Ežeras kalno vidury

Senelio laidotuvės buvo linksmos.
Karstą vežė dvikinkis vežimas. Muzikantai vos vilko purvinus batus.
Rūstūs artimųjų veidai muzikantus nuteikė linksmai.
Linksmybės prasidėjo vestuvėse.
Iki pirmo parūkymo niekas nė lašo.
Tada atsirado žilasis seniūnas ir trimitui (Steponaitis buvo vyriausias) patapšnojo per petį, paglamžė kepurę, atsistojo šalia lyg kažko reikalautu.
Steponaitis pažiūrėjo ten, kur stovėjo butelis net pabalęs nuo rūsyje sėdinčio speigo.
Trimitininkas skubėjo.
Papilstė vieną, antrą ratą, neragino – visi suprato.
Muzikantai Būgnas, Armonika ir jau smarkiai „šiltas“ Steponaitis sukrito į vežimą.
Ant dugno buvo šieno.
Seniūnas kirto botagu ir  muzika pajudėjo.
Steponaitis atsistojo vežime – įsirėmė kojomis ir ėmė pūsti trimitą.
Melodija buvo liūdna visiems iki kaulų pažįstama, skambanti vestuvių pabaigoje.
Taip jie judėjo iš vieno kaimo galo į kitą.

Mano Baba plona, tiesi stovėjo prie juodų lentų  karsto su sukryžiuotomis rankomis, akis padėjusi ant senelio veidą taip, kaip žiūrima į daiktą, kurį kažkada pats padarei, išleidai į kelionę ir ilgai laikei namuose, o dabar jis grįžta į juodus namus, iš kur išėjo.

Vėliau, tą pačią vasarą, ji pasakojo apie ežerą.

Mums buvo po aštuoniolika.
Senelis  vedė ją per laukus, per mišką, iki slėnio kalno papėdėje, kur žemė buvo šlapia ir kvepėjo šaknimis, ir pasakė: čia.
Nebuvo jokio ežero. Tik akmeninė uola, o pačioje uoloje — tokia siaurą anga, kad pro ją vos tilpo žmogus.
Iš vidaus sklido šaltis, kvepėjo dumblu ir pūvančiu medžiu.
— Ten? — paklausė ji.
— Ten, — pasakė jis ir nusišypsojo lengvai, linksmai, be jokios paslapties.
Baba elgėsi ramiai, buvo paklusni Ji jautė, kad jis  neturi jokios paslapties..
O gal ji mylėjo tą linksmą, pradedantį plikti vyrą?
Sakė, kad tada nemylėjo.
Ji  pati nežinojo.
Jie nėrė su visais drabužiais.
Viduje buvo tamsu. Šviesos buvo vos per sprindį —  sunkėsi iš kažkur viršuje, per kalno apvalkalą, kuris dažė viską žalsvai.
Baba išniro ir atsimerkė.
Ten buvo medžiai
Jie augo iš dugno.
Vandens apsemti stovėjo juodi didžiuliai be lapų ąžuolai, išskėstomis lyg  krapų stiebai šakomis.
Viršūnės siekė vandens paviršių atrodė, kad jie lėtai, netrukdomai plaukia ratu, nešami nenusakomos jėgos.

Vanduo buvo šaltas kaip ledas.
Kilo drumzlinas rūkas.
— Kas čia? — paklausė Baba ir jos balsas virto oro burbuliukais.
— Ąžuolai, — atsakė jis. — Noriu pastatyti namus. Iš tokio medžio namai tvirti.
— Tvirti būtų, — pritarė ji ir apčiupinėjo artimiausio ąžuolo kamieną.
Medis savo paviršiuje buvo glitus tarsi kietas akmuo.
Palietusi  rankomis medžio storį ji suprato, kad toks kamienas stovės dar  šimtą metų.
— Čia tiek to medžio, kad visam gyvenimui užteks. Ir namui, ir tvartui, ir daržinei.
Jis bandė juoktis. Nuo šaltos srovės jis drebėjo.
Panardino galvą ir aplink pakilo stori, platūs burbulai.
Tokio šalto vandens nesitikėjo niekas — ne šaltis, o peilis, smeigiantis  pro drabužius ir einantis gilyn, į kaulus, į širdį.
Babos pirštai ant ąžuolo kamieno jau nebebuvo jos pirštai.
Nebejautė kojų.
— Reikia plaukti, — pasakė ji.
Jo kūnas drebėjo tokiu smulkiu, nevaldomu drebuliu, koks ateina tada, kai žmogus jau nebekovoja.
Mergina stūmė drebantį vyrą.
Jie plaukė atgal, bet landos ilgai nerado.
Baba labiausiai bijojo žiurkių, bet jos pliuškėjo ežero kitame krante, kažkur tamsoje.
Medžių šakos buvo visur.
Jos kibo už kojų, už drabužių, lindo į burną.
Gelbėjo silpna šviesa iš viršaus.
Galvojau va ir liksiu čia, nes jau nebejudinau rankų.
Kas man šovė į galvą: ėmiau  šaukti jo vardą.
Prisilietusi prie jo greitai stingančio kūno, pajutau jog  jis dabar man artimiausias žmogus.
Tas ežeras taip nuteikė, turėjau pasirūpinti savo vyru.
Tikriausiai, jis išgirdo mane. Atsibudo.
- Šauk mane, - rėkiau jam iš visų jėgų į ausį.
Sujudėjo, nors ledinis vanduo tekėjo per jo lūpas.
Pagaliau ėmė šaukti mano vardą.
Ežero krantais pajudėjo mūsų balsų aidas.
Man pasirodė, kad ąžuolai kartoja mūsų vardus.
Vėliau Baba negalėjo paaiškinti, kas atsitiko.
Šaltis jau traukė juos, susikabinusius ir šaukiančius vienas kitą vardu tiesiai  į dugną.
Gal moteriška intuicija?
Gal mūsų noras gyventi, buvo toks stiprus, kad ežero dvasia leido išsigelbėti?
Įveikę tą ąžuolų magnetą, mes atsidūrėm prie angos.
Lijo, todėl mes nebematėm angos...
Šaukiau iš džiaugsmo.
Kaip į stebuklą žiūrėjau į lietų iš tamsaus vasaros dangaus.
Nešiau ant rankų drebantį nuo šalčio vyrą, kuris apkabino taip stipriai kaip niekada daugiau ir neapkabino.
Gulėjom  aukštoje žolėje ant Dotnuvėlės kranto.
Išgirdau Steponaičio trimitą ir tą liūdną visiems iki kaulų smegenų pažįstamą melodiją.
Buvau labai išsigandusi, apkabinau savo vyrą ir meldžiausi už tai, kad ežeras neatėmė mums gyvybės.
Ir tada pamačiau Steponaitį stovintį vežime – įsirėmęs kojomis jis pūtė trimitą.
Po to pajutom kažkokį nežmonišką artumą vienas kitam.
Gulėjom ir žiūrėjom į naktį.
Po kurio laiko jis atsisėdo ir pasakė:
— Aš pastatysiu namus.
Baba palingavo pritardama.
- Namus jis pastatė. Tvirtus — iš to ąžuolo, kurį nukirto prie Dotnuvėlės, ne iš kalno ežero. Prie Kalno ežero ąžuolų jis neprisilietė. Sakė, kad tik karstui tokį juodą rinktųsi.
Ežeras persekiojo.
Žiemą susirgo.  Bjauriai  pradėjo kosėti. Antrą — kojos pasidarė sunkios. Trečią — jis jau nebegalėjo eiti į mišką vienas. Gydytojai kalbėjo smarkiai peršalo, o Baba tylėjo.
Paslaptingo ežero dvasia už tai, kad buvo sudrumsta juodų ąžuolų ramybė atėmė dalį  sveikatos.
Mes su Baba prie stalo pjaustėm mišrainę. Ji virš ceratinės spalvingos staltiesės laikė abiem rankomis sodriai žalią agurką, žiūrėjo į kiemą, kur stovėjo  namas — tvirtas, ąžuolinis, šimtui metų.
— Ar gailėjotės? — paklausiau.
Ji galvojo. Ilgai.
— Namas stovi, — pasakė ji.
Ir nieko daugiau.

---

*Dotnuvėlė teka ir dabar. Kalnas stovi. Apie angą niekas nebekalba — gal ji užaugo samanomis, gal vanduo pakilo ir ją užpildė. O gal ji tebelaukia kito tokio, kuris drąsiai parodys, kur reikia nerti. *