LAIDOTUVĖS Iš ciklo M. K. Čiurlioniui

I

Gaudžia varpai.
Skamba varpai.
Atsiliepia visos
bažnyčios.
Ir Katedra...
Ir Šv. Ona...
Ir Šv. Kazimieras...
Ir Šv. Antanas...
Skamba varpai.
Skamba
visose Lietuvos
bažnyčiose.
Žemė pašalus.
Mes galim girdėti
visos Lietuvos
varpus...
Skamba net
mirę
varpai...


II

Gatvė be galo
ilga.
Tos gatvės gale –
paskutinė stotis.
Ten negirdėti
kaip skamba
varpai...


III

Paskutinė duoklė
ŽMOGUI –
Jų veiduose –
viltis:
kad ir mus taip
gražiai palydėtų...
Kad skambėtų
varpai.


IV

Kiek daug jų,
norinčių,
kad ir juos palydėtų
gražiai...
Ar visi to verti?
Ar visiems
skambės net numirę
varpai?


V

Žodžiai bereikšmiai.
Gaudžia tik mirę
varpai...
Jie nežino,
kad reikia tylėti.


VI

Žemės grumstai tapo
varpais.
Gaudžia.
Negirdėti kitų varpų.
Tylėkit!
Dabar gaudžia
Mirties varpai.


VII

Nuėjo minia.
Nebegaudžia varpai.
Likai.
Vienas prieš vieną.
SU KUO?