Sugrįžimas. Demonai-11

Omusumas tingiai lingavo balne. Atrodė, kad jam visiškai nerūpi tai, kas vyksta aplinkui. Suairo su Muosiu jojo iš paskos. Abu tylėjo. Aplinkui zujo žydrieji vilkai. Suairo jie šiek tiek baugino. Sprendžiant iš spalvos tai buvo demonai. O dabar, kai jau išsiskyrė su Akeile, kai mūšis tarp brolio ir sesers baigėsi neaišku kaip, tas keistas sergėtojas ir vilkai, ta keista kelionė nežinia kur atrodė grėsmingai. Galiausiai jis neištvėrė:
- Ei, Omusumai, ko šitie prakeikti demonai aplinkui zuja?
- A? Ką? – sergėtojas staigiai truktelėjo žirgo pavadį.
- Na, šitie… - neapibrėžtai mostelėjo ranka.
- Fu! – atsiduso sergėtojas. – Išgąsdinai. Tu čia dėl tos žydros spalvos? Ne demonai čia. Man patinka tokia jų spalva. Be to, kai kas, kaip ir tu, pagalvoja, kad jie demonai. Iš dyko buvimo, kol laukiau savo užduoties, išvedžiau tokią veislę. Aš vienas tokius teturiu.
- Tai kokia ta tavo užduotis?
- Tave saugoti, - ir vėl paragino žirgą.
- Na, aš apsaugą suprantu kiek kitaip. Aš joju kur noriu. O tu mane saugai. Dabar gi aš daugiau kaliniu jaučiuosi.
- Tai aš ne sargybinis. Aš sergėtojas. Aš ne tik saugau, bet ir vedu į tikslą.
- Tikslą? Kokį tikslą?
- Va, kai nuvyksim, tai ir sužinosi…
Užsisklendė. Ir daugiau niekaip nereagavo į Suairo bandymus klausinėti.
Taip ir lingavo visi trys ligi pietų. Tada sustojo papietauti. Vėl sėdo ant žirgų. Vakarop pasiekė kažkokį dievų pamirštą kaimelį. Pernakvojo. Ir vėl į kelią. Apie pietus toli rytuose ant kalvos išvydo rūmus. Omusumas pasuko į kelkraštį ir nulipo nuo žirgo. Bendrakeleiviai pasekė jo pavyzdžiu.
- Na, priartėjom prie pirmojo tikslo, - pasakė. – Ten yra burtininko Najoko rūmai. Jis yra magų Tarybos pirmininkas. Ir jis gerokai prikiaulino Valdovei Akeilei. Mums teks iškaršti jam kailį.
- Mes? Burtininkui kailį iškaršim? – prunkštelėjo Suairo. – Aš, žinoma, su visokia bjaurastim kovojęs esu. Bet burtininkas… Ir dar Tarybos pirmininkas. Tai jau tikrai ne mano nosiai.
- Na, tai, kad jis Tarybos pirmininkas, rodo ne jo galybę, o atvirkščiai. Raštininkas ir tiek.
Muosis tylėjo. Kuo toliau, tuo labiau jam nepatiko tas Omusumas ir jo kelionė. Jį Akeilė lyg ir įpareigojo rūpintis jos numylėtiniu. O dabar išeina taip, kad jie lenda į kažkokį mėšlą. Ir jis neištvėrė:
- Klausyk, sergėtojau, kaip čia dabar išeina, kad tas, kuris lyg ir saugot turėtum, vedi į kokią tai kovą?
- Aš, mielasis, turiu tikslą. Tam buvau ruošiamas visą gyvenimą. Ir žinau ką ir kaip daryti. Teks manęs klausyti. O jei kas nepatinka, gali nešdintis. Apie tave man nieko nesakė. Tai Akeilė tave čia įsiūlė. O jo paleisti negaliu. Dėl jo man aukštesnės jėgos nurodymus davė. Akeilė čia ne kažin kiek svarbi.
Patylėjo kiek ir pridėjo:
- Dabar atvirai josim pas Najoką. Jis nežino kas mes tokie.
- Taip ir nežino… - nusivaipė Suairo. – Visi čia viską žino. Išskyrus mane, žinoma.
- Aš moku padaryti taip, kad nežinotų.
- Net burtininkas?
- Net burtininkas.
Ir vėl visi jojo tylėdami.
- Tai va, - vėl prakalbo sergėtojas. – Mes nujosim ir pasiprašysim nakvynės. Mus priims. Vakare aš užimsiu burtininką. O jums abiem reikės iš jo bibliotekos paimt vieną dokumentą.
- Išprotėjai, seni! – neišlaikė Muosis. – Taigi kai jis mus pasivys…
- Oi, o kam aš reikalingas? Niekas nesivys.
- Tebūnie. Ir koks tai dokumentas? – paklausė Suairo.
- Suklastotas Tarybos sprendimas su užkeikimu.
- Tu tikras beprotis! Aš nė už ką prie jokių užkeikimų nesiliesiu.
- Ramiai. Tai tik popierius. Tam, kad kas nors nutiktų, reikia perskaityti. O perskaityti tu nesugebėsi.
- Tai kaip žinosiu, kad tai tas dokumentas?
- Žinosi. Vienintelis toks. Ten bus krūvelė žalių popierių. Tarp jų bus vienas šiek tiek kitokio atspalvio. Jei gulėtų atskirai, tai nė nesuprastum. Nepavyko Najokui visiškai tiksliai padirbti.
- Tai jei tu matei tą popiergalį, kodėl jo nepaėmei?
- Nemačiau aš jo. Tik sapne.
- O dievai nemirtingieji… - sudejavo Suairo. – Negalima su burtininkais prasidėti, net jei jie sergėtojais vadinami.
- Tai su demonais, vadinas, galima?
- Na žinai… - Suairo suirzo ir nutilo.
Viskas vyko taip, kaip nupasakojo Omusumas. Tačiau dokumento jie nerado. Išvartė visas knygas, bylas, išrausė stalčius. Dokumento nebuvo.
- Nesuprantu, - murmėjo Muosis. – Jis buvo toks užtikrintas. O nėra to popiergalio, ir gana.
- Aha, buvo toks įsitikinęs…
Paryčiais baigė kuistis ir grįžo į savo kambarius. Kai pasakė Omusumui, kad nerado dokumento, jis akivaizdžiai sunerimo.
- Ką gi, keliausim toliau. Teks man tą nemalonią naujieną pranešti…
Jis nebaigė sakyti, kam tą naujieną turėtų pranešti.
Išjojo po pusryčių maloniai atsisveikinę su Najoku. Tačiau Omusumas buvo paniuręs. Jis žinojo, kad Suairo ir Muosis dokumentą būtų radę. Jo galios nebuvo tokios didelės, kad sužinotų kas atsitiko. Tačiau nuojauta sakė, kad burtininkas turi pagalbininką. Ir ne bet kokį. Gal kas iš demonų karalystės? Bet ne. Šiuo metu ten viskas aišku. Jie tarytum sustingę. Akeilei padeda Temoras, o Akeiliui – staiga sugrįžęs Ašalas. Bet tai ir viskas. Visi kiti užsimerkė ir vaidina, kad viskas gerai. Apie galimybę, kad jam padeda koks dievas, sergėtojas bijojo ir pagalvoti.
- Ei, ar apkurtai? – prisivijo jį Suairo.
- Atleisk, susirūpinęs esu. Bet tai jūsų neliečia. Dabar josim ten, kur tu, Suairo, gyvensi ir lauksi.
- Ko?
- Likimo.
- Jau tos jūsų paslaptys! O aš kaip koks žaisliukas…
- Nesijaudink. Kai sulauksi, apsidžiaugsi.
- O man ką daryti? – paklausė Muosis.
- Ką tik širdis geidžia, mielasis. Liepė tau Akeilė jį saugot, tai ir saugok. Jei jum abiem tai tinka.
- Ką pasakysi, kapitone?
- Joks aš kapitonas! – purkštelėjo Suairo. – Bet jei gali likti su manimi, tai man labai tinka. Išprotėsiu, jei vienam reikės gyventi ir kažin ko laukti.


Akeilė gaivelėjosi sunkiai. Eiti į mūšį tokios būklės buvo beprotybė. Bet Valdovė Akeilė nemėgo pusinių priemonių, todėl metėsi vykdyti savo pareigą negalvodama.
Dabar aplink ją zujo abi burtininkės. Inoma ir Škira buvo patyrusios. Joms teko gydyti galybę ne tik žmonių, bet ir dvasių, pusdievių, burtininkų. Bet su demonais dar nebuvo susidūrę. Tačiau nieko geriau atrasti nepavyko. Kreiptis į demonus-gydytojus Akeilė nerizikavo. Svarbu buvo ne tik jos sveikata, bet ir informacija, kurią būtų sužinoję. Nebuvo tikra, kad išlaikytų paslaptį.
Iš susijaudinimo ir įtampos Akeilė vos baigusi dvikovą, iš kurios Akeilis, nors ir gerokai aplamdytas, vėl paspruko, pradėjo gimdyti.
Burtininkės nervinosi. Demonė buvo pavargusi ir lengvai sužeista. Prasidėjus gimdymui beveik nežinojo ką daryti. Pradžioje demonė buvo savo natūralios būsenos. Ir pagimdė… lengvą žydrą debesėlį.
- Berniukas, - džiaugsmingai plykstelėjo auklė Amoa, viską stebėjusi tūnodama tolimiausiame kampe.
Ji pagriebė debesėlį ir priglaudė.
O toliau prasidėjo labai skausmingi procesai. Akeilė kažkaip savaime (buvo be sąmonės) ėmė transformuotis į kapitonę Soirą. Niekas nežinojo ką daryti. Burtininkės stovėjo ir žiūrėjo tai į skausmingai dejuojančią moterį, kuri galiausiai pagimdė mergaitę. Ir vėl prarado sąmonę. Kurį laiką net nebeaišku buvo, ar tai žmogus, ar demonas. Formos išskydo, greitai besikaitaliodamos.
Galiausiai Akeilė vėl tapo demone ir pamažu atsigavo.
- Kaip? – paklausė.
- Demoniukas ir mergaitė, - trumpai konstatavo Inoma. – Kaip jautiesi?
- Blogai… Bet reikia keliauti…
- Geriau pailsėtum, - konstatavo Škira. – Sužeista esi. Ir gimdymas toks keistas…
- Žinau. Bet brolis pabėgo. Gerokai aplamdžiau. Bet liko gyvas. Ir nežinau ką dar gali iškrėsti. Reikia saugoti vaikus.
Inoma gūžtelėjo pečiais:
- Gerai. Kaip nori. Kaip tau dar padėti?
- Ačiū. Jūs jau viską padarėt. Dabar teks pačiai. Aukle, sumokėk visiems ir ruoškis į kelią. Ir pakviesk man lordą Temorą. Mergaitę pamaitinkit ir paruoškit kelionei.
Visos išėjo. Vidun įplaukė lordas Temoras.
- Prastai atrodai, mano Valdove.
- Žinau. Turiu tau užduotį. Paimsi mergaitę ir nugabensi Suairo.
- Mano Valdove, išskirsi vaikus?
- Jie ir šiaip skirtingi. Kur aš dėsiu žmogų? Man užteks bėdų ir sūnų saugant.
- Gerai, mano Valdove. Ar Suairo ką perduoti?
- Ne. Tegul augina dukrą. Kai įvykdysi užduotį, grįžk į Karalystę. Būsi man reikalingas.


Sergėtojas Suairo su Muosiu palydėjo į tolimą kaimą. Tiksliau, graži tvarkinga valstiečio sodyba stovėjo atokiau nuo kaimo.
- Gyvensit čia. Kadangi vargiai iš jūsų išeitų ūkininkai, o gyventi iš kažko reikės, tai žirgų auginimu ir veisimu gal sugebėsit užsiimti.
Ir paliko juos prie sodybos vartų, raktus įteikęs.
Suairo atsiduso ir vedinas žirgu įėjo pro vartus. Muosis nusekė paskui. Už trobos buvo arklidės, kur stovėjo penkiolika puikių žirgų.
- Oho! Tai mes turtingi, - pasišaipė Muosis.
- Turtingi, bet ištremti. Pastebėjai? Niekas nė neklausė, ar mes čia norim gyventi.
- Aš tai nesiskundžiu. Kur dabar dingčiau?
- Tiek to. Einam vidun. Žirgai, kaip matai, gerai prižiūrėti. Tai, tikiuosi, ir mumis kas nors pasirūpino.
- Tikiuosi.
Ir tikrai. Troba buvo puikiai sutvarkyta. Ant stalo garavo vakarienė. Tačiau paslaptingų patarnautojų jie nesutiko. Bet Suairo jau nesistebėjo. Tylom pavalgė ir nuėjo gult į švarius minkštus patalus. Pamiršę jau buvo kaip tai atrodo.
Per keletą dienų gyvenimas nusistovėjo. Muosis buvo visai neblogas virėjas. O žirgais rūpintis visai jokio vargo. Samdiniui žirgas – kaip brolis.
Vieną vėjuotą vakarą, kai abu jau buvo atgulę, kažkas ėmė baladoti į duris. Tas nustebino abu. Per visą šį laiką niekas pas juos nebuvo užsukęs. O ir jiems kol kas dar niekur eiti neprireikė.
Vyrai atsikėlė, pagriebė ginklus.
- Kas ten? – riktelėjo Suairo.
- Atidaryk, kad tave kur! Pavargęs kaip šuo esu ir alkanas.
- Vaje, čia tu Tšiagunai?
- Aš aš… Atidaryk!
Suairo nuėjo durų atidaryti, o Muosis uždegė žiburį.
- Uf! Na, ir bjaurus oras, - įvirto vidun Tšiagunas.
- Tai kokio galo čia trankaisi?
- Kaip supranti, be reikalo pas tave tikrai nebūčiau atvykęs. Bet turiu griežtą viršininkę, kuri dalina įsakymus į kairę ir į dešinę.
- Užeik jau. Tik tavo viršininkė man jau nebe viršininkė.
- Žinoma, ne. Sugulovas tu jos, - nusivaipė svečias ir išsidrėbė ant suolo, o ant stalo padėjo nemažą krepšį.
- Tau dovanų atsiuntė…
- Nereikia man jos dovanų!
- Reikia nereikia – aiškinkitės patys. O man valgyt galėtum duot. Ir dovana valgyti nori…
Suairo krūptelėjo ir atsargiai prisiartino prie stalo. Krepšyje gulėjo žydraplaukis kūdikis ir žiūrėjo į jį didelėm rudom akim.
- Čia?..
- Aha, tavo duktė. Eledi jos vardas. Ji – žmogus. Tik tie plaukai – motinos genai.
- O?..
- Sūnų pasiliko ji. Demoniukas išėjo. Nesąmonės kažkokios. Tai duosi valgyt? Ir vaikui…
- Muosi, ar moki vaikus prižiūrėti?
- Na jau!
- Tai ko ji tikėjosi? Ką man su tuo vaiku daryti?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Tšiagunas, pilna burna kimšdamas kiaušinienę su spirgais. – Šiaip ar taip nėra kur daugiau ją dėti. Į Karalystę negalėjo paimti. Negi svetimiems atiduos? Tėvas, galų gale, esi. Privalai savo vaikais, bent jau vienu, rūpintis.
- Na, taip… Gal josiu į kaimą žindyvės ieškoti…
- Kur tu josi? Naktis gi.
- Tikrai. Ryt. O dabar ką?
Tšiagunas išsiviepė piktai:
- Mat, ką reiškia prasidėt su nežinia kuo.
- Ar liausies?!
- Nesiliausiu. Tu gi, pasirodo, tas išrinktasis ir mūsų Karalystės gelbėtojas. Nesąmonė ir tiek!
- Na, aš nesiveržiau…
- Gal gana jau jum abiem? – pagaliau įsiterpė Muosis. – Ką dabar su vaiku darysim?