Slinkau vis patvoriais.
Kad neapmėtytų obuoliais.
Tais vakarais tyliais,
laisčiau daržiukus, po skaitymų.
Smilgos šnara palei upeliuką...
Ar galiu gera tik tau būti?
Noriu nenusidėti, po vakarykščių maldų.
Man tiek per daug po dienos atgailų.
Patvoriais slinkau...
Prie šieno kupetos glaudžiausi...
O dabar aplaidžiai verkiu,
nemoku po tokių nuodėmių atgailauti. . .


Krisčiukas Gudmonaitė
