Draugas

Labai myliu ir žaviuosi Sauliaus Sipario aktorinio talento kaimynyste.
Tai išdidus, suvaldytas, jeigu lyginti vaidybos poveikį, charizmą – jam nebuvo lygių gerą dešimtmetį.
Kada pamačiau jį, storu grietinėlės torto stiprumo vyrą, per vieną aktorinio pasiruošimo konsultaciją mokomajame teatre, pagalvojau, kad man šansų įstoti – nėra. Tokie grietininiai vyrai kaip Siparis, Arvydas Bagdonas, Gintaras Adomaitis – lipa į Olimpą, o aš tas mažas puskvailis Sizifas ridenu savo akmenėlį į kalną, kol vėl jis nuriedės žemyn...
Talentas jaučiasi iš tolo. Kaip sveikinasi – paduoda minkštą ranką, kaip teatrališkai mosteli ranka. Man iš Šiaulių vandentiekio bokšto, tokie mostai buvo teatras.
Net jeigu ir neįstosiu galvojau, bet sužinojau tikras teatro vertybes: Siparis išdidus, savimi pasitikintis, mandagus, nes nelabai gerbia pašnekovą. Sostinės kiemai ir sostinės merginų dėmesys – Saulių darė neperšaunamą, tvirtą kaip plieną.
Jis turėjo herojaus, tiesa, herojaus iš praeities savybę – eiti tiesiai, nes niekas tavęs nesustabdys.
Jie su Arvydu Bagdonu darė nemirtingą etiudą.
Du miesto išpaikinti herojai virto žemdirbiais.
Etiudas be žodžių. Vadinosi „Arklas“
Saulius, nors mes dar tik buvom besidomintys teatro technika, jau puikiai valdė etiudo dramaturgiją ir darbą su menamais daiktais.
Siparis pritūpė. Nustebau. Tik ką jis buvo su lengvais bateliais, staiga – jo kojos sulinko nuo sunkių batų su mėšlinu aulu.
Rankos išsitiesė ir delnuose matėsi arklo rankenos: pilkos nuo lietaus, suskeldėjusios, suveržtos metaline ‚šaiba“, blizgančios nuo trinančių delnų prisilietimo. Tai fizinis veiksmas. O tada į sceną įeina Sipario veidas: graiko, o gal, ne graiko, bet duobėtas, raižytas lyg ant kaimiškos grietinės paviršiaus, įtampoje  ištemptas žandikaulis, charakteringas veidukas žemyn. Ir surask tu man tokį išraiškingą artoją. Persikūnijimas įvyko tiesiog žiūrovų akyse. Artojas Petras, jau ne Siparis ėjo moliu aplipusiais batais šliauždamas scenos juodomis lentomis. Jo net arklas giliai braukėsi per šlapią velėną. O kas gi traukė tą toną sveriantį arklą?
Arkliu virto blondinas Arvydas Bagdonas. Tai buvo ne kuinas, tai dėliojo plonas kojas žirgas šviesiais tarsi balta duona karčiais. Jeigu taip kaime pamatytum ariant dirvoną nusijuoktum. Sakytum vaidina, neišmanėliai. O dabar scenoje žmogus ir arklys, kaip citata iš senis ir jūra, arė vieną po kitos vagas. Visi plojo kada Sipario sukurtas personažas nusišluostė tikrą prakaitą. 
Plojau atsistojęs.
Tokia buvo mano susižavėjusio Sipario talentu reakcija.