Nors akimirką

Leisk akimirkai tyliai ateit,
Ir įgert to dangaus tavo žvilgsny,
Netikėk, nesakyk, kad praeis –
Mes ir patys jame ištirpsim.

Palikę mintis užmaršty,
Tegu ryto aušrinėje maudos,
Tegu prausia jas lietūs basi,
Te paukščių čiulbėjimo klausos.

Leisk akimirkai tik prisiglaust
Ir pajusti tą vėjo lengvumą,
Kai neša iki pat dangaus,
Kai net mintys palieka kūną.

Tokios lengvos, kaip pienių pūkai,
Papūsi ir jų kaip nebūta,
Nors akimirką, nors laikinai
Man palik ant širdies tą lengvumą.

Ir kai viskas nutols po truputį,
Kai išbluks net šviesa iš akių,
Aš tylėdama šauksiu:,, Mažuti,
Aš tave per atstumą jaučiu. “
......
Nors akimirką leisk man pabūti
Ant širdies tau lengvu pūkeliu.