Menas V

Šalta arbata ir sudžiūvęs sumuštinis. Dangus ėmė niauktis atslinkusiais pilkais debesimis. Lyg ir ruošėsi lyti, lyg tik bauginti. Stipresni vėjo gūsiai plaikstė dienines užuolaidas. Vaza be gėlių nuriedėjo nuo staliuko ir pabiro šipuliais į grindis. Teko uždaryti langus. Vyriškis pažvelgė į sieną, kur kabojo paveikslas, aprūkusiais rėmais, patirpusiais nuo karščio dažais pakraščiuose ir nuodėgulio išdeginta akimi. Nuėjo virtuvėn, bet jau už minutės grįžo greitu žingsniu, čiupo už rėmo, nukabino nuo vinies ir, prigriebęs audeklą, įsupo jį. Pasikišo po pažastimi ir nuskubėjo laiptinės link.

Nakties tamsoje galingais dūžiais suskambo bažnyčių varpai, kviesdami tikinčiuosius melstis. Vieni, tarsi laukę šio ženklo, puolė iš karto tamsą raižančių bokštų link, kiti, gal mažiau pamaldūs, dar tik prausė veidus šaltu vandeniu, kad išblaškytų snaudulį. Sau ištikimi liko tik policininkai, naktiniai barai ir viešnamiai. Dar benamės katės, besislapstančios nuo mieste jas medžiojančių lapių.

– Persižegnok pašventoryje. Persižegnok prieš altorių. Gausiai semk šventą vandenį ir apliek save! – mokė pirmoką motina, temdama miegantį vaiką.
– Bučiuok kunigui rankan, kai išties. Šventas žmogus. Išganys tave, – aiškino kita savajam.

Gal kiek gūdu, kai akmenys pasimatė akyse. Mūro sienos, su aštriais smaigaliais, įsirėmusiais juodan debesin.

Meldėsi karštai, dairydamosis į šonus davatkos. Atliko prievaizdo darbus.

Vyriškis sliūkino patvoriu, nešinas po pažastimi savo nešuliu. Nežinia, ko baiminosi. Ilgai taikėsi įsliūkinti per zakristijos duris. Ten švento vandens indas. Atidengęs paveikslą, plovė gausiai švęstu vandeniu jo veidą. Dažai, be karščio, tirpo akyse.

Ryte, su gaidžių antrais užgiedojimais, tikintieji ir lėbautojai ta pačia gatve ėjo namo.

Prieangyje, po styrančia vinimi, degė dvi raudonos akys.