Neatsargumas

Liucijos mama buvo bibliotekininkė, dirbo knygyne. Tėvas — fizikos mokytojas, vėliau įsidarbino autoservise.
Tai buvo labai tvarkinga pedagogų šeima, kur viskas turėjo savo amžiną vietą: batai prie durų, tyliai vakare burzgiantis televizorius ir didelės motinos akys, kai nusičiaudėdavo tėvas, o paskui neišvengiamas klausimas:
— Ką žmonės pasakys?
Namuose kvepėjo knygomis, dėvėtais baldais ir ramybe.
Liucija vis dažniau jausdavo norą garsiai užleisti muziką ir, kai motina pabelstų į duris bei sušnabždėtų:
— Ką žmonės pasakys? —
nusijuokti visu balsu.

Buvo toks vakaras, kai dangus nusileidžia neįprastai žemai.
Oras virpėjo.
Šaligatviai po trumpo lietaus blizgėjo.
Saulė degė stiklinėse namų sienose.
Liucija bėgo.
Basa.
Ji buvo susipykusi su Tomu.
Dėl pavydo.
Mergina nenorėjo tylos. Bėgo todėl, kad tikėjo: žmonės neturi bijoti vieni kitiems sakyti, ką galvoja.
Kieme ji paslydo, parke užmynė kažką slidaus ir išsitepė baltas kelnes.
Sustojo prie Tomo namo.
Tomas tingiai atidarė duris.
— Ko nori? — jo akys buvo pavargusios.
— Pasiilgau. Ar aš negaliu pasiilgti? Galiu? — ištarė Liucija.
Jis nieko neatsakė.
________________________________________
Virtuvėje jie tylėdami valgė vyšnių ledus tiesiai iš dėžutės.
Atrodė kartu vaikiškai linksmi ir kažkaip liūdnai suaugę.
Kambaryje degė viena gelsva lempa.
Staiga Tomas pašoko.
— Tu visa šlapia, — pasakė. — Persirenk.
Jis atnešė jai savo sesers suknelę.
Liucija pajuto kažką negera — tarsi ore būtų pasikeitęs slėgis.
Balta medžiaga slydo jos oda. Rankos drebėjo.
Vonioje ji ilgai stovėjo po tekančiu vandeniu.
Kai išėjo, Tomas jau laukė koridoriuje.
Jo akys buvo sunkios.
Jis priėjo per arti.
— Per tave aš išprotėjau, — sušnabždėjo.
Jo ranka grubiai suspaudė jos riešą.
Liucija atsitraukė.
— Paleisk.
Tačiau jis suspaudė dar stipriau ir staigiai patraukė ją į save.
Laisva ranka ji užsimojo, bet netrenkė.
Tomas sustingo.
Jo veide staiga atsirado kažkokia tuštuma.
Liucija išsigando.
Ji puolė prie durų, užsirakino kambaryje ir drebančiais pirštais paskambino mamai.
— Jis mane puls... prašau...
Staiga bute stojo tyla.
Liucija atsargiai atidarė duris.
Tomo niekur nebuvo.
Tik praviras antro aukšto langas ir nakties vėjas, judinantis baltą užuolaidą.

Praėjo keleri metai.
Liucija jau dirbo bibliotekoje ir vasarą poilsiavo Juodkrantėje.
Ji tikėjo, kad jūra ją myli, todėl visada stengdavosi būti arti kranto.
Be jūros ji retai su kuo bendravo.
Apie tą vakarą niekam nepasakojo, nors kartais sapnuodavo pravirą langą ir baltą užuolaidą.
Vieną vakarą pas ją užėjo draugė.
— Gal pasikvieskim ką nors? — paklausė. — Nenoriu, kad viena sėdėtum.
Liucija tik gūžtelėjo pečiais.
Po valandos durų skambutis nuaidėjo taip netikėtai, kad jai sustojo kvėpavimas.
Tarpduryje stovėjo Tomas.
Tas pats veidas.
Tos pačios akys.
Tik daug šaltesnės.
— Tu?.. — Liucijos lūpos pabalo.
— Mane pakvietė, — ramiai atsakė jis.
Draugė, pajutusi keistą įtampą, greitai pasiskundė galvos skausmu ir išėjo.
Tomas liko.
Jis vaikščiojo po kambarį kaip žmogus, kuris čia gyvena jau seniai.

Vėliau jie sėdėjo ant lovos krašto tylėdami.
Už lango daužėsi jūros vėjas.
Ir tada Tomas pasakė:
— Tą vakarą aš iššokau.
Liucija pakėlė akis.
— Ką?
— Aš jau buvau miręs, kai tu paskambinai mamai.
Po šių žodžių jis priėjo prie durų.
Užrakino.
Liucija pajuto, kaip širdis ima daužytis.
Jis priėjo arčiau.
Ji atsitraukė.
Tačiau jo balse nebuvo grėsmės — tik kažkoks nenusakomas liūdesys.
Liucija pajuto ledą krūtinėje.
— Ne...
— Tu mane pastūmei. Aš stovėjau ant palangės.
Kambarys staiga tapo svetimas.
Sienos tarsi nutolo.
Ji nebenorėjo jo stumti, nebenorėjo rėkti.
Tik ištiesė rankas ir padėjo delnus jam ant krūtinės.
Tomas liūdnai nusišypsojo.
— Todėl ir grįžau.
Jie pasibučiavo.
Ir Liucija pirmą kartą per daugelį metų nustojo bijoti.

Ryte ją pažadino beldimas į duris.
Atėjo mama.
Mama sakė naktį girdėjusi riksmą.
Liucija miegojo viena kambaryje.
Ant kaklo buvo mėlynė, primenanti vyro pirštus.
O ant rasoto lango stiklo kažkas buvo parašęs vieną žodį:
„Prisiminiau. “