs anglėja ir trupa ant miesto
Kaip vakaras vienas temoka trupėt.
Pavojų pajutusios slepiasi šviesos,
Ir gatvių žibintai nustoja žėrėt.

Pamatę anglis ir langai užsimerkia –
Šviesos nebėra net būdelėj akloj.
Ten Sargis be nervų ramiausiai sau knarkia,
O vakaro anglys paskęsta tamsoj.

Tik štai viename daugiabuty švieselė
Nebijo mūšos ir nemerkia akių.
Ar gali tai būti poeto kertelė,
Kur verčias kaip chlopas jis rašto lažu?

Na taip. Jau sutemo, o didis poetas
Dar stebi akiduobes lapo tuščias.
Nuo nuovargio vaizdui jau pradedant lietis,
Galvoj jis beviltiškai pina eiles.

Palikim jį vieną eiliuot, kiek jam lenda,
Tarp lapų baltųjų rymot visados.
Teskendi juose tarsi vakaras skendo
Prie kranto žvaigždėto nakties amžinos.