Visada šalia

Kokia laki vaizduotė būdavo anksčiau.
Dabar įsivaizduoti net baugu.
Viltį užpučia man laikas,
Kuris tik pjausto gilesnes žaizdas.

Maudausi ugnyse ir liepsnose;
Kūnas dega, pelenais oda apauga.
Rakinėju juodas savo vietas,
Tik kūno man jau maža – skeletas.

Ar kas nors pamiltų tokį gyvį?
Ar pamilčiau aš?
Kaip trokštu... trokštu...
Bet jau ašaros išdžiūvo – jų nebėra.

Dabar širdy tik gramdau skylę.
Labiausiai – naktį tylią.
Pelenai ir nugramdyta širdis į baubą virsta.
Persekioja mane...